Po ilgų derybų Leonardo DiCaprio sutiko vaidinti naujame Quentino Tarantino filme, kuris kol kas neturi pavadinimo. Režisierius nusprendė patikėti DiCaprio vaidmenį, į kurį pretendavo Tomas Cruise’as ir Bradas Pittas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Filmo „Bjornas Borgas prieš Makenrojų“ („Borg vs. McEnroe“, Danija, Suomija, Švedija, 2017) režisierius Janusas Metzas Pedersenas prisipažįsta: „Nesu teniso sirgalius, nors, aišku, žinojau šios dvikovos istoriją, jos ypatingą eigą. Tačiau kuo labiau gilinausi į scenarijų, tuo daugiau atradau personažuose psichologijos gelmių, tamsiosios žmogaus prigimties, kuri stulbina.“ Režisieriaus minima dvikova – tai garsusis Vimbldono finalas 1980-aisiais. Jame dalyvavo keturių prieš tai vykusių finalų nugalėtojas Bjornas Borgas ir jaunasis pretendentas Johnas McEnroe’jus. Susitikimas truko beveik penkias valandas, galiausiai nugalėtoju tapo Borgas. Po keliasdešimties metų sudėtingos tenisininkų asmenybės ir jų mūšis tapo pretekstu pasvarstyti klausimus, kuriuos sporte dažnai užstoja emocijos ir rezultatas. Pasak Metzo Pederseno, „karjeros pabaigoje Borgas užduodavo sau egzistencinius klausimus: „Ką čia veikiu? Kokią prasmę turi tai, ką darau?“ Abu sportininkai jautėsi vieniši, abu siekė sėkmės vidinio perdegimo kaina. Jie turėjo daug daugiau bendrumo, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.“
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kalbėdami apie muzikos meno raidą ir reiškinius, galime taikyti metaforas, ateinančias iš kosmologijos ir astronomijos; jei reiškinys yra tikrai artimas ir išjaustas, metaforos gali būti taiklios. Pavyzdžiui, 1842 m. sprogo dvi supernovos – „Skrajojantis olandas“ bei „Ruslanas ir Liudmila“. Pirmoji jų, ryškiai nutvieskusi viską aplinkui, XX a. antrąją pusę pasiekė tik kaip nedidelis branduolėlis, neutroninė žvaigždė, kurios centras yra, žinoma, Viena. Ten iki šios dienos kuriamos serializmo technika grįstos operos. Tokia tad neišsipildžiusi Arnoldo Schönbergo pranašystė (koks yra nelengvas orakulo darbas!). Koks ryšys tarp „Olando“ ir serializmo, telieka atskiro pokalbio „Mitai ir pranašystės muzikoje“ tema. Antroji supernova pasklido po visą erdvę kaip viską persmelkiantis ūkas, sustiprintas Claude’o Debussy, Maurice’o Ravelio ir Ralpho Vaughano Williamso gravitacinės jėgos, ir sunkiųjų metalų pavidalu įsiskverbė į daugumą muzikinių reiškinių. Tai, be abejo, subjektyvi nuomonė.
![]() | ![]() | ![]() |
Jei „Lewben Art Foundation“ nebūtų iniciavęs projekto „Savas kambarys“, kur daugiau dėmesio skiriama dailininkių kūrybai, ko gero, mano naujo susižavėjimo amerikiečių menininkės Andrea Joyce Heimer kūryba šansai būtų sunkiai paskaičiuojami. Autorės profesinėje biografijoje yra nemažai rimtų įrašų, tačiau pasaulio šurmulyje prasilenkti visada daugiau progų. Būtų labai gaila, nes vos kartą geriau patyrinėjus, ką ji kuria, jau galiu apsiskelbti nauja gerbėja.
![]() |
Jei paroda vyksta metų pabaigoje ar pradžioje, menininkui, galima sakyti, nepasisekė. Visiems ne tas galvoj: reikia pildyti ataskaitas, demonstruoti šventišką nuotaiką, be to, pusę laiko paroda uždaryta, o kultūros savaitraščiai atostogauja. Tas tris savaites kažkur vis skubėdama ant Pamėnkalnio galerijos vitrininio lango mačiau užrašą: „Aistė Kirvelytė. Kūnas“. Kūnas – koks kūnas? Viduje šmėžavo nutapytos perforuoto metalo plokštės su galvos dydžio skylėmis. Labai tikroviškomis – atrodė, kad įsižiūrėjusi pro jas pamatyčiau tą kūną, bet trukdo atspindžiai. Šeštadienį, paskutinę parodos dieną, pagaliau užėjau vidun.
