7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prarastą laiką apmąstant

Gidonas Kremeris ir „Preliudai pradingusiam laikui“ „Vaidilos“ teatre

Živilė Ramoškaitė
Nr. 1 (1238), 2018-01-05
Muzika
Gidonas Kremeris. A. Žukovo nuotr.
Gidonas Kremeris. A. Žukovo nuotr.

Programoje skelbto pavadinimo „Preliudai pradingusiam laikui“ („Preludes to a lost Time“) vertimą norisi redaguoti, vietoj pradingusiam rašyti prarastam, nors anglų kalbos žodį lost galima versti ir vienaip, ir kitaip... Man kirbėjo mintis, kad Gidonas Kremeris šiuo projektu greta pradingusio sovietinio gyvenimo mąsto ir apie prarastą laiką, o tai išsyk veda į žinomą Marcelio Prousto romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Kad tai netaptų „šaudymu Dievui į langus“, po koncerto kreipiausi į patį Maestro. Kaip jis projektą vadintų rusiškai, gal „utračennoje vremia“ ir gal tai aliuzija į Proustą? G. Kremeris patvirtino, kad tam tikra aliuzija yra.

 

Taigi Maestro, pasitelkęs Mieczysławo Weinbergo (1919–1996) muziką ir Antano Sutkaus fotografijas, apmąsto praeitį. Seniai praėjusią, bet jame pačiame dar tebegyvena jos dalelė, kaip ta raudona rusiška raidė lotyniškais rašmenimis parašytame varde scenoje kabojusiame plakate. Žvilgsnis į praeitį be žvelgiančio subjekto neįmanomas. G. Kremerio projekte praeitis veriasi dviem plotmėmis: muzikos garsais ir fotografijose užfiksuotais vaizdais. Tačiau labai svarbi dar viena, trečioji, plotmė – muzikos interpretacija, popieriuje užrašytų natų perskaitymas ir pateikimas publikai. Jis buvo neprilygstamas, kremeriškai tobulas.

 

Muzika, papildyta vaizdu, dabar gana dažnas reiškinys, bet ne visada toks junginys pasirodo būtinas. Kartais šiuos menus sieja visiškas atsitiktinumas, simpatija vienokiam ar kitokiam skambesiui. G. Kremeris M. Weinbergo preliudus ir A. Sutkaus fotografijas jungia į tokį darnų ansamblį, tarsi muzika būtų sukurta specialiai tam konkrečiam, o ne kokiam kitam vaizdui. Tai stipriai veikia. Šį poveikį dar sustiprino pauzės tarp vaizdų, tarsi kviečiančios dar sykį apmąstyti ką tik „įvaizdintus“ garsus. Ir vėl norisi pabrėžti, kaip prasmingai po tuos minčių ir jausmų užkaborius klaidžiojo G. Kremerio smuikas.

 

Pastaraisiais metais pasaulyje vyksta M. Weinbergo muzikos renesansas. Gyvas būdamas, sudėtingo likimo kompozitorius nesulaukė tokio susidomėjimo. Gimęs ir iki 1939 metų gyvenęs Varšuvoje, jis bėgo nuo karo ir atsidūrė Maskvoje, kurioje pasiliko ir praleido visą savo gyvenimą. Jo gimtoji kalba liko lenkų, pasak Irinos Šostakovič, rusų kalbos visiškai laisvai jis taip ir neišmoko, dažnai vartodavo lenkiškas kalbos konstrukcijas ir posakius. Apie kompozitoriaus gyvenimą ji sako, jog jis buvęs nelaimingas. Gyvenimo pabaigoje Weinbergas buvo labai nusiminęs ir manė, kad jo muzika pražus.

 

Kompozitorius artimai bičiuliavosi su Dmitrijum Šostakovičium, rodė jam daug savo kūrinių, grodavo simfonijas keturiomis rankomis. Jo biografija kupina sovietinei tikrovei būdingų tragiškų įvykių ir prieštaravimų. 1953 m. vykstant žinomai gydytojų bylai, jis buvo suimtas, bet paskui paleistas ir reabilituotas, 1980 m. jam suteiktas TSRS liaudies artisto vardas, 1990 m. – TSRS valstybinė premija. Tačiau daugybė jo kūrinių jam gyvam esant nebuvo atlikti, o TSRS kultūros ministerijos Kūrinių įsigijimo komisija nepirko jo kūrinių, tad trūko lėšų pragyvenimui. Gelbėjo muzikos kūrimas animaciniams filmams. Beje, jis kūrė muziką ir meniniams filmams, tarp jų ir garsiai kino juostai „Skrenda gervės“ (1958 m.).

