7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tai tik „Kino Pavasario“ pabaiga, arba pats laikas paskambinti artimiesiems

Brigita Kulbytė
Nr. 14 (1208), 2017-04-07
Kinas
„Tai tik pasaulio pabaiga"
„Tai tik pasaulio pabaiga"

La fin. The End. Pabaiga! Naujus vėjus ir visą glėbį įvairiausių filmų atnešęs „Kino Pavasaris“ baigėsi. Žmonės po truputį lenda iš tamsių kino teatrų salių ir ima dairytis, kas vyksta tikrame pasaulyje. Per pastarąsias dvi savaites medžiai jau sprogdina pumpurus, o kur ne kur, prie daugiabučių namų, jau ir krokai sužydo. Tad gal ir gerai, kad festivalis baigėsi – nauji vėjai turi skrieti toliau, mintys, susiraizgiusios nuo keistų ir kontraversiškų filmų turi atsipainioti, o žiūrovai... žiūrovams lieka ir toliau tikėtis palankių vėjo gūsių, kurie nukels į dar įdomesnes vietas.

Festivalio filmai, kaip ir kasmet, buvo suskirstyti į kategorija. Visą „Kino Pavasario“ repertuarą sudarė 18 programų. Ginčytis negalima – filmų pasirinkimas tikrai platus. Tačiau filmai, kuriuos mačiau, regis visi krypsta į vieną temą, ir nesvarbu, ar jie iš programos „Aš esu hibridas”, ar iš „Dokumentikos”, ar iš „Nauja Europa – nauji vardai” kategorijos – daugelyje filmų mačiau vieną ir tą pačią temą – šeimą. Tarpusavio santykiai, nesusikalbėjimas, užuojautos ir supratimo stoka vienas kitam. Žinoma, naivu manyti, jog tai išskirtinė šio festivalio filmų tema. Kiekvienas kūrėjas, tikriausiai, pradeda nuo savęs ir šaknų, iš kurių yra augęs. Taigi nenuostabu, jog filmai taip pat kalba apie motinas, tėvus, brolius ar senelius. Šeima – kūrybos akstinas. Asociali aplinka – dar didesnis kūrybinis paskatas, protestas.

Vienas iš filmų, pirmiausiai verčiantis suklusti perskaičius režisieriaus pavardę, antra, intriguojantis savo pavadinimu, traukia stabtelti ir plačiau susipažinti su filmo aprašymu. Tai naujausias Xaviero Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga” (2016). Šį filmą autorius skyrė velioniui Kanados kostiumų dizaineriui François Barbeau. Po filmo premjeros Dolanui teko išgirsti nemažai kritikos dėl nuolat filme naudojamų stambių planų, paverčiančių filmą radijo pjesės ekranizacija, bet, nepaisant to, Kanų kino festivalyje režisierius laimėjo didįjį prizą, už geriausią metų filmą – tai antrasis pagal reikšmingumą festivalio apdovanojimas.

Filmo scenarijus – tai Xaviero Dolano adaptacija, sukurta pagal to paties pavadimo Jean-Luco Lagarce’o pjesę Juste la fin du monde. 1990 m. Lagarce’as pjesėje bandė susitaikyti su artėjančia savo mirtimi. Jis sirgo AIDS ir žinojo, kad greit mirs. Dolanas atviravo, kad pirmą kartą perskaitęs šį kūrinį, jautėsi sutrikęs, nesuprato personažų charakterių ir rašytojo stiliaus. Vėliau, viename interviu jis prisipažino: „Vieną dieną, nežinau, kas tada atsitiko, bet aš paėmiau iš lentynos šią knygą, pradėjau ją vėl skaityti ir galiausiai supratau, daug lengviau priėmiau šį keistą, daugžodžiaujantį rašytojo stilių.” Režisierius, regis, atrado taškus, kurie jam yra svarbiausi, ir juos jungdamas pradėjo rašyti scenarijų filmui. Kaip pats sakė: „Bandžiau išsaugoti ypatingą Lagarce’o teksto savitumą. Personažų kalba nervinga, impulsyvi, kartais net nuobodi dėl daugžodžiavimo. Jie tiesiog nuolat performuodami sakinius kalba tais pačiais tekstais. Reikėjo trumpinti monologus, kai kuriuos epizodus teko ir visai pašalinti. Antrojoje dalyje – daug abstraktumo, simbolių. Kulminacijoje, akistatoje su broliu, originale buvo aštuoni puslapiai teksto. Žinoma, reikėjo viską mažinti ir išgryninti svarbiausius aspektus.”

Kalbant apie aktorių pasirinkimą, šiame filme matomas naujas režisieriaus kelias. Ankstesniuose savo filmuose „Aš nužudžiau savo motiną” (2009), „Bet kokiu atveju Lorensas” (2012), „Mamytė” (2014) jis rinkosi tuos pačius aktorius, jau vadinamus Dolano aktoriais. Antoine-Olivieris Pilonas ir Suzanne Clément, regis, neatsiejami nuo Dolano filmų ar muzikinių klipų. Tačiau šį kartą aktoriai – kino žvaigždės. Jau minėtoji Léa Seydoux, Nathalie Baye ir net Vincentas Casselas. Gerai žinomų aktorių pasirinkimas filmuotis 7 milijonus dolerių biudžetą turinčiame filme primena Amerikos nepriklausomo kino vėliavnešio istoriją. Kuomet Iggy Popas ir Bobas Dylanas nusifilmavo Jimo Jarmuscho filme „Kava ir cigaretės” (2003), vėlesniuose jo filmuose sutiko dirbti savo honorarų atsisakę tokie garsūs aktoriai, kaip Tilda Swinton ar Tomas Hiddlestonas.

