Straipsnyje „Sight & Sound“ Johnas Berra supažindina su penkiomis ryškiausiomis Kinijos aktorėmis nuo Šanchajaus „aukso amžiaus“ iki šių dienų: Ruan Lingyu, Li Lili, Gong Li, Zhou Xun ir Zhao Tao. Pastaroji geriausiai žinoma iš vaidmenų, sukurtų Jia Zhangke filmuose. Kaip ir dauguma nacionalinių kino industrijų, Kinijos kinas garsėja savo aktorėmis, kurių ekrano tapatybės neatsiejamos nuo socialinės atmosferos ir įkūnija savo laiko žiūrovų fantazijas bei nerimą. Nors filmų gamyba Kinijoje buvo pradėta jau 1905 m., tikros kino žvaigždės iškilo tik 4-ajame dešimtmetyje. Kairiųjų judėjimui įgyjant pagreitį, aktorėms Ruan Lingyu, Li Lili, Lumin Lu, Yuan Meiyun, Chen Yumei ir Hu Die atsirado nemažai galimybių atsiskleisti socialiai angažuotuose filmuose. 1933-iųjų apklausoje, renkant populiariausią kino žvaigždę, Hu Die buvo išrinkta pirmąja „kino karaliene“, po metų surengtoje apklausoje jos titulą perėmė Chen Yumei. Tačiau dabar dėl vaidmens „Deivėje“ (1934) su šiuo laikotarpiu tapatinama Ruan Lingyu, o Li Lili geriausiai žinoma dėl bendradarbiavimo su režisieriumi Sun Yu (filmai „Sporto karalienė“, 1934, „Didysis kelias“, 1934). Kitų aktorių karjera, pavyzdžiui, Shangguan Yunzhu („Daugybė žibintų“, 1948, ir „Varnos ir žvirbliai“, 1949), apėmė tiek pirmąjį (4-asis dešimtmetis), tiek antrąjį (5-ojo dešimtmečio pabaiga) Kinijos kino „aukso amžių“. Prieš pat radonųjų pergalę sukurto Fei Mu filmo „Pavasaris mažame miestelyje“ (1948) pagrindas buvo intensyvi Wei Wei vaidyba: jos veikėja blaškosi tarp ištikimybės neįgaliam vyrui ir jausmų netikėtai pasirodžiusiai vaikystės meilei.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Sausio 20, 21 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ premjera – Karolio Vilko režisuotas spektaklis vaikams „Indėnukas Džo“. Sceonografas – Romanas Duda, kostiumų dailininkė – Ieva Šimukonytė, šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis, projekcijų autorius – Jonas Rūkas. Vaidina: Šarūnas Gedvilas, Žygimantė Elena Jakštaitė, Laurynas Jurgelis, Lijana Muštašvili, Imantas Precas, Gediminas Rimeika, Asta Stankūnaitė, Rūta Šmergelytė. Kalbamės su indėnuką Džo vaidinančiu Gediminu Rimeika.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Spaudoje daug rašoma apie prastą švietimo padėtį Lietuvoje. Ieškant problemos sprendimo dėmesys krypsta į švietimo ministrę, politikus, mokytojus, mokyklų vadovus... Mano giliu įsitikinimu, ne mokykla, o tėvai yra pagrindiniai vaiko švietimo vadybininkai: juk vaikai mokosi ne tik mokykloje, bet ir muziejuje, būreliuose, teatre, kine, skaitydami knygas, keliaudami su tėvais ir t.t. Amerikoje buvo atliktas tyrimas – kiek vaikai išmoksta per atostogas. Paaiškėjo, kad vidurinės socialinės klasės amerikiečių vaikai per atostogas išmoksta daugiau nei mokykloje, o žemesnės klasės tėvų vaikai – mažiau. Man nesuprantamas ir draudimas vaikus mokyti namuose. Jei būtų tokia galimybė, spontaniškai atsirastų tėvų, savarankiškai mokančių vaikus, bendradarbiavimo tinklai, aktyvios švietimo institucijos imtųsi iniciatyvos šviesti tėvus, kaip savarankiškai mokyti savo atžalas. Atsirastų nauji „žaidėjai“ švietimo lauke, kurie, neabejoju, padarytų teigiamą poveikį šalies švietimo sistemai.
![]() | ![]() | ![]() |
Sausio 5 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tinklalapyje paskelbtas KGB agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnale figūruojančių pavardžių sąrašas akivaizdžiai patvirtino, kad LR Seimo 2010 m. priimtas LGGRTC įstatymo papildymo įstatymas, įpareigojantis šią instituciją viešinti tokio pobūdžio dokumentus, prasilenkia su žmogaus teisėmis ir pavojingai skaldo visuomenę. Ar, praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo okupacinio režimo žlugimo, šis įstatymas padeda telkti visuomenę, ar atvirkščiai, dar kartą ją supriešina, žadindamas atavistines aistras? O gal tai patogus politinės manipuliacijos instrumentas, nukreipiantis dėmesį nuo aktualių ir neišspręstų problemų?
