Turbūt ne man vienam jau daug anksčiau, žvelgiant į Remigijaus Treigio fotografiją (vos neparašiau – tapybą, bet tai yra simpotmatiška), kildavo klausimas: ar Treigys kartais dar ir netapo?
Tokio įtarinėjimo priežastis labai paprasta ir turbūt dėl jos nereikėtų net ir aiškintis. Šis fotomenininkas garsėja, yra žinomas bei suvokiamas kaip tapybiškosios fotografijos atstovas ir apologetas. Galerija „Trivium“ atsakė į šį klausimą in corpore. Tiems, kuriems kilo bent šiokių tokių abejonių, buvo suteikta Šv. Tomui Netikėliui (tam, kuriam Išganytojas leido įkišti pirštą į žaizdą ir įsitikinti, jog buvo tikrai nukryžiuotas) tapati galimybė paliesti, pačiupinėti, paglostyti Remigijaus Treigio tapybą. Manyčiau, kad būtent taktilinis aspektas ir charakterizuoja treigišką tapybinį mąstymą. Beje, tuo jis artimas tokių vizualių menų korifėjų kaip Kazė Zimblytė ar Mindaugas Skudutis požiūriui. Šiuose paveiksluose prisilietimai yra svarbūs ir pačiam tapančiajam, ir žiūrovui. Jie (prisilietimai) skatinami ir motyvuojami. Panašiai kaip Klaipėdos Jūrų muziejaus ikirekonstrukcinėje ekspozicijoje egzistavo toks vaikus ir suaugusius edukuojantis instaliatyvus objektas – „bačka“, į kurią įlindus ir nematant būdavo galima pačiupinėti tariamą ryklio papilvę, paglostyti aštuonkojo koją...
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
„Jei galiu daryti tai, kas širdžiai mieliausia ir ką sugebu geriausiai, o dar visu tuo dalindamasi su žmonėmis – esu pati laimingiausia. Tai yra Gyvenimas...“. Šiais žodžiais Lietuvos operos primadona, Nacionalinės premijos laureatė Irena Milkevičiūtė apibūdina savo kelią ir priartėjusį jubiliejų. Per ilgą kūrybinę karjerą dainininkė surengė per tūkstantį solinių koncertų, baigusi studijas stažavosi garsiojoje Milano „La Scaloje“, kurioje parengė Madam Baterflai, Mimi, Violetos vaidmenis bei soprano partijas Giuseppe’s Verdi Requiem, dainavo „La Scala“ rengiamuose koncertuose ir spektakliuose vaikams, „Piccola Scala“ scenoje, Romoje, Parmoje, Busete, Fidencoje, vėliau dainavo ir Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. Nuo 1988-ųjų iki dabar dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Balandžio 14 dieną – per tikrąjį solistės gimtadienį – Vilniaus Kongresų rūmuose solistę išvysime ir išgirsime dainuojančią su dukra, savo studentėmis, kitais žymiais solistais bei Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Besirengdama šiam koncertui, neišmatuojamos patirties ir žinių sukaupusi dainininkė kukliai ir šiltai pasakojo apie savo potyrius bei gyvenimą iki šios dienos.
![]() | ![]() | ![]() |
Nors atėjęs pavasaris verčia judėti pirmyn ir kurti, tačiau norom, nenorom, bet mintys vis krypsta į gruodžio pradžioje įvykusio projekto „Keramika – Menas – Edukacija“ teorinę dalį — diskusiją „Keramikos idėja”. Joje daug kalbėjome apie keramikos ir viso meno padėtį šiuo metu. Man svarbiausi pasirodė klausimai, susiję su marginalizuotų meno krypčių padėtimi, nusistovėjusia visuomenės nuomone ir aplinkinių sudominimu. Tad naudodamasi proga paanalizuoti studentų ir profesionalių keramikų pokalbį, pateiksiu savo įžvalgas, atsiradusias diskusijos metu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
Kovo 31 d. Jeruzalėje mirė kino režisierius Michailas Kalikas – vienas ryškiausių sovietų Naujosios bangos kūrėjų. Kalikas gimė 1927 m. Archangelske, teatralų šeimoje. Jis studijavo teatrologiją Maskvos teatro institute (GITIS), 1949 m. įstojo į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). 1951 m. kartu su kitais studentais Kalikas buvo apkaltintas „žydų buržuaziniu nacionalizmu“ ir nuteistas dešimt metų kalėti. 1954 m. jis buvo išlaisvintas, reabilituotas ir tęsė mokslus.
Pirmą savarankišką vaidybinį filmą „Lopšinė“ („Kolybelnaja“) Kalikas sukūrė 1959 m. Kišiniove, kino studijoje „Moldovafilm“. 1961 m. ten pat sukurtas ir jo filmas „Žmogus eina paskui saulę“ („Čelovek idiot za solncem“) – vienas pirmųjų sovietų Naujosios bangos filmų, tapęs vėlesnio poetinio kino pagrindu ir paveikęs ne vieną atlydžio kino kūrėją. Filme poetiškai rodoma viena mažo berniuko diena, jo sutikti žmonės atskleidžia skirtingą požiūrį į gyvenimą. 1964 m. Kalikas ekranizavo Boriso Balterio apysaką „Iki pasimatymo, berniukai“. Pasakojimas apie pajūrio miestelyje gyvenančius draugus, kurių jaunystę nutraukė karas, sulaukė oficiozinių leidinių kritikos ir netrukus buvo uždraustas. Kaliko filmas „Mylėti...“ ekranuose pasirodė 1968 m., jis buvo be autoriaus sutikimo permontuotas ir sutrumpintas. Kai režisierius kreipėsi į teismą, jam buvo iškelta baudžiamoji byla, o autorinė filmo kopija per kratą atimta. 1971 m. Kalikas emigravo į Izraelį. Autorinę „Mylėti...“ versiją režisierius iš dalies atkūrė tik 1990 metais, konfiskuota kopija taip ir nebuvo rasta. Atkurtame „Mylėti...“ yra ir valdžią papiktinęs epizodas, kuriame apie meilę kalba rusų disidentų itin gerbiamas stačiatikių šventikas ir filosofas Aleksandras Menis. Kaliko filmai dabar laikomi sovietų kino klasika. 1991 m. režisierius sukūrė savo paskutinį filmą – autobiografinį „Ir sugrįžta vėjas...“ („I vozvraščiajetsa veter...“).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Balandžio 7 dieną, eidamas 77-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė kino režisierius Algirdas Dausa.
