7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip sudominti ir išgąsdinti žiūrovą?

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 2 (1239), 2018-01-12
Kinas
„Pokerio princesė“
„Pokerio princesė“

„Pokerio princesė“ („Molly’s Game“), rež. Aaron Sorkin, JAV

Lietuvių platintojų pateiktame filmo pristatyme rašoma, jog Molly „pokerio turnyruose įveikdavo net sunkiausius varžovus ir kaskart namo grįždavo kišenę papildžiusi dar keliais milijonais dolerių“. Jei tekstą rengęs žmogus prieš tai būtų matęs filmą, jis, aišku, būtų supratęs, jog parašė visišką nesąmonę. Filmo veikėja nė karto nesėda prie pokerio stalo kaip lošėja, nelaiko rankose kortų ir neblefuoja. Ji yra ta, kuri organizuoja lošimus, ieško naujų turtuolių, o juos sukvietusi prie vieno stalo milijonų vertės azartišką spektaklį stebi tik iš šalies, jei reikia, timptelėdama tinkamą virvutę.

 

Kaip tik šis valdingas, tvirtas ir – tai įdomiausia – prieštaringas realiai egzistuojančios Molly Bloom charakteris labiausiai domina garsų scenaristą Aaroną Sorkiną, šiuo filmu debiutuojantį kaip režisierius. Jis ir Jessica Chastain kuria nepalaužiamos moters portretą „vyrų pasaulyje“ ir tą daro, kaip jiems ir priklauso, meistriškai. Gyvi ir sultingi dialogai, gera vaidyba, nuobodžiauti neleidžiantis ritmas – šie apibūdinimai, žinoma, mažai ką pasako apie filmą, bet nebepamenu, kada paskutinį kartą būčiau juos panaudojęs kalbėdamas apie kiną, todėl – tebūnie.

 

Taip, „Pokerio princesė“ kartais nuslysta į „amerikietiškosios svajonės“, o vėliau išvirkščiosios jos pusės klišes, kartais – į sentimentalumą (Molly ir tėčio psichoterapinis pokalbis), bet kai pagalvoji, kad visus dialogus ir situacijas Sorkinui iš pradžių reikėjo užrašyti ant popieriaus, tada perkelti į ekraną, išlaikyti nuoseklumą, logiką ir – bene sunkiausia dalis – sudominti žiūrovą, lieka tik žemai nusilenkti.

 

„Tūnąs tamsoje: paskutinis raktas“ („Insidious: The Last Key“), rež. Adam Robitel, JAV, Kanada

Filmą žiūrėjau grynai antropologiniais sumetimais: kuo žiūrovus gąsdina šiuolaikiniai masinės produkcijos siaubo filmai? Išvada paprasta: tuo, kuo gąsdino prieš dešimt, dvidešimt ir trisdešimt metų. Siaubiakų gramatika ir sintaksė nesikeičia. Žiūrovai užsidengia akis ir krūpčioja tiksliai pagal taisykles.

 

Štai – veikėjas, būtinai vaikas, stovi vidury kambario ir mato dvasias. Arba – veikėjas eina tamsiu koridoriumi, manydamas, kad priešais sutiks pabaisą, bet ši, gudruolė, jau jam už nugaros. Arba – iš tamsos išnyra prožektoriumi iš apačios apšviestas paklaikęs veidas. Arba – veikėja klykia iš siaubo, o monstras įsmeigia į jos kaklą laibą pirštą, kurio gale yra raktas, ir užrakina balsą – šauksmo niekas nebegirdi. Šita scena man priminė sapnus, kuriuose norėdavai šaukti, bet balsas užlūždavo gerklėje. Režisierius, suprask, galbūt prisilietė net prie kolektyvinės pasąmonės: panašūs sapnai, pasirodo, lankė ne tik mane.

 

Bet žinote, kas iš tiesų baisu? Kad vis dar vyksta serijinė šių siužetinių anachronizmų, kurių net nepavadinsi trash ar prastą skonį reabilituojančiais ironiškais „kempo“ filmais (tuos žiūrėdamas bent gali patirti guilty pleasure), gamyba. Ne, čia viskas daroma rimtu veidu ir žibančiomis akimis, kurių lėliukėse vartosi dolerio ženklas.