 

M. Weinbergo kūrinių sąrašas labai įspūdingas, paskutinis veikalas, 22-oji simfonija, pažymėta 154 opuso numeriu, gausu kamerinės muzikos, instrumentinių koncertų. Jis parašė šešias operas, kelios jų sėkmingai pastatytos ir dabar statomos. Dar 1983 m. Brno teatre įvyko operos „Portretas“ premjera, 2006 m. Maskvoje parodyta opera „Keleivė“, vėliau pastatyta Bregencos festivalyje, Varšuvoje, Čikagoje ir kitur. 2009 m. Mančesteryje buvo surengtas kelių dienų M. Weinbergo muzikos festivalis, skirtas kompozitoriaus 90-mečiui.

 

Prieš kelerius metus M. Weinbergo muzika susidomėjęs G. Kremeris iškart tapo aistringu jos gerbėju. Su garsiais kolegomis ir orkestru „Kremerata Baltica“ jis atliko nemažai šio autoriaus kūrinių, išleido dvigubą albumą su keturiomis kamerinėmis simfonijomis ir orkestrui aranžuotu fortepijoniniu kvintetu. Dabar po pasaulį G. Kremeris gastroliuoja su šiuo nauju projektu. „Preludes to a lost Time“ jau buvo pristatytas Sione (Šveicarija), Ivrea (Italija), Monrealyje, Niujorke, Kijeve, Maskvoje.

 

Kaip atsirado preliudai smuikui ir Antano Sutkaus fotografijos? Originalus M. Weinbergo kūrinio variantas skirtas solo violončelei. Kompozitorius šiam instrumentui sukūrė daugiau solinių veikalų, internete galima rasti jų įrašų, taip pat ir šių dvidešimt keturių preliudų, atliekamų iš Rygos kilusio violončelininko Yosifo Feigelsono. Kurdamas muziką solo violončelei Weinbergas galvojo apie tuometinį šio instrumento grandą Mstislavą Rostropovičių... G. Kremeris prie šių preliudų transkripcijos smuikui darbavosi devynis mėnesius. Tai milžiniškas ir kruopštus darbas, tačiau jis leido prasiskverbti į Weinbergo muzikos vidų, užčiuopti jo mąstymo būdą. Tai labai suartino kompozitorių ir aranžuotoją bei atlikėją. Klausydamasi G. Kremerio interpretacijos nesyk nusistebėjau jo pateikiamų minčių aiškumu, taiklia emocija ir garso spalva. Vienas iš preliudų yra „Sarabanda“, kuriai skambant matėme kažkokiam sandėliuke išmestą šventojo skulptūrėlę... Kontrastingiems muzikiniams sakiniams G. Kremeris žaibiškai suteikdavo tinkamą raiškų pavidalą.  Muzikoje pulsavo gyvybė ir mintis, ko nepasakyčiau apie gražiai jautriai išdainuotą Y. Feigelsono interpretaciją, kurios pasiklausiau dar gerokai prieš šį koncertą.

 

Dauguma A. Sutkaus fotografijų yra tapusios klasika, tačiau sujungtos su muzika jos prakalbo dar aiškiau, paveikiau. Ne viską įmanoma smulkiai atpasakoti. Vaizdų scenarijus, pradėtas šalčiu dvelkiančia Lenino aikšte, kurioje pusė vado galvos „nesutilpo“ į kadrą, užbaigiamas lėtai švintančiu dangumi ir jo fone ryškiai matomu bažnyčios bokštu. Šis vizualus pabaigos akordas palieka erdvės įvairioms interpretacijoms, priklausomai nuo žmogaus įsitikinimų ir vertybių. Vienaip jį suvoks sovietinių laikų nepažįstantis pilietis ir visai kitaip – anos epochos liudininkas.

 

Pabaigai pacituosiu patį G. Kremerį: „Įdomu, kad M. Weinbergo preliudai parašyti šeštojo ir septintojo dešimtmečio sandūroje – maždaug tuo metu, kai A. Sutkus užfiksavo kai kuriuos įspūdingiausius savo kadrus. Jokių kitų sąsajų tarp šių dviejų menininkų nėra, nebent tai, kad tuo metu abu jie gyveno Sovietų Sąjungoje ir buvo priversti taikytis prie postuluojamų komunistinių utopijų.“

Gidonas Kremeris. A. Žukovo nuotr.
Gidonas Kremeris. A. Žukovo nuotr.
Gidonas Kremeris ir Antanas Sutkus. A. Žukovo nuotr.
Gidonas Kremeris ir Antanas Sutkus. A. Žukovo nuotr.
Gidonas Kremeris. A. Žukovo nuotr.
Gidonas Kremeris. A. Žukovo nuotr.