7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Talentai ir gerbėjai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 35 (1187), 2016-11-04
Kinas Rodo TV
„Džeki Broun“
„Džeki Broun“

Pirmoje 8-ojo dešimtmečio pusėje JAV buvo tik trys aktorės, kurios galėjo patraukti žiūrovus į kiekvieną savo filmą. Tai Barbra Streisand, Lisa Minelli ir Pam Grier. Pastaroji buvo vadinama „Blaxploitation“ kino karaliene. Ji vaidino paprastas merginas, kurias dažniausiai veikti paskatina keršto motyvas. Tokia mergina tampa žudike, atsakydama į jos šeimos patirtą prievartą. Ji naudoja ginklus, kung fu ir moterišką žavesį, kad atkeršytų niekšams. Grier filmų scenarijai buvo rašomi su mintimi apie aktorę, dažnai ir jos įkvėpti. Ji buvo juodosios galios ir afrocentrizmo simbolis, kitos garsios juodaodės Angelos Davies kino atitikmuo.

 

Davis – filosofė ir „Juodųjų panterų“ dalyvė – buvo apkaltinta terorizmu ir sulaukė gynėjų visame pasaulyje, net tarp sovietų vaikų, kuriems mokyklose buvo aiškinama apie Davis didvyriškumą. Grier herojes įkvėpė Davis stilius ir, žinoma, stiprios, karingos moters, besididžiuojančios afrikietiškomis šaknimis, suvokiančios savo grožį bei seksualumą, įvaizdis. „Blaxploitation“ kino moterys buvo tradicinio moters vaizdavimo amerikiečių filmuose antitezė. Grier paskatino Holivudo prodiuserius investuoti į kovinius moterų filmus. Abejoju, ar be jos herojų būtų atsiradusi Lara Kroft ar „Nužudyti Bilą“ Jaunoji.

 

Vienas didžiausių Grier gerbėjų, suprantama, yra Quentinas Tarantino, lyginęs jos svarbą su Johno Wayne’o. Kai Grier šlovė ėmė blėsti, jis 1997 m. sukūrė „Džeki Broun“ (TV1, šįvakar, lapkričio 4 d. 23.15) – gana laisvą Elmore’o Leonardo romano „Romo punšas“ ekranizaciją, kurioje Grier suvaidino juodaodę keturiasdešimtmetę stiuardesę, norinčią apgauti ir nusikaltėlius, ir FTB. Siužeto nepasakosiu, juolab kad filmas ilgas – 145 minutės. Tik atkreipsiu dėmesį, kad Grier buvo geras pretekstas Tarantino sugrįžti prie 8-ojo dešimtmečio kino stiliaus ir net garso takelio. Nors „Džeki Broun“ kritikai vertino gana prieštaringai, jis tapo įrodymu, kad Tarantino sugeba ir moka keistis, gali kurti filmus ne tik spuoguotiems paaugliams, bet ir keturiasdešimtmečiams.

 

Didžiojo Luchino Visconti filmas „Rokas ir jo broliai“ (LRT Kultūra, 5 d. 22 val.) dar ilgesnis – trunka 180 minučių. Ekranuose jis pasirodė 1960-aisiais ir tai iki šiol yra vienas svarbiausių ir geriausių italų filmų. Vos pasirodęs, filmas sukėlė daug diskusijų ir turėjo didžiulį komercinį pasisekimą. Visconti buvo kaltinamas natūralizmu, pesimizmu, prievartos ir žiaurumo vaizdavimu, tačiau jau tada dauguma suprato „Roko ir jo brolių“ reikšmę.

 

Filmo veiksmas apima penkerius metus, nuo tada, kai 1955-aisiais valstietė Rozarija po vyro mirties iš skurdžios Sicilijos atvyksta į Šiaurę – Milane jau įsikūrė vyriausias sūnus. Čia motina ir keturi jos sūnūs nori pradėti naują gyvenimą. Jie tiki, kad bus sotesni ir laimingesni. Visconti kuria epinį pasakojimą, filmą, kuriame paprastų žmonių istorijos įgyja mito lygmenį. Kartu tai ir klasikinį šeimos romaną primenantis pasakojimas.

 

Režisierius rėmėsi Fiodoro Dostojevskio „Idiotu“: Alaino Delono suvaidintas Rokas primena kunigaikštį Myškiną, jo blogasis brolis Salvatorė (Renato Salvatori) – Rogožiną, Nadia (Anie Girardot) – Nastasją Filipovną. Galima pamatyti ir „Brolių Karamazovų“ motyvų. Visconti naudojosi ir Giovanni Testori proza, ir Thomo Manno romanu „Juozapas ir jo broliai“. Pats režisierius yra filmą pavadinęs 1947-aisiais sukurto neorealistinio filmo „Žemė dreba“, rodančio Sicilijos žvejus, tęsiniu, nes jam buvo svarbu, kad kinas analizuotų socialines problemas. Kiekvienas Parondi šeimos narys savaip reaguoja į situaciją, kurioje atsidūrė, ir tai leido režisieriui sukurti sudėtingų permainų ir modernėjančios visuomenės, „ekonominio stebuklo“ epochą išgyvenančios Italijos portretą.

 

Vengrų režisieriaus László Nemeso „Sauliaus sūnus“ (LRT Kultūra, 9 d. 23.15) – iš pačių garsiausių pastarųjų metų filmų, bet ir jis vertinimas prieštaringai. „Sauliaus sūnuje“ atkurtos 48 Aušvico zonderkomandos, deginusios lavonus, nario Sauliaus Auslanderio gyvenimo valandos. Režisierius norėjo perteikti konclagerio kalinio būseną, todėl kadre matome tik tai, ką galėjo matyti filmo personažas. Girdėjau sakant, esą tai padeda patirti ir suvokti filmo veikėjo išgyvenamą neviltį ir siaubą.

 

Manau, prieštaravimų sulauks ir 10 metų kurtas ukrainiečių režisieriaus Olesio Sanino filmas „Vedlys“ (LRT, 10 d. 22 val.), pasakojantis dramatišką 4-ojo dešimtmečio Ukrainos istoriją ir utopinių idėjų žlugimą. Būtent tokių vedamas Charkove atsidūrė amerikiečių inžinierius Maiklas su sūnumi. Jis nori padėti statyti socializmą, bet žūsta tragiškomis aplinkybėmis, o berniukas tampa neregių liaudies dainių, vadinamų kobzariais, vedliu. Trumpai filme pasirodo ir vienas garsiausių šiuolaikinių ukrainiečių rašytojų Serhijus Žadanas.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Džeki Broun“
„Džeki Broun“
„Rokas ir jo broliai“
„Rokas ir jo broliai“