7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Rėčiai ir poros

Apie pasibaigusią Aistės Kirvelytės parodą „Kūnas“

Agnė Narušytė
Nr. 2 (1239), 2018-01-12
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.

Jei paroda vyksta metų pabaigoje ar pradžioje, menininkui, galima sakyti, nepasisekė. Visiems ne tas galvoj: reikia pildyti ataskaitas, demonstruoti šventišką nuotaiką, be to, pusę laiko paroda uždaryta, o kultūros savaitraščiai atostogauja. Tas tris savaites kažkur vis skubėdama ant Pamėnkalnio galerijos vitrininio lango mačiau užrašą: „Aistė Kirvelytė. Kūnas“. Kūnas – koks kūnas? Viduje šmėžavo nutapytos perforuoto metalo plokštės su galvos dydžio skylėmis. Labai tikroviškomis – atrodė, kad įsižiūrėjusi pro jas pamatyčiau tą kūną, bet trukdo atspindžiai. Šeštadienį, paskutinę parodos dieną, pagaliau užėjau vidun.

 

Iškart paaiškėjo, kad praeivio žvilgsnio apgaudinėjimas – svarbi parodos tema. Aliejiniais dažais užteptos neva metalo akys buvo aklos – nei pro jas, nei jose nieko nesimatė. Tuo menininkė „švelniai“ šaipėsi iš meninio tyrimo manijos ir pavertė parodos patirtį detektyvu: „Visi žinojo jį dingus. Sklandė įvairūs gandai, kas ir kaip. Kriminalistai atliko visus nurodytus tyrimus, surašė protokolus. Jų neilgas, bet varginantis tyrimas sukėlė daug erzelio ir karštų diskusijų. Tačiau nepaisant galybės formalių pažymų ir popierių, nieko neįrodė, nenustatė, nei patvirtino, nei paneigė, nes nerado nei kūno, nei nusikaltimo sudėties. Niekas nepasikeitė, išsisėmę ir nusibodę gandai tvyrojo toliau.“ Meninis tyrimas irgi niekada nieko neįrodo ir nepatvirtina. Jo esą toks ir tikslas, anot ideologų. Suprask: matyti taip, kad nieko taip ir nepamatytum, kad liktų galimybė ieškoti toliau ir kelti erzelį, būtiną meno egzistencijai. Be galo.

 

Tiesa, kūną radau greitai – jis gulėjo tokiame lyg aptvare, apvarvėjęs žaliais dažais, susimaišęs su maskuojančiais pernykščių potėpių lapais, bet neblogai matomas. Tačiau klausimas, kur jis iš tikrųjų guli, – kur tas aptvaras, – liko atviras. Nes tai nebuvo tradicinė paveikslų paroda. Galerijos salę Kirvelytė pavertė menamu labirintu – iš drobių pastatė stulpus, kurie, pasukti kiek įstrižai, darkė lubas laikančių kolonų rikiuotę. O ant sienų normaliai kybančiame centriniame paveiksle nutapyti stulpai ir stoglangiai pratęsė galerijos šviestuvų laikiklių, langų ir kolonų geometriją. Kaip šioje pastraipoje kartojasi žodžiai „stulpai“ ir „kolonos“, taip tapyba kartojo architektūros elementus.

 

Negana to, paveikslai, jei juos galima taip vadinti, vaizdavo įvairias (ne)atvertis į „kitas“ vietas. Jos irgi įdomiai trukdė matyti, o visa paroda tapo erdvine svarbiausio detektyvo rašymo principo – atsakymo atidėjimo, laikymo nežinioje, jaudulio laukiant išrišimo, kyburiavimo abejonėje (detektyvo žanrą pagimdžiusioje anglų kalboje visoms būsenoms yra vienas žodis – suspense) – metafora. Kiekviena detalė kurstė smalsumą, bet tik tam, kad taip ir neparodytų esmės, nepaaiškintų, kas ir kodėl. Minėtas pagrindinis paveikslas siūlė pro stulpus užeiti į aidžią patalpą, gal sporto salę, gal baseiną. Bet, žinoma, ten juk – tik lengvais potėpiais užmesta iliuzija. Nustatyti patalpos funkciją trukdė balkono sienelė, užstojusi konkretesnius objektus. O iš drobių padaryti stulpai kvietė žvilgtelėti į jų „viduje“ išskobtus užkaborius, iš kurių kažkas išnešė visus asmeninius daiktus. Jų tamsoje žvilgsnį traukė sustabdytas laikas – 13:01 – ir vaivorykštinis sūkurys. Šie „įkalčiai“ tiktai užbūrė tyrėjo akį kaip netikri pėdsakai.

 

Savaime aišku, buvo neįmanoma pažvelgti, kas tuose skulptūriniuose oksimoronuose slypi už kampo, nes tapybai pavaldūs tik du matavimai. Beje, plokščių paviršiams ir skylėms spalvos buvo parinktos itin tiksliai: oro ir sienų pilka, kad „matytum kiaurai“, variniai ir bronziniai atspindžiai – „dėl dirbtinio apšvietimo“. Atspalvių kaita praturtino pramogą: vaikštant plokštės tarsi sukiojosi, atverdamos ir užverdamos naujas perspektyvas, tai įtikindamos savo tikrumu, tai atverdamos netikrumą.

 

Taigi menininkė žaidė su sena tapybos užduotimi kurti iliuziją, čia pat įtikindama ir demaskuodama žiūrovo patiklumą. Tačiau nebegaliu toliau vengti akis badančio klausimo: kas sieja parodos pavadinime įrašytą kūno koncepciją ir joje dominuojančią perforuotos (metalo) plokštės formą? Kūnas tapybai rūpi nuo seno ir teorijoje išnarstytas po kaulelį. Paveikslai atstovauja šventųjų kūnams, primena mirusius, čia nesančius, reikšmingus ir turtingus. Na, ir tenkina erotinį geismą. Visos šios funkcijos tebegalioja dabarčiai, net galima teigti, kad „meninis tyrimas“ prasidėjo nuo kūno tyrinėjimų. Jie buvo išsamiai pristatyti 1995 m. Venecijos bienalėje. Taigi prieš dvidešimt metų. Tuomet apie tai daug rašiau, todėl dabar sunku vėl susidomėti kūno tema.

 

Bet Aistės Kirvelytės detektyvas įtraukė į žaidimą. Nes jis, kaip vėlgi sako anglai, neįžeidžia intelekto. Ji žadina amžinąjį geismą pamatyti, paliesti, pasisavinti kūną ir jo nepatenkina. Tu ieškai, stiebiesi, sukiojiesi, kraipai galvą, bet atrandi tik tuštumą ir dažus. Drobių labirinte menininkė įkūnijo ir kūno maniją, ir jos subanalintą versiją žiniasklaidoje: ...rastas kūnas... rūpinkitės savo išvaizda... tave išgelbės įdegis... valgykite tik ekologiškas daržoves... žvaigždė nusifotografavo nuoga... ką žada mums pavasario mada... Jau užteks – ir taip aišku, kad netvarieji mūsų egzistencijos namai tapo esminiu žmonijos rūpesčiu (nes kitų juk nėra).

Kūno visur buvimą instaliuoja perforuoto metalo plokštelės. Nemanykite, jog žinojau, kas tai.

 

Bet dabar lengva rasti visus atsakymus. Tiesa, internetas, užuot ką nors paaiškinęs, pirmiausia pasiūlė jų nusipirkti: geltonų, raudonų ir žalių, su visokiausių formų skylutėmis. Vis dėlto išreikalavau paaiškinimą. Pasirodo, tokios plokštelės naudojamos visur: žemės ūkyje, pastatuose, garso aparatūroje, kompiuteriuose. Jos padeda atsijoti nepageidaujamus dalykus (tiesiogine prasme – atskirti grūdus nuo pelų) ir yra tvirtos, bet lengvos, atitveriančios intymias erdves ir neuždarančios aklinai. Kitaip tariant, tai – tobula forma, jei nori, kad tavo kūrinyje – vėlgi „tiesiogine prasme“ – susijungtų visos gyvenimo sritys, o ieškomasis atsakymas būtų ir nujaučiamas, ir neaiškus. Ypač kai salės gale randi paveikslą, kuriame už skylėtos pertvaros intymiai užčiaupiamas (žudomas? gaivinamas?) kūnas. Jis taip išdidintas, kad matytųsi (artimojo?) odos poros, bet priežastys ir pasekmės liktų už kadro.

Paroda baigėsi, bet jos užminti klausimai tebesisuka galvoje. Vakare vėl eidama pro šalį languose jau mačiau tik ryškiai apšviestą baltą kubą kitai parodai. Įdomu, ar ir ten slypės kūnas?

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.