Likus kelioms valandoms iki Michaelo Wolffo knygos „Ugnis ir įniršis: Trumpo Baltųjų rūmų viduje“ pasirodymo amerikiečių karikatūristas Benas Wardas savo tviterio paskyroje įdėjo neva tris trumpas knygos citatas. Viena jų buvo apie kanalą su gorilomis, kurį esą nuolat žiūri JAV prezidentas. Neva jau pirmąją naktį Baltuosiuose rūmuose Donaldas Trumpas pasiskundė, kad televizorius nerodo „Kanalo su gorilomis“. Tada jo bendradarbiai ir paleido specialiai prezidentui skirtą kanalą, kuriame rodomi dokumentiniai kadrai su gorilomis. Akivaizdu, kad tekstas tviteryje buvo ne iš knygos, tačiau daugelis patikėjo karikatūristo pokštu. Klientai net užpylė „Netflix“ skambučiais su klausimais, ar jie turi „kanalą su gorilomis“, o leidinys „Vice“ nusprendė įgyvendinti Wardo pokštą ir „Periscope“ pradėjo transliaciją, skirtą beždžionėms. Tai dar viena puiki iliustracija, kokiame pasaulyje gyvename.
![]() | ![]() | ![]() |
Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti britų režisieriaus Armando Iannucci politinė satyra „Stalino mirtis“ („The Death of Stalin“, Prancūzija, D. Britanija, 2017). Pasaulinė filmo premjera įvyko Toronto kino festivalyje. Jis sukurtas prancūzų komikso apie politines intrigas po Stalino mirties motyvais. Komikso autoriai – Fabienas Nury ir Thierry Robinas. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Steve’as Buscemi (Nikita Chruščiovas), Olga Kurilenko (Marija Judina), Andrea Riseborough (Svetlana Stalina), Jasonas Isaacsas (Georgijus Žukovas), Rupertas Friendas (Vasilijus Stalinas), Jeffrey’is Tamboras (Georgijus Malenkovas), Michaelas Palinas (Viačeslavas Molotovas), Simonas Russellas Bealas (Lavrentijus Berija), Dermotas Crowley’s (Lazaris Kaganovičius), Adrianas McLoughlinas (Josifas Stalinas). Pateikiame interviu su režisieriumi, išspausdinto žurnale daily.afisha.ru, fragmentus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Paskutinę 2017-ųjų dieną mirė teatrologijos profesorius, ilgametis Sankt Peterburgo Teatro, muzikos ir kinematografijos akademijos Teatro teorijos katedros vadovas Jurijus Michailovičius Barbojus. Mums, lietuvių teatrologams, įgijusiems profesines žinias mieste prie Nevos, Barbojus buvo pirmasis ir svarbiausias Mokytojas. Man jis toks liko iki šiol.
![]() |
Klystate manydami, kad esu mazochistė ir todėl žiūriu vadinamuosius komercinius lietuvių filmus. Suprasite patys, jei, tarkime, sekmadienio dieną atsidūrę „Akropolyje“ negausite bilieto į naują lietuvišką komediją. Vargais negalais įsigiję bilietą į kitą seansą, pamatysite įvairaus amžiaus lietuvių (filmai rodomi be jokių subtitrų kitomis kalbomis) aklinai pripildytą salę. Išgirdę jų nuoširdų juoką ir pamatę laimingus veidus, suvoksite, kad šių filmų kūrėjai tikrai žino šį tą apie Lietuvą, ko nežinome mes. Man regis, būtent tokiuose filmuose formuluojama nauja Lietuvos kultūrinės tapatybės vizija ir yra įdomiausia.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kai prieš trejus metus rengiau interviu su debiutuojančia teatro režisiere Kamile Gudmonaite, ji užsiminė apie studijoms repetuojamus eskizus – Williamo Shakespeareʼo „Timoną Atėnietį“ ir ištrauką iš Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ bei artėjančias premjeras – „Kelionė į Tandadriką“ ir „Dievas yra DJ“. Per tą laiką visi minėti spektakliai susitiko su žiūrovais. Kai kurie jau spėjo ir atsisveikinti.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |