7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Personažų žvilgsnis į save

Miglė Munderzbakaitė
Nr. 14 (1208), 2017-04-07
Kinas
„Bėgam iš Berlyno“ (2016)
„Bėgam iš Berlyno“ (2016)

Filmas „Bėgam iš Berlyno“ (2016) – bendras režisieriaus Fatiho Akino ir scenarijaus autorių Harko Bohmo ir Larso Hubricho darbas, vokiečių rašytojo Wolfgango Herrdorfo kūrinio ,,Tschick” adaptacija. Ankstesniuose ,,Kino pavasario” festivaliuose” jau turėjome galimybę pamatyti net 5 šio režisieriaus filmus. Festivalyje jis debiutavo su filmu ,,Liepą” (2000), kurio centre rodomas jaunas mokytojas ir sendaikčius pardavinėjanti mergina, netikėtai surastas senovinis majų civilizacijos žiedas, kuris nulemia jų pasiryžimą kelionei. Lietuvos žiūrovams šis režisierius bene geriausiai pažįstamas kaip nuotaikingo kulinarinio filmo „Virtuvė sielai“ (2009), pasakojančio apie restoranėlį, kuriame šeimininkauja nesėkmių vis lydimas Zinosas, autorius.

Filmą „Kino pavasario“ programos sudarytojai priskyrė meistrų kategorijai. Toks sprendimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistas, nes filmas dažnai pristatomas kaip komedija/drama, kurioje maištingi paaugliai, norėdami padaryti įspūdį gražiausiai klasės merginai, leidžiasi į neaiškią, nuotykių pilną kelionę, o tokia tema, paaugliško maišto „formulė“, būdinga daugeliui filmų. Visgi būtų klaidinga tikėtis, kad įvykių grandinė klostysis pagal įprastas klišes: keturiolikmečiai pabėgs, prisidirbs kokių nors nesąmonių (nes vienas iš jų yra išpaikintas prabangaus gyvenimo su tėvais, kitas – priešingai, atstovauja atstumtosios visuomenės dalį), jų nesėkmingi sprendimai atves į kelionės pabaigą, galiausiai įsikiš tėvai, reikiamos institucijos, visos problemos išsispręs, jie taikiai grįš į savo šeimas, atstūmimas mokykloje išnyks ar pan. Tačiau filmo kūrėjai ir režisierius, turėdamas nemažai kūrybinės patirties tiek trumpametražių, tiek pilnametražių dokumentikos ir vaidybinio kino žanruose, pateisina meistriškumo kategoriją filmo temą, siužetą paversdamas tik vienu, pirminiu sluoksniu, jį papildydamas įvairiomis aktualiomis, jautriomis temomis, prie kurių prisiliečiama, bet neskubama pateikti išvados, sprendimo, jų supaprastinti.

„Bėgam iš Berlyno“ pasakojamas iš Maiko (Tristanas Göbelis) perspektyvos, kartais girdime jo, kaip pasakotojo, balsą, apibūdinantį ateityje įvyksiančią situaciją. Filmas pradedamas pabaigos scenomis, naratyvas kuriamas kaip visos, jau įvykusios istorijos prisiminimas. O istorija prasideda taip: į klasę, kurioje mokosi mūsų herojus Maikas, ateina naujokas, rusų emigrantų sūnus Andrejus Tschichatschowas (Anandas Batbilegas), greitai įgyjantis Čiko pravardę,  nepritampantis prie klasės ir dėl mokinių elgesio, ir dėl mokytojo, kuris nė nepasivargina normaliai ištarti jo pavardės. Nepaisant to, Čikas išlaiko ciniko, apsimetančio, kad jam tai nerūpi, poziciją. Klasės laukia reikšmingas įvykis – gražiausios, populiariausios merginos Tatjanos (Aniya Wendel) gimtadienis, į kurį būtent šie du veikėjai nepakviečiami – tai iš dalies tampa jų bendravimo pradžios priežastimi. Senu vogtu „Lada“ automobiliu, gryniausia sovietmečio laikotarpio „citata“, jie visgi pasirodo vakarėlyje, kieme netgi pripaišo „saulučių”, Maikas įteikia Tatjanai paties nupieštą portretą, bet vaikinai nusprendžia, kad jiems norisi didesnių iššūkių, todėl leidžiasi į kelionę pas Čiko senelį į Valakiją (vietovė Rumunijos pietuose).

