7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ar gali būti suderinamas renesansas ir fašistinė Italija?

Kristupas Antanaitis
Nr. 35 (1187), 2016-11-04
Teatras
„Romeo ir Džuljeta", nuotr. E. Krasuckos
„Romeo ir Džuljeta", nuotr. E. Krasuckos

1935-ųjų metų rugsėjį Sankt Peterburgo visuomenės laukė didelė šventė – kompozitorius Sergėjus Prokofjevas publikai pristatė savo naujausią darbą – 3 veiksmų baletą „Romeo ir Džuljeta“. Praėjus daugiau nei aštuoniasdešimčiai metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) Vilniaus publiką taip pat pakvietė į premjerą – ilgai lauktą ir žiūrovų mylimą spektaklį. Dar 1993 m. Vilniuje šį baletą buvo pastatęs rusų choreografas Vladimiras Vasiljevas (dirigavo genialusis maestro Mstislavas Rostropovičius). Po trumpos pertraukos į teatro repertuarą grįžusio Prokofjevo šedevro ėmėsi LNOBT baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, kuris šiam pastatymui sukūrė ir baleto choreografiją. Tai nebuvo šiuolaikinis šokis, o tikrų tikriausia klasika, perpinta šių dienų judesio elementais, puikiai derančiais tarpusavyje. Ekspresyviai pateiktos emocijos, nuostabi orkestro atliekama muzika (dirigentas Modestas Pitrėnas) – visa tai telpa į naujo baleto bendrą vaizdą.

Orkestrui grojant įžangą, baleto artistai stovi lyg suakmenėję, tuo pačiu užpildydami visą sceną ir kartu susiliedami į bendrą visumą su ekrane matomais žmonėmis. Sugriaudėjus pučiamiesiems, scenoje esančius miestiečius ištinka mirtis – visi ligi vieno, tarsi pakirsti kulkos, krenta ant žemės. Ekrane pasirodo teroro akto Bolonijoje vaizdai, kur miesto gatvėse guli šimtai sužeistųjų bei žuvusiųjų. Balta suknele vilkinti Džuljeta (Anastasija Čumakova), tarsi Marija, nusileidusi iš dangaus, apžiūri visus sužeistuosius ir tyliai pasitraukia į užmarštį. Teatro orkestras savo pasažais ir štrichais davė stiprų impulsą solistams bei kordebaletui. Šie kvėpavo vienu ritmu ir akivaizdžiai jautė savo kolegas. Dirigentas batutos mostais itin tiksliai perpasakojo partitūroje užrašytas pastabas. Prokofjevo muzika ir pats spektaklis net nelygintinas su prancūzų kompozitoriaus Charle‘io Gounodo opera, kuri pasaulyje statoma itin retai. Prokofjevo baletas stebina savo dramatiška muzika, kuri daugiau akcentuoja veikėjų charakterius ir pabrėžia dramą, o ne bendrą visumą, kaip tai daro Gounodas.

Po trumpo prologo ir pirmojo „dieviškojo“ Džuljetos pasirodymo, miesto gatvės nusileidusių veidrodinių kolonų dėka virsta pokylio sale. Puotos scenoje skambantys fleitų ir styginių glissando jau nuo pat pirmųjų scenų sukelia mirties baimę. Žiūrovai gali nujausti, jog šokantys žmonės netrukus taps mirtino įvykio liudininkais. Prokofjevas taip taikliai parašė muziką, jog kai kurie jos elementai net ir šiandien naudojami siaubo filmuose ar trileriuose. Juose įtampa kuriama taip, kaip tai padarė šis rusų kompozitorius perspėdamas klausytoją apie balete artėjančią nelaimę.

