7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Premjeros, sukaktys, nauji vardai

Trys koncertai filharmonijoje ir Kongresų rūmuose

Živilė Ramoškaitė
Nr. 14 (1208), 2017-04-07
Muzika
Lina Dambrauskaitė ir Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Lina Dambrauskaitė ir Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.

Praėjusią savaitę išklausiau tris svarbiausiose Vilniaus salėse vykusius koncertus, kurių kiekvienas buvo reikšmingas vienu ar kitu požiūriu. Pasižadėjusi parašyti apie vieną, tiesiog negaliu nutylėti kitų dviejų, tad apžvelgsiu visus.

 

Kovo 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje grojo Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo Georgas Markas. Šis Vienos universiteto profesorius kolektyvui yra pažįstamas ir visada laukiamas. Koncerte, kurio programoje mainėsi baroko, Vienos klasikų ir XIX–XX a. kūrėjų Antoníno Dvořáko bei Ralpho Vaughano Williamso kūriniai, dalyvavo jauna solistė, sopranas Lina Dambrauskaitė. Tiems, kurie seka naujos atlikėjų kartos pasirodymus, ši profesorės Sigutės Stonytės ugdytinė jau pažįstama. Ji dainuoja įvairiuose šiuolaikinės ir baroko muzikos projektuose, 2015 m. debiutavo Nacionaliniame operos ir baleto teatre: atliko Barbarinos vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybose“ ir du vaidmenis Georgo Friedricho Händelio oratorijoje „Aleksandro puota“. Šiame koncerte L. Dambrauskaitė padainavo aukšto meistriškumo ir brandos reikalaujančius kūrinius: Kleopatros ariją iš Händelio operos „Julijus Cezaris“ ir Amintos ariją iš Mozarto operos „Karalius piemuo“ bei trijų dalių motetą „Exsultate, jubilate“. Skaidrus ir lakus dainininkės balsas laisvai sklandė po salę. Pirmoji suskambėjo sudėtinga Händelio arija, atlikta ryžtingai ir užtikrintai. Barokinių puošmenų prisodrinta muzika atskleidė solistės techninius įgūdžius, laisvai valdomą balsą. Ypač pagirtinai, turint omenyje Lietuvos vokalistų kontekstą, jaunoji solistė atliko sudėtingąjį Mozarto motetą „Exsultate, jubilate“. Negaliu prisiminti, ar kuri nors iš anksčiau dainavusių mūsų solisčių būtų taip drąsiai ir be streso įveikusi visas moteto technines vingrybes, gausias puošmenas, ilgas frazes, fioritūras, plačius balso šuolius. Jei dar ką yra tobulinti, tai frazavimo kryptingumą, jis muzikai suteiktų papildomos gyvybės. Dar vienas pagirtinas L. Dambrauskaitės bruožas – puiki, sakyčiau, teisinga sceninė laikysena, lemianti sėkmingą kontaktą su publika.

 

Prie solistės sėkmės prisidėjo stilingai grojęs Georgo Marko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. Kaip kolektyvas atlieka Händelį, Mozartą ir Haydną, gerai žinome. Šįsyk tarp jų įsiterpė svajingas Dvořáko Noktiurnas B-dur ir pas mus, ko gero, neskambėjęs anglų kompozitoriaus Williamso kūrinys „Fantazija Thomo Tallio tema“, sukurtas 1910 metais. Tai muzika, leidusi maloniai skęsti nuostabioje daugiabalsėje styginių skambesio jūroje. G. Markas „ištraukė“ iš orkestro visą raiškos arsenalą – nuo intymaus piano iki didingo, bet negrubaus forte, kai visų instrumentų balsai susijungia į vibruojantį, intensyvėjantį pakilų gaudesį. (Programoje rašoma, kad ši fantazija sukomponuota kaip pamokslas.) Išraiškingai grojo orkestro grupių primarijų kvartetas ir visi muzikantai, besąlygiškai paklusę emocingiems dirigento mostams, jautę vienas kito kvėpavimą.