Jau dvidešimt septintus metus Lietuva mini Sausio 13-ąją. Šią dieną bene kasmet skamba Alfredo Schnittke’s „Sutartinės“ kameriniam orkestrui. Tai nedidelis kūrinys, bet turintis iškalbingą istoriją ir prasmingą tradiciją, kurią pradėjo ir įtvirtino maestro Saulius Sondeckis. Tradicija tęsiasi iki šiol. Tikėkimės, kad ji nenutrūks ir ateityje.
![]() |
Jaunimo teatras ruošiasi pirmai 2018 m. premjerai. Sausio 20 ir 21 dienomis įvyks danų režisierės ir dailininkės Kirsten Dehlholm spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“ pagal Astridos Lindgren knygą premjera.
Švedų rašytojos Astridos Lindgren apysaka „Broliai Liūtaširdžiai“ – viena įsimintiniausių knygų, parašytų jaunam skaitytojui. 1973 m. pasirodę „Broliai Liūtaširdžiai“ buvo ne savo meto pasaka. Nė vena iš Lindgren knygų nesulaukė tokios stiprios kritikos kaip „Broliai Liūtaširdžiai“. Tai, kad knygoje vaikams „mirtis iškeliama kaip problemos sprendimas“, buvo palaikyta neatsakingu ir baisiu žingsniu. Ir jokia kita knyga vėliau nebuvo taip mylima ir naudojama tam tikriems tikslams kaip „Broliai Liūtaširdžiai“ – knyga apie sunkiai sergantį Skrebutį Lejoną, kuris guli virtuvėje ant kanapos ir miršta, apimtas baimės po to, kai jo drąsusis vyresnysis brolis žuvo per gaisrą, gelbėdamas savo sergantį jaunėlį broliuką.
![]() |
Ką gali ir ko negali pinigai? Kokios sumos verta žmogaus gyvybė? Ar už pinigus įmanoma nusipirkti meilę ir pagarbą? Panašius vertybinius ir moralinius klausimus Ridley’s Scottas netiesiogiai užduoda per visą filmą ir kartais prikišamai čia pat formuluoja atsakymą: pinigai – dar ne viskas, didelius darbus galima nuveikti iš meilės ir užsispyrimo.
![]() | ![]() | ![]() |
Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjera įvyko 2016-ųjų rudenį, tačiau šis choreografo Krzysztofo Pastoro spektaklis vis pateikia staigmenų, pirmiausia susijusių su kintančia artistine jo medžiaga, todėl kyla noras pildyti, tikslinti įspūdžius, likusius po premjerinių spektaklių.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Menininkas Gintaras Znamierovskis ir kuratorius Kęstutis Šapoka sukūrė išskirtinai neskoningą ir rūsčią parodą vienoje nejaukiausių ir uždariausių meno erdvių Vilniuje – Jono Meko vizualiųjų menų centre Malūnų gatvėje. Trumpas ir lankytojui itin nepatogus centro darbo laikas, drėgna mažų erdvių vėsa ir apgailėtinos būklės sienos prisideda kuriant ultraciniškos ir ironiškos parodos įspūdį.
![]() |
Ne visada valstybinės šventės ar minėtinos dienos pažymimos išskirtinio meninio lygio renginiais. Būta formalių ir net katastrofiškų Vasario 16-osios koncertų, blankiai praėjo ne viena Kovo 11-oji. Tačiau Sausio 13-oji, net ir muzikinio „apipavidalinimo“ prasme, visuomet yra išskirtinė. Atrodo, kiekvienas asmeniškai ir nuoširdžiai nori prisidėti prie jos paminėjimo, nepaisant nežinia iš kur atsirandančių diskusijų – ar tai pergalės, ar gedulo diena. Šiais metais taip pat įvyko ne vienas puikus koncertas, kurių visų aplankyti ir aptarti tiesiog neįmanoma. Sutelksiu dėmesį į renginių kulminaciją – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliktą Algirdo Martinaičio oratoriją „Pieta“, kurios premjera įvyko dar 1998-aisiais Vilniaus festivalyje. Daugeliui tuomet ten buvusių, ko gero, labiausiai įsiminė paskutinė dalis – kūrinį pratęsusi eisena senamiesčiu link Bernardinų bažnyčios, ją lydėjo keletas muzikantų, o visų priekyje kompozitorius, nelyginant Jėzus, ant pečių nešė arfą ir vinių prismaigstytą kryžių. Todėl didžiausią padėką reiktų išsakyti dirigentui Robertui Šervenikui, beje, prie dirigento pulto stovėjusiam ir tuomet „Pietos“ premjeroje Nacionalinėje filharmonijoje, dėl kurio nuoširdaus entuziazmo ši ypatinga oratorija buvo vėl atgaivinta šiemet, Sausio 13-ąją. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje ją atliko solistai Joana Gedmintaitė ir Arūnas Malikėnas, du mišrūs chorai – teatro (vad. Česlovas Radžiūnas) ir „Aidija“ (vad. Romualdas Gražinis), bei LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas teatro muzikos vadovo R. Šerveniko.