Apie nežinomus žvaigždžių spiečius

Kalbėdami apie muzikos meno raidą ir reiškinius, galime taikyti metaforas, ateinančias iš kosmologijos ir astronomijos; jei reiškinys yra tikrai artimas ir išjaustas, metaforos gali būti taiklios. Pavyzdžiui, 1842 m. sprogo dvi supernovos – „Skrajojantis olandas“ bei „Ruslanas ir Liudmila“. Pirmoji jų, ryškiai nutvieskusi viską aplinkui, XX a. antrąją pusę pasiekė tik kaip nedidelis branduolėlis, neutroninė žvaigždė, kurios centras yra, žinoma, Viena. Ten iki šios dienos kuriamos serializmo technika grįstos operos. Tokia tad neišsipildžiusi Arnoldo Schönbergo pranašystė (koks yra nelengvas orakulo darbas!). Koks ryšys tarp „Olando“ ir serializmo, telieka atskiro pokalbio „Mitai ir pranašystės muzikoje“ tema. Antroji supernova pasklido po visą erdvę kaip viską persmelkiantis ūkas, sustiprintas Claude’o Debussy, Maurice’o Ravelio ir Ralpho Vaughano Williamso gravitacinės jėgos, ir sunkiųjų metalų pavidalu įsiskverbė į daugumą muzikinių reiškinių. Tai, be abejo, subjektyvi nuomonė.

Jei manysime, kad muzikinis romantizmas – jau visa galaktika, tai joje, priešingai nei, tarkime, Renesanso galaktikoje, atsiranda dar viena ypač stipri sąveika, o mums įprasti jos vardai – tautiškumas ir nacionalinė mokykla. Pavienių žvaigždžių ar darinių su vienu stipriu centru šioje galaktikoje yra nemažai. Bet net ir Suomija (Jeanas Sibelius, Leevis Madetoja, Uuno Klami, Erkki Melartinas) dar tik pretenduoja į itin sudėtingą daugianarę sistemą, o ne į didesnę kosminę formuotę. Na, o kitur jau stebimi žvaigždžių spiečiai, bendros gravitacijos rišami ir itin komplikuoti nedideli galaktikų modeliai: Rusija, Italija, Austrija ir Vokietija, Prancūzija, D. Britanija.

Danija – mažiausia Europos šalis, sukūrusi tokią stiprią ir įvairialypę muzikinę romantizmo kultūrą, kuri prilygo didžiausioms išvardytoms. Ši kultūra, priešingai nei Rusijos romantizmas, vis dėlto turėjo šaknų klasicizmo ir ankstesnėse epochose: prisiminkime Danijos Karalystėje gimusį – tiesa, dabar tai Vokietijos dalis – vieną žymiausių vidurinio periodo baroko atstovų Dieterichą Buxtehude, ar tvirtai su monarchija susaistytą Danijos klasicistinį meną. Deja, tai šalis, kuriai Antrojo pasaulinio karo traumos atsiėjo itin brangiai (1940 m. balandžio 9 d. nacių Vokietija okupavo Daniją), bent jau sprendžiant iš to, kaip „gerai“ XX a. antrosios pusės Danijos muzikos profesionalai ir šiaip mėgėjai žinojo apie savo prieškarinę muziką. Čia būtina pacituoti britų pianistą Peterį Seivewrightą, kuris 2006 m. išleido dvigubą danų kompozitoriaus Louiso Glasso (1864–1936) fortepijoninės muzikos kompaktinę plokštelę. Nuomonė itin griežta, bet, manau, teisinga (visos kabutės – pianisto): „Nepaprastai arogantiškos, nemokšiškos ir paviršutiniškos (tai savybės, kurios visada eina šalia) pokario kritikų „modernistų“ nuomonės – ir, deja, pačių „kompozitorių“ modernistų – šiomis dienomis (2006-ųjų pavasaris, – aut. past.) yra sunkiai suvokiamas skaitalas. Evangelizuojantys, besitaškantys idiomomis ir posakiais, 7-ojo dešimtmečio modernūs kritikai sau įprastai ir negalvodami vartodavo tokius žodžius kaip „passé“ („nebemadingas“, „pasenęs“), „bourgeois“ (modernistai itin mėgo prancūziškus terminus), ir „konservatyvus“ (lyg kažką išlaikyti yra savaime ydinga), norėdami apibūdinti muziką, kuri neįtiko jų pilkai ir neįkvėptai ideologinei linijai. Dabar atrodo beveik neįtikėtina, kad į tokius tik savimi besimėgaujančius apgavikus kada nors kas nors galėjo žiūrėti rimtai. Ir vis dėlto, ypač 7-ajame dešimtmetyje, į juos žiūrėta rimtai, ir ypač Danijoje.“