 

Dar viena žavinga staigmena – nepaprastai gaiviai ir vaizdingai atlikta Josepho Haydno Simfonija Nr. 94 G-dur. Beje, ji ir vadinama „Staigmena“ dėl netikėtų timpanų smūgių antroje dalyje. Bet ne tik jie suskambėjo netikėtai, sakyčiau, tokios buvo ir kitos simfonijos dalys, vertusios sekti vis kitokį pokštą, naujai nušvitusį muzikinį vaizdinį, kad ir džiaugsmu trykštantį menuetą, atliekamą tarsi nusimetus pudruotus perukus. Nustebino ir sužavėjo toks Haydnas. Taip drąsiai ir pagaviai jį pateikti orkestrą įkvėpė maestro G. Markas, Haydno tėvynės atstovas ir Vienos muzikinių tradicijų žinovas.

 

***

Po poros dienų, kovo 31 d., Kongresų rūmuose koncertavo lietuvių publikos itin mylimas violončelininkas Alexanderis Kniazevas. Mat vyresnės kartos melomanai šį dabar pasaulyje gerai žinomą kelių prestižinių konkursų laureatą prisimena nuo jo ankstyvos jaunystės. Jis įsiminė dar 1977 m. Vilniuje vykusiame violončelininkų konkurse, kuriame lenktyniavo su Alexanderiu Rudinu ir tąsyk, ir vėliau buvusiu nuolatiniu jo konkurentu konkursuose. Beje, kai paklausiau Kniazevo, kuo dabar užsiima Rudinas, jis sakė, kad šis vis daugiau diriguoja.

 

Visai neseniai Vilniuje su pianistu Kasparu Uinsku surengęs sonatų vakarą, šįsyk jis grojo su Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Valstybiniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo pirmąsyk pakviestas britų dirigentas Janas Lathamas-Koenigas, nuo 2011 m. Maskvos teatro „Novaja Opera“ meno vadovas. Vilniaus publikai A. Kniazevas atliko Dmitrijaus Šostakovičiaus Pirmąjį koncertą violončelei ir orkestrui – veikalą, kurio imasi tik aukščiausio meistriškumo pakopon įžengę violončelininkai. 1959 m. Mstislavui Rostropovičiui sukurtas opusas pripildytas aliuzijų ir nuorodų į anų dienų sovietinį gyvenimą, kuriame ir kūrėjas, ir paprastas pilietis buvo įspraustas į nežmoniškų suvaržymų rėmus. Kūrėjui – tai tikra kankinanti praraja, į kurią dėl savo kai kurių opusų buvo stumiamas ir Šostakovičius. Kompozitorius šiame kūrinyje atlikėjui suteikė galimybę atskleisti savojo instrumento virtuozinių priemonių arsenalą. Keturių dalių ciklas pradedamas trumpu motyvu, tapusiu Šostakovičiaus stiliaus ženklu, padedančiu formuoti muzikinį kūrinio vyksmą. Koncerto finale kompozitorius įpina iškraipytą ir sušaržuotą „tautų vado“ pamėgtos gruzinų dainos „Suliko“ motyvą. A. Kniazevas koncerto muziką pateikė virtuoziškai ir su išskirtine vidine ekspresija, išraiškos viršūnę pasiekusia solinėje kadencijoje. Milžiniškos energijos reikalaujančią koncerto muziką jis grojo be iš šalies juntamų pastangų.

 

Prisiminusi paties Kniazevo įveiktas gyvenimo negandas – baisios avarijos pasekmes, ilgai trukusią sunkią ligą – jo klausiau, apie ką jis galvojo, grodamas šį veikalą? Kniazevas, pakartojęs klausimą, vėliau pridūrė, kad šį ir antrąjį Šostakovičiaus koncertą jis yra grojęs tiek kartų, jog specialiai galvoti nereikia, muzika jame tarsi gyvena ir liejasi beveik savaime. Jis buvo patenkintas ir dirigento bei orkestro partneryste, sakydamas, jog maestro Lathamas-Koenigas šią muziką gerai pažįsta. Savo pasirodymą Kniazevas užbaigė trimis bisais: Niccolo Paganini Kapriču Nr. 13 (parašytu smuikui), paskui Žiga ir Bure iš Johanno Sebastiano Bacho Siuitos Nr. 3. Intensyviai koncertuojantis muzikantas į Vilnių atvyko tik ką pagrojęs keturiolika koncertų, kuriuose pasirodė ne tik kaip violončelininkas, bet ir kaip vargonininkas. Jo gerbėjai žino apie šiuos abu amplua. Tačiau, regis, pradeda atsirasti jau ir trečiasis – pianisto. Mat pastaruoju metu jis labai susižavėjo fortepijonu, ypač mėgsta juo skambinti Mozartą...

