Autorius: Kristina Kleponytė-Šemeškienė
Kristina Kleponytė-Šemeškienė
Iki Dievo akies
Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) piešinių paroda Bažnytinio paveldo muziejuje
„Vis galvoju apie savo padarytus ir būsimus darbus, meldžiu Dievulio, kad padėtų padaryti labai gražių darbų, būtinai turiu surengti labai gražių parodų! Būtinai! Dievulis tikrai padės. Kiekvieną dieną daugybę kartų aš Jo prašau padėti ir galvoju apie savo darbus, visa kita man nebesvarbu“, – taip savo dienoraštyje 1996 m. kovo 14-ąją rašė Elvyra Kairiūkštytė.
Dievulis Elvyrą išgirdo, ji sukūrė daugybę gražių darbų, o daug gražių parodų surengti padėjo ištikimos menininkės draugės – Kairiūkštytės kūrinių saugotoja Regina Noreikaitė-Norvaišienė, artima draugė skulptorė Ksenija Jaroševaitė ir jų šeimos. Deja, parodos įvyko jau po Kairiūkštytės mirties. Viena jų – šiuo metu Bažnytinio paveldo muziejuje vykstanti dailininkės piešinių paroda, kurioje rodomi 27 didelio formato darbai, atlikti tušu. Nors parodoje yra tik nedidelė Kairiūkštytės kūrybinio paveldo dalis, ji puikiai atspindi dailininkės meninius tikslus ir pasakoja sudėtingą pačios Elvyros likimą.
Elvyra Kairiūkštytė buvo našlaitė, augo vaikų namuose. Ji neturėjo artimųjų, todėl pati tikslingai ir užtikrintai planavo savo ateitį. Anksti išryškėję meniniai gabumai lėmė ryžtingą Kairiūkštytės apsisprendimą tapti menininke. Nuo 1970 m. ji trumpai mokėsi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune, vėliau studijas tęsė LSSR dailės institute Vilniuje (1971–1977), kur mokėsi grafikos.
Kristina Kleponytė-Šemeškienė
Stebėjimo taktikos
Lino Blažiūno paroda „Paukščio akimis“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje
Lino Blažiūno kūrybai, kaip ir daugelis, tapau neabejinga vos pamačiusi jo darbus 2011 m. Vilniaus grafikos meno centro (VGMC) organizuotoje parodoje „Estampas ’10“, kurioje jaunasis autorius buvo apdovanotas diplomu už sėkmingą metų debiutą. Puikiai prisimenu tą kartą grafikos meno žinovų ir pačių menininkų reikšmingus atodūsius palinkus prie Lino darbo „Miško hipnozė“ (2010), kai paaiškėjo, kad kūrinys sukurtas pasitelkus ne išmaniąsias technologijas, o sausos adatos techniką. Čia tikriausiai reikėtų stabtelėti ir paminėti, kad pastaraisiais metais VDA grafikos katedra išleido būrį grynosios (t.y. estampinės) grafikos entuziastų, kurie jaudina žiūrovus ne tik įdomiomis ir nuosekliai vystomomis temomis, tačiau kartu žavi ir kvapą gniaužiančiu meistriškumu. Amžiniems grafikos skeptikams užbėgdami už akių, jaunieji intensyviai kuria ir sėkmingai dalyvauja meno projektuose tiek Lietuvoje, tiek svetur, jų darbus noriai įsigyja meno kolekcininkai bei muziejai.