Kas nors kiek yra įnėręs į 1895–1935 m. muziką ir jos likimą avangardo eroje, tas tikrai panašių – liūdnesnių ar piktesnių – nuomonių yra skaitęs ne kartą. Panaši situacija kartojosi visoje Europoje, galbūt išskyrus Didžiąją Britaniją ir Sovietų Sąjungą. Ar gali būti, jog totalitarinė, represinė Sovietų Sąjunga apie savo muzikinę praeitį žinojo kur kas daugiau nei laisva ir išsivysčiusi Danija? Jei kalbėtume apie 1940 m. sovietų aneksuotas valstybes, galbūt atsakymas nėra vienareikšmiškas, bet vertinant 1922-ųjų situaciją atsakyti greičiausiai tektų teigiamai. Aišku, tam didelės įtakos turėjo tiek sovietų režimo palankumas romantiniam menui (tik paradoksas – ar yra kas nors mažiau panašu kaip Piotras Čaikovskis ir 4-ojo dešimtmečio proletaras?), tiek propaganda. Bet faktas, kad tik 10-ajame dešimtmetyje danams pagaliau pradėjo vertis visi prieškariniai klodai, yra pribloškiantis.

2006–2007 m. Danijos kultūros ministerijos iniciatyva buvo sudarytas „Danų kultūros kanonas“ (Kulturkanonen) – kaip „didžiausių, svarbiausių Danijos kultūros paveldo darbų rinkinys ir pristatymas“. Rinkinį sudaro 108 darbai, išdėstyti tokiose kategorijose: architektūra, dailė, dizainas ir amatai, kinas, literatūra, muzika, atlikimo menas, vaikų kultūra. Kiekvieną kategoriją sudaro 12 kūrinių; tik muzikinė kanono dalis sudaryta iš 12 klasikos (kai yra partitūra) ir 12 populiariųjų bei liaudies kūrinių, o literatūros paskutinis, 12-asis numeris, yra 24-ių kūrinių antologija. Klasikinės muzikos komitetas atrinko konkrečius kūrinius, o ne autorius, atsižvelgdamas į danų muzikos įvairumą. Kanoną sudaro: Friedricho Ludwigo Æmiliuso Kunzeno opera „Holger Danske“ („Holgeris danas“, 1789); Christopho Ernsto Friedricho Weyse’o dainų rinkiniai „Otte Morgensange“ ir „Syv Aftensange“ („Aštuonios rytinės dainos“ ir „Septynios vakarinės dainos“, 1837–1838); Hanso Christiano Lumbye trys galopai orkestrui; Nielso Wilhelmo Gade baladė „Elverskud“ („Elfo šūvis“, 1854); Johano Peterio Emiliuso Hartmanno kantata „Vølvens spådom“ („Volvos pranašystė“; 1872); Peterio Heise’s opera „Drot og marsk“ („Karalius ir maršalas“, 1878); Carlo Nielseno opera „Maskarade“ („Maskaradas“, 1906) ir 4-oji simfonija „Det Uudslukkelige“ („Neužgesinamoji“, 1916); Ruedo Langgaardo opera „Antikrist“ („Antikristas“, 1923); Pero Nørgårdo 3-ioji simfonija (1976); Pelle’s Gudmundsen-Holmgreeno „Symphony-Antiphony“ („Simfonija-Antifonija“, 1978).