Pagrindinė filmo tema – šeimos tarpusavio santykiai. Ar geriau sakyti – jų nebuvimas? Louisas po 12-kos metų grįžta į gimtuosius namus pas motiną, brolį ir jaunąją sesutę, kurią paskutinį kartą matė dar mažą mergaitę. Visas filmo veiksmas vyksta ribotoje erdvėje – namuose. Aliuzija į jų vidinius pasaulius, uždarumą ir baimę atsiverti vienas kitam. Jie tokie tolimi, kad ne kilometrai juos skyrė – o kažkas viduje, kažkoks nepritapimas, negalėjimas susitaikyti. Atvykęs pasakyti namiškiams, jog greit mirs, Louisas to padaryti negali. Yra šimtai kitų, per visus tuos metus neiškalbėtų dalykų, kurie ilgai kaupėsi namiškių širdyje. Viskas tiesiog sprogsta su didžiuliu nuoskaudų užtaisu.

Trumpai tariant, Xaviero Dolano kūryboje matoma jo besivystanti branda. Žinoma, jis nesustoja ieškoti, nesustoja priminti jo niekaip neišnarpliojamos šeimos ir motiniškos meilės temos. Ji, regis, neišsemiama. Kaip ten bebūtų, Dolanas turi savo braižą – stambūs planai, homoseksualumo, meilės, namų, šeimos, nesusikalbėjimo temos, ryškūs savo charakteriu ir išorinėmis savybėmis personažai. Daug muzikos, kurios takelis (kadangi naudojamos pilnos dainos), dažniau primena muzikinį klipą, o jo taip mėgstami sulėtinti kadrai tik pastiprina šį įspūdį. Šiam filmui Dolanas sakė ieškojęs garso takelio, kuris būtų laimingai liūdnas, nostalgiškai užpildytų vaizdus. Jis naudoja „Blink-182“ kūrinį „I Miss You”, Moby „Natural Blues”, net popkultūros numylėtą O-Zone „Dragostea Din Tei”. Visi komponentai sudaro elegantišką, jautrų, net siurrealistinį Dolano kuriamų filmų pasaulį.

Grįžtant prie pastebėjimo, jog šių metų „Kino Pavasaris“ gvildena šeimos problemas, Dolano filmas pirmasis atėjo į galvą, tačiau, žinoma, jis nebuvo vienintelis. Debiutuojančios režisierės Terezos Nvotová filmas „Purvas” (2016) – istorija apie merginą, kurią išprievartavo. Klausimas tik vienas – o ką daryti toliau? Kaip gyventi dabar? Susitaikyti? Pamiršti? Atleisti? Šeima, nors iš pradžių ir susiskaldo, tačiau galiausiai išlieka vieninga. Motina svarbiausiu momentu priima sprendimą ir viskas vėl tampa įmanoma. Tai ne tik filmas apie santykius šeimoje – pirmiausia, tai opi išžaginimo tema. Nereikia toli ieškoti, nuoširdžiai pasidalijus patirtimi, dažna moteris gali papasakoti istorijų iš savo gyvenimo arba iš pažįstamų, kurios yra patyrusios prievartą. Filmas drąsina ir skatina kalbėti apie tai. Lengviau, kai yra užnugaris – mylinti ir palaikanti šeima.

Kategorijoje „Aš esu hibridas” įsiminė Paweło Łozińskio filmas „Net neįsivaizduoji, kaip Tave myliu” (2016) – aštuoniasdešimt minučių pokalbio. Kuris buvo tiesiog pokalbis. Tikriausiai reikėtų sakyti – netgi pokalbis. Motina ir dukra, pavargusios viena nuo kitos, ieško ramybės ir susitaikymo. Ekrane matomos aktorės, realiame gyvenime nesusijusios giminystės ryšiais. Tačiau jos pasakoja tikrą istoriją. Nėra galutinio scenarijaus, jos daug kliaunasi savo patirtimis. Filmas kviečia kalbėtis, nes vėliau gali būti ir per vėlu.

Ir daugybė kitų filmų, kviečiančių diskutuoti, ieškoti atsakymų kiekvienam individualiai savyje, pabandyti įsijausti į kitą. „Kino Pavasaris“ atpūtė įsimintinų vaizdinių, pamokančių siužetų, giliai įstringančių istorijų, galų gale – tiesiog pasirūpino kūrybiniu įkvėpimu dar kuriam laikui.

„Tai tik pasaulio pabaiga"
„Tai tik pasaulio pabaiga"
„Tai tik pasaulio pabaiga"
„Tai tik pasaulio pabaiga"
„Tai tik pasaulio pabaiga"
„Tai tik pasaulio pabaiga"
„Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu"
„Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu"
„Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu"
„Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu"
„Purvas"
„Purvas"
„Purvas"
„Purvas"