Algirdas Dausa gimė 1940 m. gruodžio 11 d. Vilniuje. 1965 m. jis baigė Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). Kine Dausa debiutavo 1963 m., drauge su režisieriumi Algirdu Tumu sukūręs dokumentinį filmą „Naktis prieš parodos atidarymą“. 1966 m. Dausa sukūrė vieną geriausių savo dokumentinių filmų „Ten, už durų“, pasakojantį apie Panevėžio dramos teatrą ir režisierių Juozą Miltinį.
![]() |
Gegužės 12–20 d. savo kalendoriuose gali pasižymėti visi šokio gerbėjai, nes tuo metu gerąją energiją skleis 21-asis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis '17“. Be mūsiškių, šalių kaimynių ir Europos valstybių kūrėjų, į festivalį atvyksta svarbiausia Azijos trupe tituluojamas „Cloud Gate“ šokio teatras iš Taivano. Be to, šiemet festivalis plečia savo geografiją ir šiuolaikinio šokio spektaklius pristatys ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje bei Naujojoje Vilnioje.
„Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais siekiame įgyvendinti pagrindinį festivalio tikslą – supažindinti šiuolaikinio šokio gerbėjus su šio žanro naujovėmis, įdomiausiais darbais, perspektyviais jaunaisiais kūrėjais ir, žinoma, žvaigždėmis. Šių metų programa atspindi visus išvardytus aspektus“, – sakė naujoji festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė.
![]() |
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Dramokratija“ organizatoriai paskelbė šių metų renginių programą. Balandžio 6 d. „Taste map“ kavinėje vykusioje spaudos konferencijoje dalyviai pasidalino savo pjesių idėjomis bei pasakojo, kas įkvėpė rašyti kūrinius. Socialine tema „Čia ir dabar“ parašytas pjeses galėsite išgirsti balandžio 17-22 dienomis nemokamuose festivalio renginiuose.
Pjesių skaitymų festivalio idėjinė vadovė – dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė. Prieš trejus metus ji subūrė tuometinius LMTA kino dramaturgijos studentus pirmajam festivaliui. „Pirmasis festivalio tikslas buvo surengti dramaturgijos laboratoriją, kurioje įvairių kursų studentai bendradarbiautų tarpusavyje, ypatingai tie studentai, kuriems ir toliau teks kartu dirbti – teatrui rašantiems kino dramaturgams, aktoriams, režisieriams.“ – pasakoja G. Labanauskaitė. „Be to, norėjosi tokio formato, kur pradedantieji autoriai jaustųsi lygiavertiškai su visa kūrybine komanda, kuri daro įtaką ir rašymo procesui, ne tik užbaigtų pjesių skaitymams.“
![]() |
Audriaus Stonio filmai atrodo labai asmeniški, nors režisierius tiesiogiai ir nekalba apie save. Matyt, todėl, kad jie skamba kaip dialogas su savimi ar vidinis monologas, tik Stonys vengia žodžių ir dažniausiai kalba vaizdais. Į režisieriaus filmus įeiti paprasta – iš pradžių jie atrodo minimalistiški, kad ir pilni paslapties, bet atviri žvilgsniui. Juose dažnai gali pasijusti kaip literatūros kūrinyje – herojaus vietoje. Bet pilnaverčiais Stonio filmų veikėjais gali tapti debesis, vėjas, lėktuvo sparnas, po vaiko rogutėmis gurgždantis sniegas ar po žydinčiu bijūno krūmu besikapstanti višta. Nors Stonio filmuose ir veikėjai, ir tikrovė atsiveria palaipsniui, režisieriui visada rūpi įvardyti pasaulį, kuris antraip, matyt, ir neegzistuotų, būtų tik blausus moralinio įstatymo mūsų viduje atspindys. Šio įstatymo nuojauta Stonio filmuose yra visada, kaip ir žvaigždėtas dangus. Naujausias režisieriaus filmas „Moteris ir ledynas“, kurio lietuvišką premjerą surengė „Kino pavasaris“, regis, dar labiau priartėjo prie Karaliaučiaus filosofo apmąstymų apie nesuinteresuotą grožį, Dievą ar protą, kuris yra regimybės buveinė, apie klausimus, kuriuos vis dar užduodame gamtai ir sau. Panašūs klausimai nuolat skamba Stonio filmuose.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lenkų teatro režisierius Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas, neseniai baigė pirmąjį spektaklio „Lokis“ pagal Prospero Mérimée (1803–1870) novelę apie XIX a. Žemaitiją repeticijų etapą. Nacionalinio dramos teatro Studijoje įvyko atviras būsimo spektaklio pristatymas, kurį galima vertinti kaip savarankišką meno kūrinį. Apie gimstantį spektaklį, kurio premjera bus kitą sezoną, kalbamės su aktoriais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |