7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nauji vaidmenys ir viešnia iš Varšuvos

Vasilijaus Medvedevo „Don Kichotas“ LNOBT

Helmutas Šabasevičius
Nr. 14 (1208), 2017-04-07
Šokis
Haruka Ohno ir Stanislavas Semianiura. M. Aleksos nuotr.
Haruka Ohno ir Stanislavas Semianiura. M. Aleksos nuotr.

Vienas naujausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių – prieš metus pastatytas Ludwigo Minkaus baletas „Don Kichotas“ – žiūrovų stygiumi nesiskundžia. Ir paskutiniai šį sezoną kovo 30 ir 31 d. parodyti du spektakliai sutraukė minias žiūrovų: ir dėl pramoginės, nuotaikingos spektaklio stilistikos, kuria siekta parodyti XIX a. pabaigos Rusijos imperatoriškojo baleto spindesį, ir dėl naujų vardų, įrašytų šių spektaklių programose.

 

Rekonstruodamas senovinį garsiausio XIX a. II pusės choreografo Marijaus Petipa veikalą, rusų choreografas Vasilijus Medvedevas sukūrė spalvingą spektaklį, kuriame apstu prieš daugiau kaip šimtą metų šokio scenoje temperamentingų, stilizuotų tuomet ypač populiarių ispanų, čigonų šokių, virtuoziškų choreografinių triukų bei reginių, kuriems lakia fantazija pasižymintis Don Kichoto personažas itin tinka: prologe prieš jo akis netikėta iškyla pagalbos maldaujanti Dulsinėjos vizija, iš dūmų kamuolių išnyra šarvuotas riteris, su kuriuo pagrindinis herojus ryžtingai susikauna. Kiti jo priešininkai pasirodo antrame veiksme – vėjo malūnas, atgiję medžiai ir gigantiškas voras atgaivina natūralistinius XIX a. pabaigos baleto vaizdinius, kurie ano meto žiūrovus žavėjo scenos technikos stebuklais ir visai neatrodė vaikiškai naivūs.

 

„Don Kichote“ apstu pantomimos, kuri senoviniuose baletuose labai reikšminga. Visai neseniai teko matyti dar vieną šio laikotarpio ir tų pačių kūrėjų – kompozitoriaus Ludwigo Minkaus ir choreografo Marijaus Petipa – sukurto baleto „Paquita“ rekonstrukciją, kurią prieš keliolika metų Paryžiaus operoje atkūrė daug pastangų XIX a. baleto rekonstrukcijoms paskyręs choreografas Pierreʼas Lacotteʼas. Įraše, įamžinusiame tuomet žibėjusias Prancūzijos baleto žvaigždes Agnès Letestu ir José Martínezą, pateikti titrai, smulkiai aiškinantys, ką vienu ar kitu gestu nori pasakyti spektaklio veikėjai.

 

„Don Kichoto“ herojų gestai taip pat svarbūs: prologe pasitelkus pantomimą ir gestus iš pabrėžtinai sulėtintų judesių kuriamas riterių romanų pasaulyje gyvenančio Don Kichoto (Ernestas Barčaitis) paveikslas, kurio kontrastas – pabrėžtinai buitiška, „prasčiokiška“ su jo fantazijomis kovojančių tarnų (Jelena Malikėnienė ir Karolis Šemetas) porelė.

 

Vėliau spektaklyje pasirodančių veikėjų „pokalbiai“ atspindi įprastines baletinės dramaturgijos situacijas, kuriose veikia įsimylėjėliai, godus tėvas ir kvailas, bet turtingas jaunikis. Šie „Don Kichoto“ personažai traukia akį ne mažiau nei pagrindiniai herojai, kuriems skirti puošnūs ir efektingi šokio epizodai.

 

Igorio Zaripovo Lorencas – vienas iš tokių veikėjų, kurie padeda šokio scenas sujungti į rišlų, tegul ir naivų pasakojimą. Zaripovas – itin organiškas artistas, suteikiantis savo herojui komiškų spalvų, gebantis „apžaisti“ įvairiausius netikėtumus – netyčia iškritusį pinigų kapšelį ar kokią kitą nuolat spektakliuose pasitaikančią smulkmeną, randantis progų vaidybą papildyti efektingomis choreografinėmis mikroscenomis.

 

Pantomimos vaidmenys senoviniuose baletuose – lyg instrumento partijos muzikinėse partitūrose; jos atpažįstamos, tačiau vis kitokios priklausomai nuo to, koks artistas jas atlieka. Kovo „Don Kichotuose“ turtuolį Gamašą vaidino Davidas Santos Ollero ir Voicechas Žuromskas, kiekvienas savaip, su skirtingu, bet vienodai paveikiu artistiškumu ir akcentais atskleidę savo groteskiško personažo bruožus.