 

Koncerto programoje skambėjo dar du simfoniniai kūriniai. Pradžioje – Felixo Mendelssohno uvertiūra „Hebridai“, pabaigoje – Johanneso Brahmso Pirmoji simfonija c-moll. Uvertiūra man pasirodė kiek gruboka, ypač prisiminus neseniai operos teatre girdėtą poetišką Karališkojo filharmonijos orkestro iš Londono interpretaciją, o Brahmso simfonija suteikė tikrą klausymosi džiaugsmą. Labai raiškiai dirigentas perteikė šios simfonijos dalių formą ir prasmę, išgaudamas maksimalų visų orkestro narių muzikavimo rezultatą. Sėkmė lydėjo visus solines partijas grojusius artistus, niuansų prisodrintus orkestro tutti, kai visi instrumentai susijungia į vientisą išties simfonišką skambesį.

 

***

Kitas vakaras – vėl filharmonijoje. Balandžio 1-osios simfoninis koncertas buvo skirtas fortepijoninio trio „Kaskados“ 20-mečiui. Šis kolektyvas greta įdomių klasikos ir romantinės muzikos programų ypač daug širdies ir energijos skiria įvairaus braižo šiuolaikiniams kompozitoriams. Specialiai jam opusų yra parašę daugybė mūsų autorių: Loreta Narvilaitė, Jurgis Juozapaitis, Vytautas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Osvaldas Balakauskas, Zita Bružaitė, Antanas Kučinskas, Ramūnas Motiekaitis, anglų kompozitorė Sadie Harrison. Argi ne įspūdingas sąrašas?! Dabar jį papildys Anatolijus Šenderovas, sukūręs Koncertą fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui.

 

Prieš naujojo kūrinio premjerą, tarsi apšilimui, Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Modesto Pitrėno, atliko fragmentus iš Šenderovo baleto „Dezdemona“ (2005, 2017). Šiame opuse, be gausių koloristiką praplėtusių mušamųjų, naudojamas elektrinis smuikas, kurio partiją temperamentingai pagriežė Operos ir baleto teatro orkestro koncertmeisterė Angelė Litvaitytė. Efektingi baleto fragmentai įvedė į Šenderovo muzikinio mąstymo erdves.

 