Literatūros kūrinyje bei jo adaptacijoje filme kuriant personažus iš dalies griaunami paauglių vaizdavimo stereotipai. Maikas, būdamas turtingų tėvų sūnumi, nepasirenka atostogų leisti prabangioje viloje su baseinu ir nesibaigiančiais vakarėliais, visos šios galimybės jam iš tiesų neteikia džiaugsmo. Jį vargina ne tik į jį dėmesio nekreipianti merginą, bet ir gerianti mama, kuri vis lankosi „grožio sanatorijoje“ (priklausomybių klinikoje), ir kurią Maikui kartais tenka iš baro parsivežti dviračiu. O kur dar į komandiruotes „darbo reikalais“ važiuojantis tėvas, sūnų aprūpinantis tik materialinėmis gerovėmis. Taigi Maikas ir Čiko nėra jau tokie skirtingi, abu turi problemų, nuo kurių norisi pabėgti.

Jų kelionė gana spontaniška, į bagažinę sumetami keli reikalingi daiktai, ir jie jau kelyje. Tuomet parodomi keli komiški momentai, skirti žanro pagrindimui: Čikas klijuojasi barzdą ir ūsus, kad atrodytų vyresnis; priimamas kategoriškas sprendimas, kad žemėlapis nereikalingas; aklas pasivažinėjimas kukurūzų lauke. Tokių veiksmų fone skambanti kontrastinga Richardo Claydermano muzika suteikia neaprėpiamos laisvės pojūtį. Jiems neegzistuoja taisyklės, jie gali tiesiog pernakvoti šalia vėjo jėgainių. Tačiau ir šiems beveik laukiniams stovyklautojams reikia maisto, o jo, kaip paaiškėja, ne visada lengva surasti. Beieškodami parduotuvės jie atsiduria atokiame užkampyje, alkio jausmas juos nuveda prie vietinių keistuolių šeimos stalo. Toks netikėtas posūkis, įtraukiant pagal savas taisykles gyvenančią bendruomenę, iš dalies primena netikėtus, nenuspėjamus, prieš kelis metus „Kino pavasaryje“ rodyto prancūzų režisieriaus Bruno Dumonto filmo „Mažasis Kenkenas“ rakursus. Keistoji šeima nieko neperka parduotuvėje, valgo neįprastus patiekalus, o norint gauti desertą vaikai turi atsakyti į įvairius mokslinius klausimus, kurie nėra lengvi net ir gerokai už juos vyresniems keliautojams.

Kitas reikšmingesnis jų nutikimas – pasibaigusio benzino paieškos, kurios priverčia apsilankyti sąvartyne. Jame jie susipažįsta su valkataujančia mergina, ji trumpam tampa jų kelionės drauge. Per šį laiką ji pakeičia Maiko mąstymą, sukelia abejonių dėl išsvajotosios klasiokės Tatjanos, tampa susižavėjimo ir išsiskyrimo kartėlio šaltiniu. Trise vaikštinėdami paaugliai pastebi ant akmens iškaltą skaičių, kuris priverčia susimąstyti apie gyvenimo trukmę: „juk po 100 metų, nebus nei vieno iš mūsų“, čia, kaip primins vėliau Maikas, jie visi trys pasižada susitikti po 50 metų.