Šio baleto choreografija yra klastinga bei sudėtinga. Netinkamai atliktas judesys gali viską sugriauti. Antrojo veiksmo pradžioje esančią kautynių sceną choreografas Pastoras sukūrė ir žiūrovams perteikė itin gudriai. Didelė minia, vilkinti originaliais kostiumais (Kapulečių šeima – juodais, Mussolinio laikų armijos drabužius, Montekiai – baltais, kiti veikėjai išsiskyrė ypač ryškia spalvų gama) sparčiai reagavo į įvykius scenoje. Vietomis atrodė, jog „baltųjų“ gvardija šoko sinchroniškiau už „juoduosius“. Merkucijaus (Voicechas Žuromska), Tebaldo (Stanislavas Semianiura) ir paties Romeo (Romo Ceizario) kautynės kurstė aistras, kiekvieną veikėjų atokvėpį lydėjo disonansais persmelkta muzika, kuri vietomis norėjo harmoniškai išsirišti, tačiau konfliktas to padaryti neleido. Choreografas kautynes pavaizdavo šiuolaikiškai – prie klasikinio baleto judesių prisidėjo šiandieniniai kovos menų veiksmai. Galų gale dviejų aukų pareikalavusi scena baigėsi, ją vainikavo balta uždanga, šydas ar drobulė, simbolizuojanti mirtį. Išnešus kūnus ir išsiskirsčius visiems liudininkams po milžiniška skraiste, ant suolelio liko sėdėti Romeo ir Džuljeta. Tuomet scena pasikeitė ir žiūrovas buvo perkeltas į miegamąjį.

Romeo išvykimas, Džuljetos ašaros ir Tėvo Lorenco (Igoris Zaripovas) paduoti migdomieji šokiravo savo vizualizacija. Džuljetos reakcija į migdomųjų poveikį buvo tokia greita ir stulbinama, jog norėjosi nutraukti spektaklį ir imti ploti Čumakovai už stulbinamai kuriamą vaidmenį. Akylesni žiūrovai galėjo pastebėti, jog tiek muzika, tiek libretas išraiškingai atsispindėjo solistės veide. Jos vaidmuo pasižymėjo absoliučiu įsijautimu, puikiu partnerio pajautimu, ekspresija ir elegancija, persipynusia su mirties nuojauta. Ceizaris nė kuo nenusileido savo partnerei – pedantiškas tikslumas ir atsidavimas darbui įrodė, jog šis atlikėjas yra tikras savo srities profesionalas.

Šiame baleto pastatyme išryškinamas ne tik šeimų, bet ir kartų konfliktas. Jis atsiskleidžia tragiškame spektaklio finale, kai šešėlyje slankiojantys šeimos nariai, net praradę savo mylimuosius, vis tiek nesusitaiko. Jie tik be jokių emocijų praeina vieni pro kitus, pasiima ant rankų savo vaikus ir išsiskiria pasukdami į priešingas puses.

Puikiai sugalvota ir išpildyta spektaklio scenografija (dailininkė Tatyana van Walsum, Olandija), kai scenos gilumoje kabantis pokario Italijos gatvės statiškas vaizdas ima pintis su gatvės šurmuliu. Judantys vaizdai parodo tikrą siautulingųjų italų gyvenimo būdą, taip pat yra lyginami su Džuljetos jausmų skaistumu.

Šokiruojantis, gražus, puikiai apipavidalintas naujasis pastatymas yra tikras LNOBT sezono perlas, puošmena ir dovana žiūrovui, pasiilgusiam dramų scenoje. Jos perteikiamos išryškinant priešingas jėgas: gėrio ir blogio atskyrimą, fašistinius motyvus. Manau, jog šis spektaklis patirs šlovę ir bus mielai lankomas publikos. Premjeriniai atlikimai spalį ir gruodį jau išparduoti, tad juose belieka tikėtis gausių publikos ovacijų, o Krzysztofui Pastorui palinkėti daugiau tokių puikių pastatymų LNOBT.

 

Premjera LNOBT įvyko 2016 spalio 28 d.

„Romeo ir Džuljeta", nuotr. E. Krasuckos
„Romeo ir Džuljeta", nuotr. E. Krasuckos