Vienodų „Pavasarių“ nebūna

Šiemetinis „Pavasaris“ į Kauną sukvietė daugiau nei septyniasdešimt keramikų iš Baltijos valstybių, taip pat Rusijos, Lenkijos, Turkijos, Vokietijos, Liuksemburgo. Gamtoje kiekvienas pavasaris vis kitoks. Tą patį galima pasakyti ir apie parodą, kuri kasmet kuo nors nustebina – naujais vardais, originaliomis idėjomis ar individualios kūrybos atradimais. Meno istorikas ir rašytojas Herbertas Edwardas Readas (1893–1968) žavėjosi istorinės keramikos gebėjimu atspindėti tautos civilizacijos lygį ir grožio jausmą. Jam atrodė, kad tradicinė keramika labai natūrali, jai nebūdingas dirbtinas žmogaus įsikišimas, o dėl formų ir ornamento grynumo keramika – tobulo abstraktaus meno pavyzdys (H. Read, The Meaning of Art, London, 1931, p. 42). Tačiau nuo tų laikų, kai buvo skelbtos šios įžvalgos, nutekėjo daug vandens, šiuolaikinė keramika gali materializuoti sudėtingas emocines ir egzistencines problemas, pažeisti Reado išaukštintą natūralumą, įsileisti „dirbtines“, kitoms dailės šakoms būdingas priemones.

Vis dėlto susidaro įspūdis, kad pasaulio ir Lietuvos keramikai šiandien dažnai ieško įkvėpimo archetipiniuose keramikos induose, transformuodami jų formas, išnaudodami plokštumas siužetiniam pasakojimui. Algimantas Patamsis, Ona Petkevičiūtė ir latvė Arta Balta žavisi indu kaip tradicine vertybe, o kiti autoriai, atsispyrę nuo indo struktūros, formuoja abstrakčią kompoziciją, žavinčią subtilia užuomina (Rūta Šipalytė), pokubistine ekspresija (Weronika Surma), egzotiškų kultūrų aspiracijomis (Dainis Liesinš ir Vera Bakastova), eksperimentuoja, sprendžia technologinius klausimus (Loreta Šulgaitė-Kvietkauskienė, Liga Skarina, Jolanta Mašidlauskienė). Latvijai atstovaujančio kauniečio Jurio Berginio tik pavadinimas („Kavinukas“) asocijuojasi su indu, o asambliažo principu derinami ryškiaspalviai popkultūros elementai su Antrojo pasaulinio karo laikų agresiją atspindinčiomis „nuotraukomis“ paryškina disonansą tarp išorinio grožio ir skaudžios istorinės realybės. Orestui Misko, Živilei Bardzilauskaitei-Bergins, Jolantai Galdikaitei, Helgai Ingeborgai Melnbardei dekoratyvinės lėkštės paviršius – tik pretekstas ištapyti jas asmenines būsenas ir pasaulėjautą atitinkančiomis scenomis. Vyriausio latvių keramiko Kārlio Knopkenio baltiškais raštais išmarginta dekoratyvinė lėkštė ir jo bendraamžio Juozo Adomonio abstrakcija, išaugusi iš vazų siluetų, – priešingo mąstymo poliai.

Pasaulio keramikoje šiandien renesansą išgyvena figūratyvumas, susijęs su kūniškumo sureikšminimu (ar jo tradicinių prasmių neigimu), ši tendencija, pasižyminti paskatų įvairove, vyrauja ir parodoje. Keramikai pamėgę biustus, veidus, galvas (monumentalumu išsiskiria Konstancija Dzimidavičienė, Edita Jokubonytė-Kybartienė, Virginija Armanavičiūtė, Valdas Kurklietis), net vidaus organus, kūno paliekamus pėdsakus (Saulius Jankauskas, Remigijus Sederevičius) ir garsus (nuogąja raku technika atliktas Andriaus Janulaičio „Kūno garsas“), kartais iš figūrų formuoja savus pasakojimus, žavinčius lyrine nuotaika (Eglė Einikytė-Narkevičienė), dramatiškomis nuojautomis (Agnė Šemberaitė) ar žaismingumu (Inesė Linė).

Impresionistinės lipdybos Inetos Greižos vėjo bloškiama žmogaus figūrėlė „Tramvajaus vėjas“ įtikinamai perteikia nestabilumo būseną, art deco dvasia alsuoja iki ornamento redukuotas Sigitos Lukošiūnienės „Meilės laikrodis“, patriarchaliniu epiškumu – Virginijos Juršienės „Moteris kaip apelsinas“, jai visiška priešingybė miniatiūriškai trapus Domilės Ragauskaitės „Chameleonas II“, traukiantis ryškiu mėliu ir porceliano deriniu su pasišiaušusia pagalve. Ironijos nestokojanti Ričardo Lukošiūno „Mėsmalė“ įspėja, kad maistui vartojamų gyvūnų likimo gali susilaukti ir žmogus.        

Figūratyvumas ir abstrakcija – dvi priešybės. Iš molio ir stiklo suformuota Annės Türn „Mažoji banga“ įtikina, kad bežodės ir bedaiktės formos gali būti iškalbingos. Keramika – meistriškumo ir technologinių atradimų menas. Tarp intriguojančių medžiaginių dviprasmybių išsiskiria Loretos Šulgaitės-Kvietkauskienės iš „rūdžių“ besilukštenantis cilindras „Pėdsakai“ ir kasmet kuo nors nauju nustebinančios Milenos Pirštelienės „kaladėlių“ dėlionė. Tenka pripažinti, kad intriguoja poparto laikus menantys medžiagų paradoksai – molinis suraikytas sužiedėjęs Olgos Melehinos batonas, kurio neatskirsi nuo tikro, Rasos Justaitės-Gecevičienės „vaflinis“ desertas, Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės rafinuotas dekolių šydas ant šviesą skleidžiančių pramoninių lempų.

Kaip visada ras kur akis paganyti ir klasikos išsiilgusieji, ir radikalesnių idėjų šalininkai. Iš parodos išsineši jausminį įspūdį. Ar išsiverš iš kiaušinio Kristinos Paulauskaitės-Ramonaitienės būtybė su ragais, kur nuplukdys pasviręs Dainos Daukšienės „Sielonešis“, ar pakils skrydžiui Giedrės Bardzilauskės balandėlis?

Paroda veikia iki balandžio 7 d.

„Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18.30, šeštadieniais 11–16 val.