7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Laiko idealai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 14 (1208), 2017-04-07
Kinas Rodo TV
„Nostalgija“
„Nostalgija“

Rašytojas ir kultūros tyrinėtojas Andrejus Gorčakovas (Olegas Jankovskis) atvyksta į Italiją ieškoti kadaise čia gyvenusio XVIII a. rusų kompozitoriaus pėdsakų. Gorčakovui padedanti vertėja Judženija bando suprasti jo nuotaikas. Gorčakovas jaučiasi svetimas Italijoje, bet ir grįžti namo negali. Jis susidraugauja su kelionėje sutiktu Domeniku, kurį visi laiko bepročiu. Šis sako, kad pasaulį gali išgelbėti tik pasiaukojimas, o rašytoją vis labiau užvaldo tėvynės ilgesys...

 

Taip trumpai galima nusakyti pirmąjį savanoriškoje tremtyje kurtą Andrejaus Tarkovskio filmą „Nostalgija“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Gorčiakovas filme – lyg režisieriaus alter ego. 1984 m. kalbėdamasis su Gideonu Bachmanu apie „Nostalgijos“ kūrimą, Tarkovskis sakė: „Man svarbiausia – nebūti suprastam visų. Jei filmas yra meno forma (esu įsitikinęs, kad galime tam pritarti), tada reikia nepamiršti, kad meno kūrinys nėra vartojimo prekė. Jis greičiau yra kūrybos maksimumas, išreiškiantis savo epochos idealus. Meno kūrinį kuria laiko, kuriame gyvename, idealai. Jie niekad netaps prieinami visiems. Tam, kad bent kiek prie idealų priartėtų, žmogus turi augti ir tobulėti dvasiškai.“

 

Įsivaizduoju, kaip keistai skamba šie žodžiai šiuolaikiniams žiūrovams, nors ne vienas jų norėtų pasijusti ypatingas, apdovanotas sugebėjimu suvokti „elitinį“ kūrinį. Kartais pagalvoju, jog Tarkovskiui pasisekė, kad nesulaukė laikų, kai kiekvienas gali „laikinti“ jo filmus. Tame pačiame interviu jis sakė: „Kai mąstau apie šių dienų žmogų, jį įsivaizduoju kaip choristą, kuris atveria ir užveria burną į dainos taktą, bet pats neišleidžia nė garso. Dainuoja visi kiti! O jis tik imituoja dainavimą, nes yra įsitikinęs, esą užtenka, kad dainuoja kiti. Tokiu būdu jis pats jau nebetiki savo poelgių prasme.“

 

Kai Tarkovskis kūrė „Nostalgiją“, pasauliniais hitais tapo kiti du šios savaitės filmai: Johno Badhamo „Žydrasis griaustinis“ (BTV, šįvakar, 7 d. 23.30) ir Jameso Camerono „Terminatorius“ (TV3, 12 d. 22.30). Pirmojo „veikėjas“ yra stebuklingas sraigtasparnis, galintis apsaugoti Los Andželą nuo teroristų. Tačiau kai karo Vietname veteranui Frenkui teks susikauti su bepročiu pulkininku, gėrio ir blogio kova persikels į teisę valdyti sraigtasparnį.

 

Mitologiškas sraigtasparnis jau gerokai primirštas, bet kova už žmonijos ateitį, vykstanti tarp kareivio Kailo ir kiborgo terminatoriaus dėkingų žiūrovų atmintyje gyva iki šiol. Lieka tik laukti, kad 1984-aisiais dar negimęs Saros Konor sūnus 2029-aisiais laimės žmonijos kovą su mašinomis. Galima sakyti, kad Cameronas tiksliai pajuto savo žiūrovų idealus bei technokratinės visuomenės raidos pavojus, tik gal nenujautė, kuo tai baigsis. Tačiau filmas tapo kultiniu, sulaukė ne vieno tęsinio ir į karjeros aukštumas iškėlė su siaubingu akcentu angliškai kalbantį austrų kultūristą Arnoldą Schwarzennegerį. Regis, šis taip patikėjo savo vaidmeniu, kad net tapo politiku.

 

Gerontofiliško 2012 m. Davido Frenkelio filmo „Pabandom iš naujo“ (BTV, 9 d. 21.45) herojai jaunystėje, matyt, taip pat žavėjosi šiais kino komercijos stebuklais. Meryl Streep ir Tommy Lee Joneso personažai jau trisdešimt metų yra vedę, bet jausmai išblėso. Jie tikisi, kad daktaras Feldsas sėkmingai reanimuos jų seksualinius santykius. Tačiau filme įdomiausias ne sekso klausimas, o tai, kad žmonės, kurie kartu pragyveno tiek daug metų, visiškai nemoka bendrauti ir būti atviri vienas kitam.

 

Bretto Ratnerio 2011 m. filmas „Dangoraižio apiplėšimas“ (LRT, šįvakar, 7 d. 22.45) – iš tų komedijų, po kuriomis slepiasi pasakos apie socialinio teisingumo būtinybę. Dar apie JAV prezidento regalijas nesvajojęs Donaldas Trumpas mielai leido kūrėjams paversti filmavimo aikštele savo dangoraižį Manhatane. Filmo veikėjų, kuriuos suvienys Beno Stillerio personažas, tikslas – apiplėšti viršutiniame aukšte gyvenantį, dangoraižio darbuotojų pensijų fondą pavogusį Volstryto sukčių (Alan Alda). Prieš savo valią į diskusijas apie pensijų fondus vėl įveltus lietuvius, ko gero, sudomins filmo frazė apie finansinį sadomazochizmą: „Jei patinka juodas lateksas ir bizūnas, kreipkitės tiesiai į „Bank of America“.

 

1847 m. išleistas Williamo Makepeace’o Thackeray’aus romanas „Tuštybės mugė“ – geras įrodymas, kad žmonės nesikeičia. Pirmąkart jį dar 1911 m. ekranizavo Charlesas Kentas, nuo tada galima suskaičiuoti dar septynis filmus ir tris serialus. 1921 m. filmą pagal romaną sukūrė genialusis Charlesas Chaplinas, bet LRT (9 d. 21.55) rodys ne jo, o 2004 m. ekranizaciją. Šios „Tuštybės mugės“ režisierė yra Mira Nair, filme vaidina Reese Witherspoon, Romola Garai, Jonathanas Rhys-Meyersas, Jimas Broadbentas, Bobas Hoskinsas ir daug gerų aktorių.

 

Kažkur skaičiau, kad „Tuštybės mugė“ – pirmasis satyrinis romanas, kurio antiherojė yra moteris. Bekė Šarp, kurios didžiąją gyvenimo dalį rodo filmas, suvokia, kad viską, ko norėtų pasiekti, ji gali gauti tik pasitelkusi savo išmanumą ir protą. Manau, kad Bekė puikiai jaustųsi ir Lietuvoje, kur patekti į „aukštuomenę“ – gerai suprantamas noras. Tik, manau, Nair be reikalo taip viską sušiuolaikino, nors filme kostiumai ir interjerai atkurti nepriekaištingai. Gal todėl ir Witherspoon labiau primena paprastą amerikietę, o ne prasigėrusio anglo ir prancūzės dainininkės dukterį, kuri XIX a. Anglijoje visais būdais bando pakilti socialiniais laiptais kuo aukščiau. Vis laukiau, bet taip ir neišgirdau, kada filme nuskambės mėgstama romano citata: „Visada jaustis teisiam, nuolat laužtis pirmyn ir niekuo neabejoti, – ar ne padedamas šių didžių savybių bukumas valdo pasaulį?“

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Nostalgija“
„Nostalgija“
„Pabandom iš naujo“
„Pabandom iš naujo“
„Dangoraižio apiplėšimas“
„Dangoraižio apiplėšimas“
„Tuštybės mugė“
„Tuštybės mugė“