Kanonas (κανών – matavimo lazdelė) lyg ir turėtų būti gerokai aukščiau to, kas nėra pripažįstama kanonu (ἀπόκρυφος – apokrifas, „paslėptas“). Bet mes puikiai suprantame, kad muzika – tai ne teologija. Pradedant nuo danų „Aukso amžiaus“, XIX a. pirmosios pusės, kūrinius, be jau paminėtų, būtų galima vardinti nesustojant. Kiti kritikai sudarytų ir alternatyvų kanoną, ir antologiją, ir kūrinių chronologiją, ir katalogą, ir įtakų žemėlapį – yra begalės subjektyvių variantų. Man asmeniškai arčiausias formatas – išplėstinis danų romantizmo kanonas. Kiek įvairių autorių! Augustas Windingas (fortepijoninis koncertas c-moll, op. 29); Emilis Hartmannas (J.P.E. Hartmanno sūnus; tiesa, nedaug savitesnių ar originalesnių kūrinių, bet išsiskiria 5-oji simfonija a-moll „Iš riterių amžiaus“), Otto Mallingas (fortepijoninis koncertas c-moll, op. 43), Victoras Bendixas (labai keistas, „dostojevskiškas“ Myškino ir Rogožino likimo linijas primenantis gyvenimas; kai kurie kritikai jo simfonijas laiko beveik prilygstančias C. Nielseno simfonijoms), Augustas Enna (tiesa, irgi ne ypač daug įkvėptų kūrinių; nemažai opusų skirti Hansui Christianui Andersenui), Christianas Frederikas Emilis Hornemanas (sutrumpinta jo operos „Aladinas“ versija yra youtube – įspūdis labai geras!), Asgeras Hamerikas (6-oji simfonija „Symphonie spirituelle“ styginiams, op. 38, ir „Requiem“, op. 34), Franzas Xaveras Neruda (moravų kilmės danų violončelininkas ir kompozitorius), Siegfriedas Langgaardas (Ruedo Langgaardo tėvas, jo fortepijoninis koncertas Nr. 1 e-moll).

Šis tekstas – tai trumputė įžanga į danų romantizmą. Aišku, Carlo Nielseno muzika mums labiausiai žinoma, dažnai atliekama ir Lietuvoje. 2015-aisiais, minint kompozitoriaus 150-ąsias gimimo metines, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambėjo 5-oji simfonija, op. 50, taip pat Koncertas smuikui ir orkestrui, op. 33. Apie Louisą Glassą šio laikraščio puslapiuose jau rašiau (Nr. 13 (1165), 2016-04-01) ir mažai ką galėčiau bepridurti. Tik tiek, kad pavyko gauti visas 13 autorinių Glasso kompaktinių plokštelių; firma „Classic Produktion Osnabrück“ yra suplanavusi ir toliau leisti jo simfonijas. Glasso kūryba nusipelno atskiros monografijos, tik jos, deja, dar nėra. Bet keturi danų autoriai, kuriuos ateityje norėčiau plačiau pristatyti romantizmo gerbėjams Lietuvoje ir kurie, be Glasso ir Nielseno (mano nuomone), kūrybiniu gaivumu išsiskiria viso danų romantizmo kontekste – tai Peteris Lange-Mülleris, jau kultūros kanone paminėtas Ruedas Langgaardas, C. Nielseno bendrapavardis Ludolfas Nielsenas bei Hakonas Børresenas.

Legendiniai Skyldingai ir Kniutlingų dinastija, karaliai Gormas, Haroldas „Mėlyndantis“ bei Svenas „Šakiabarzdis“, Danijos Karalystė ir folkloras, Skandinavija šiaurėje ir Vokietija pietuose, Anderseno pasakos ir kiaurai persmelkiančios jūros – viskas susipynė į didžiulį, sunkiai išpinamą ir suvokiamą Danijos romantizmą, tą stiprios gravitacijos žvaigždžių spiečių, kurį ištyrinėti nėra taip lengva, o gal ir visai nereikia – tik juo mėgautis.