Naujasis kūrinys buvo nepalyginti ilgesnis ir sudėtingesnis. Jame vyrauja kompozitoriaus ankstesniuose opusuose dažnai sutinkamas asmeniškas naratyvas. Kartais jis būna labai aiškiai artikuliuotas, o kartais – tarsi užslaptintas, ryškiau iškylantis tik protarpiais, tad jo atpažinimas, nuoseklus perskaitymas ir suvokimas darosi problemiškas. Naująjį veikalą pradėjo nostalgiškai suskambėjęs kamerinio trio solo fragmentas, atklydęs tarsi iš romantizmo epochos. Kadangi opusą kompozitorius skiria savo tėvui Michailui Šenderovui, keliomis skirtingomis sudėtimis grojusiam fortepijoniniame trio, tai galėtume suvokti tarsi nostalgišką muzikos autoriaus žvilgsnį į praeitį, nebūtin išėjusių muzikų prisiminimą. Tačiau muzika labai greitai keičia charakterį, įgauna dramatiškų, kartais tiesiog rėkiančių, agresyvių spalvų, kurios žaižaruoja ir orkestro partijoje, atliekančioje vienu metu ansamblį palaikančiojo, kitu – aktyviai prieštaraujančiojo funkciją. Ši priešprieša vyksta nuolatinėmis dinaminėmis bangomis, kurių metu girdisi neramūs paskirų orkestro instrumentų balsai, panašūs į nelaimės signalus, įvairių mušamųjų dūžiai, pasibaigiantys staigiomis kurtinančiomis kulminacijomis. Apie mušamųjų naudojimą kadaise viename laiške draugui yra rašęs Šostakovičius: „Su perkusija reikia elgtis labai atsargiai ir visada prisiminti Brucknerio VII simfonijos Adagio, kuriame lėkštės panaudotos vienintelį kartą, bet jų garsas padaro tiesiog sukrečiantį efektą.“ Tų efektų naujajame Šenderovo opuse buvo labai daug, mano galva, pernelyg daug, kad galėtum pajusti ir aiškiau suvokti, ką jos reiškia ir kokios formos kontūrus brėžia. Gal tai dinamiškai banguojanti ilga linija? O iš kur ir į kur veda muzikinė mintis? Neabejoju, kad pats kompozitorius apie tai žino. Bet ką daryti klausytojui, už ko jam „nusitverti“, kaip nepasimesti šiame gausybės savų ir kažkur nugirstų minčių perpetuum mobile?

 

Tai pirmieji asmeniški įspūdžiai po efektingo ir gerai parengto naujojo kūrinio atlikimo. Labai kruopščiai jį ištyrė ir pagrojo trio solistai – Rusnė Mataitytė, Edmundas Kulikauskas ir Albina Šikšniūtė – su M. Pitrėno tvirta ranka vestu simfoniniu orkestru.

 

Šiame koncerte skambėjo dar du Šostakovičiaus kūriniai: dainų ciklas „Iš žydų liaudies poezijos“ sopranui, mecosopranui ir tenorui, op. 79 (1948), ir Simfonija Nr. 9, op. 70 (1945). Dainų ciklas atliktas originalo, t.y. rusų kalba (programėlėje tekstas išspausdintas dar ir jidiš kalba). Labai jautriai dainavę Lilija Gubaidulina, Ieva Prudnikovaitė ir Edgaras Davidovičius perteikė emocingą muzikinį ir poetinį dainų turinį. Orkestras taip pat lanksčiai reagavo į visus solistų balsų niuansus. Vakarą užbaigė Šostakovičiaus Devintoji simfonija – uždraustas ir ilgą laiką po aštrios kritikos neatliekamas kūrinys. Joje gausu ironiškai traktuojamų šmaikščių temų, komizmo ir nuoširdžios žaismės, o juk ją kurdamas kompozitorius skelbėsi kūrinį paskirsiąs pergalei Antrajame pasauliniame kare. Nepaskyrė, dargi gavo žiaurios kritikos, kuri šiandien mums skamba kaip parodija.

Lina Dambrauskaitė ir Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Lina Dambrauskaitė ir Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Lina Dambrauskaitė, Georg Mark ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lina Dambrauskaitė, Georg Mark ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Alexanderis Kniazevas. Nuotrauka iš LVSO archyvo
Alexanderis Kniazevas. Nuotrauka iš LVSO archyvo
Trio „Kaskados“, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Trio „Kaskados“, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė. D. Matvejevo nuotr.
Edmundas Kulikauskas. D. Matvejevo nuotr.
Edmundas Kulikauskas. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė ir Albina Šikšniūtė. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė ir Albina Šikšniūtė. D. Matvejevo nuotr.
Edmundas Kulikauskas, Anatolijus Šenderovas, Rusnė Mataitytė, Albina Šikšniūtė ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Edmundas Kulikauskas, Anatolijus Šenderovas, Rusnė Mataitytė, Albina Šikšniūtė ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lilija Gubaidulina, Ieva Prudnikovaitė, Modestas Pitrėnas, Edgaras Davidovičius ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lilija Gubaidulina, Ieva Prudnikovaitė, Modestas Pitrėnas, Edgaras Davidovičius ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.