Netikėtai filme įpinamas ir reikšmingas Čiko prisipažinimas, kad jis homoseksualus, taip parodant pasitikėjimą draugu, tačiau Maikas to visiškai nesureikšmina, priima tokį, koks yra. Jų kelionę, bandymą pasprukti nuo policijos sugriauna atsitiktinumas, kuomet Maikas perima vairuotojo poziciją, kelyje jiems pradeda kliudyti beprotis, klejojantis po kelią sunkvežimiu, blokuojantis eismą, galiausiai sukeliantis avariją, kuri tampa jų kelionės finišu. Maikas grįžta namo, galvoja apie kelionėje patirtus nuotykius, pasiilgsta draugų, kurių likimai daugiau neberodomi. Jis išvyko, kelionė pakeitė jį, bet ne supančią aplinką.

Svarbu tai, jog filme visos kelionės metu matome tik Maiko pasakojimo perspektyvą, nėra jokių nuorodų, žvilgsnių į tai, kaip jų ieško, kaip reaguoja tėvai, artimieji, klasės draugai. Taip parodoma, kad jie nėra itin reikšmingi asmenys, nes visi turi ir savų problemų.

Sveikintina pagrindinių aktorių, keturiolikmečio (kuriam tai – jau antrasis pilnametražis filmas) Tristano Göbelio bei kine debiutuojančio šešiolikmečio Anando Batbilego vaidyba, gebėjimas kurti personažus. Tikriausiai tai ne menkas režisieriaus nuopelnas, bet džiugu, kad šiuose personažuose nevyksta staigių pokyčių, jie netampa nei geresniais, nei blogesniais. Nelegali kelionė priverčia juos pažinti save, bet jie nėra ir nebuvo tie, kuriems reikėtų mokytis savarankiškumo, kuriuos gąsdintų kiekvienas iškilęs sunkumas. Kitaip sakant, čia pakankamai sėkmingai išvengiama tipiškų personažų klišių, keliančių nuobodulį ir įprastai visiškai nuspėjamų.

Montažo režisieriaus Andrew Birdo ir operatoriaus Rainerio Klausmanno darbas sudėtingais sprendimais nepasižymi. Yra keletas filmo scenų, kuomet perteikiamos Maiko mintys – naivus jo įsivaizdavimas, kaip Tatjana jį asmeniškai pakviečia į vakarėlį bei efektingas tėvo ir jo meilužės Monos nužudymas prie baseino. Atsižvelgiant į tai, jog šis filmas – kelionė, turinti nemažai veiksmo vingių, pasižyminti dinamišku ritmu, ne vien psichologiniu veikėjų portretų atskleidimu, vizualioji filmo pusė galėjo būti įvairesnė, operatorius bei montažo režisierius galėjo paieškoti ir įdomesnių kadrų ir rakursų.

Kritikuotinas filmo pavadinimas (jo „vertimas“) – Berlynas filme visiškai nedominuoja, nėra akcentuojamas. Apskritai, herojams pats miestas nėra svarbus, pabėgimas galėtų vykti bet kurioje kitoje šalyje, nuo to jo reikšmė nei kiek nesumenkėtų. Pabėgimas, kelionė vogtu automobiliu šiame filme – savęs pažinimas, atsitraukimas nuo problemų, žvilgsnis į jas iš didesnio atstumo, drąsiai gali pretenduoti į universalų pasakojimą, pritaikomą skirtingiems kontekstams.

Apibendrinant galima sakyti, kad šio filmo stiprioji pusė – pasakojimas, kuriamas dviejų pagrindinių veikėjų, bei viską apjungianti, reikiamą atmosferą kurianti muzika. Filmas prisiliečia prie įvairių reikšmingų temų: kito problematikos, smurto, santykių šeimoje, homoseksualumo, jauno žmogaus, bandančio susivokti problematiškoje aplinkoje.

„Bėgam iš Berlyno“ (2016)
„Bėgam iš Berlyno“ (2016)
„Bėgam iš Berlyno“ (2016)
„Bėgam iš Berlyno“ (2016)
„Bėgam iš Berlyno“ (2016)
„Bėgam iš Berlyno“ (2016)