 

„Didysis šou meistras“ („The Greatest Showman“), rež. Michael Gracey, JAV

2017-aisiais visi aplinkui kalbėjo apie įvairovę (diversity). Šį žodį galėjai išgirsti kūrybiškumui skirtose konferencijose, jis skambėjo reklaminėse kampanijose, jį kartojo įvairių mitingų už žmogaus teises aktyvistai, pranešėjai, influenceriai, pramogų pasaulio žvaigždės, jo įkvėptos gimė dainos ir filmai. „Didysis šou meistras“ – vienas tokių. Nesvarbu, jog miuziklas pasakoja apie XIX a. gyvenusį Amerikos šou verslo ir cirko pradininką P. J. Barnumą (Hugh Jackman), iš tiesų jis yra šimtu procentų šių laikų, t.y. Donaldo Trumpo eros, kūrinys.

 

Kai barzdota moteris, albinosas, liliputas, mergina rožiniais plaukais ir kiti keistuoliai cirko artistai marširuoja Niujorko gatvėmis ir dainuoja apie tai, kad pasaulyje yra vietos ir jiems, kad svarbu išdrįsti būti tuo, kas esi, kad nereikia atsiprašinėti už tai, kas esi, supranti – gyvename XXI amžiuje, o vis dar skendime tamsoje ir mums reikia priminti apie toleranciją ir žmogiškumą.

 

Be abejo, tolerancijos idėja filme graži ir svarbi, tačiau ji pateikiama su tokia doze patoso, bravūros ir kičo, jog, paradoksalu, darosi sunku toleruoti prieš akis vykstančią beskonybę. Miuziklo žanrą režisierius interpretuoja tiesmukai ir senamadiškai blogiausia šio žodžio prasme (iki choreografiškos „Kalifornijos svajų“ neonostalgijos – toli), o kaip biografinis filmas „Didysis šou meistras“ atrodo pernelyg seklus. Jį galima suskliausti į kelis sakinius: „nepasiduok gyvenimo negandoms“, „tu gali“ ir, žinoma, „svajonės pildosi“. Liūdna, kad šiame filme akivaizdžiai neturi ką veikti keturių „Oskarų“ nominantė Michelle Williams ir kituose filmuose maloniai stebinanti Rebecca Ferguson.

 

Jei norite filmo apie senąjį cirką su tikrais, o ne nugrimuotais personažais, verčiau pažiūrėkite ilgai neįvertintus ir žiūrovams siaubą varusius, o dabar klasikų klasika vadinamus Todo Browningo „Išsigimėlius“ („Freaks“, 1932).

 

„Džiumandži: sveiki atvykę į džiungles“ („Jumanji: Welcome to the Jungle“), rež. Jake Kasdan, JAV

Kiekvieniems laikams – savas „Džiumandži“. 1995-ųjų filme „Džiumandži“ buvo stalo žaidimas, o naujoje versijoje jis virto senu vaizdo žaidimu, į kurio pasaulį pakliūva keturi po pamokų palikti paaugliai ir čia virsta savo avatarais: moksliukas Spenseris – raumeningu nuotykių ieškotoju, mokyklos sporto galiūnas Fridžas – vos pusantro metro tesiekiančiu vyruku, „pilka pelytė“ Marta – bebaime kovotoja, o iš rankų mobiliojo telefono nepaleidžianti populiariausia mokyklos mergina Betani – vidutinio amžiaus profesoriumi.

 

Tačiau šis žavus netikėtumas greitai dingsta ir vietą užleidžia lėkštiems juokeliams, triukšmingam balaganui ir nuspėjamam siužetui. Spenseris pagaliau įveiks savo baimes. Fridžas supras, kad tikrame gyvenime buvo per daug pasipūtęs, Marta įgis drąsos, o Betanė suvoks, kad mobilusis telefonas ir virtuali realybė – dar ne viskas. Kad realusis pasaulis su gamta ir visokiais gyviais joje yra labiau cool. Grįžusi iš „Džiumandži“, geriausios draugės nuostabai, Betani jau planuos turistinį žygį į kalnus. Be telefono.

 

Panašu, režisierius norėjo, kad šioje vietoje tūkstantmečio kartos žiūrovai gerokai sutriktų ir pabandytų tai, ko galbūt niekada nedarė iki šiol – po filmo išjungtų mobiliuosius telefonus ir pakeltų akis į dangų, kitaip tariant, susimąstytų.

„Pokerio princesė“
„Pokerio princesė“
„Didysis šou meistras“
„Didysis šou meistras“