 

Į šią veikėjų draugiją įsijungė ir Tomas Ceizaris, pirmą kartą atlikęs Sančos Pansos vaidmenį, puikiai perpratęs šio baleto stilistiką, vaidinęs įtaigiai, šmaikščiai, išradingai (įsiminė pirmo veiksmo Pansos scena su žuvimi, kuri artisto rankose spurdėjo, uodega daužydama jam veidą), pasitelkdamas efektingus aukštus šuolius, kurie jo apvalainą figūrą, sukurtą pasinaudojant kimštu kostiumu, darė panašią į šokčiojantį balionėlį.

Kovo 30 d. spektaklyje pirmą kartą teko matyti pagrindinius vaidmenis šokant Haruką Ohno ir Stanislavą Semianiurą. Jau keletą metų LNOBT baleto trupėje dirbantys artistai yra sukūrę ir antraeilių, ir pagrindinių vaidmenų, o Kitri ir Bazilis – naujas išbandymas techniniu ir vaidybiniu aspektu, taip pat ir rimtas ištvermės egzaminas, kurį abu šokėjai išlaikė: šoko su reikiama nuotaika, pakankamai tvirtai, susidorojo su sudėtingų solo epizodų techniniais iššūkiais, ateičiai pasilikę šlifuoti kai kurias duetinės choreografijos detales.

 

Klasikinę „Don Kichoto“ choreografiją geriausiai atspindi sapno paveikslas, išryškėjantis po gaivališkais jausmais kunkuliuojančios čigonų scenos (puikus Manto Daraškevičiaus Čigonas du spektaklius šoko su skirtingomis partnerėmis – Daria Olefirenko ir Aliaksandra Ivanova) bei niūrios Don Kichoto kovos su voru. Sode su tikru vandeniu čiurlenančiais fontanais karaliauja driadės ir amūrai, tarp kurių yra ir Don Kichoto pagalbos prašiusi Dulsinėja. Čia kilnų Driadžių valdovės vaizdinį sukūrusi Eimantė Šeškutė kiekviename spektaklyje šoka vis tvirčiau ir tiksliau, o žavingas ir koketiškas Majos Dolidzės Amūras yra Don Kichoto ir jo svajonių apie idealią meilę tarpininkas.

 

„Don Kichote“ svarbią vietą užima Mersedes ir Espados pora, leidžianti pajusti šio veikalo ispanišką dvasią. Abiejuose spektakliuose aistringai, įsijautęs Espados paveikslą kūrė Kipras Chlebinskas; pirmajame jo partnerė – elegantiška, lengva, savimi pasitinkinti Olga Konošenko, antrajame – temperamentu žaižaruojanti, grakšti Greta Gylytė; jos ir Chlebinsko atliekamus trečio veiksmo šokius norėjosi bisuoti.

 

Viena akivaizdžiausių Medvedevo „Don Kichoto“ naujovių – išplėtota Kitri ir Bazilio draugų choreografinė linija, leidžianti gėrėtis išradingai pastatytais keturių šokėjų atliekamais šokiais, kurių choreografinę formą jau nugludinę Karolina Matačinaitė, Gohar Mkrtchyan, Ignas Armalis ir Miquelis Lozano: malonu stebėti gyvą, darnų jų šokį. Nudžiugino pirmą kartą trečio veiksmo Grand pas variaciją atlikusi Julija Šumacherytė, teatre dirbanti pirmą sezoną: šoko tvirtai, nuotaikingai, mėgaudamasi muzika ir iš sklandžių šuolių sukomponuota choreografija.

 

Kovo 31 d. spektaklį nušvietė viešnia iš Didžiojo teatro Varšuvoje. Kitri šokusi Chinara Alizadė – azerbaidžaniečių kilmės šokėja, gimusi Maskvoje ir baigusi Maskvos choreografijos mokyklą. Kurį laiką ji šoko Didžiajame teatre Maskvoje, o nuo 2015-ųjų dirba Varšuvoje. Patyrusi balerina suteikė spektakliui ypatingo šventiškumo: šoko nepriekaištingai, puiki jos technika derėjo su organiškomis vaidmens detalėmis, supintomis į temperamentingą, energija pulsuojantį paveikslą, kurį padėjo sukurti azartiškas LNOBT baleto trupės Bazilis – Genadijus Žukovskis.

Haruka Ohno ir Stanislavas Semianiura. M. Aleksos nuotr.
Haruka Ohno ir Stanislavas Semianiura. M. Aleksos nuotr.
Igoris Zaripovas ir Tomas Ceizaris. M. Aleksos nuotr.
Igoris Zaripovas ir Tomas Ceizaris. M. Aleksos nuotr.
Greta Gylytė ir Kipras Chlebinskas. M. Aleksos nuotr.
Greta Gylytė ir Kipras Chlebinskas. M. Aleksos nuotr.
Julija Šumacherytė. M. Aleksos nuotr.
Julija Šumacherytė. M. Aleksos nuotr.
Chinara Alizadė ir Genadijus Žukovskis. M. Aleksos nuotr.
Chinara Alizadė ir Genadijus Žukovskis. M. Aleksos nuotr.