Apie tai, ką norim pamiršti

Kai prieš trejus metus rengiau interviu su debiutuojančia teatro režisiere Kamile Gudmonaite, ji užsiminė apie studijoms repetuojamus eskizus – Williamo Shakespeareʼo „Timoną Atėnietį“ ir ištrauką iš Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ bei artėjančias premjeras – „Kelionė į Tandadriką“ ir „Dievas yra DJ“. Per tą laiką visi minėti spektakliai susitiko su žiūrovais. Kai kurie jau spėjo ir atsisveikinti.

Rugsėjį OKT studijoje pradėtas rodyti lytiškumo ir moteriškumo problematiką sociume nagrinėjantis „Trans trans trance“, o spektaklio „Keturi“ (pagal V. Peleviną) premjera praėjusį savaitgalį įvyko Ilgojoje Nacionalinio Kauno dramos teatro salėje. „Teatras negali pakeisti žmogaus. Teatre žmogus gali nusikelti į mąstymo erdvę“, – tuomet, prieš trejus metus, pokalbį baigė K. Gumonaitė. Būtent po tą režisierės minėtą ir spektakliuose išgyventą „mąstymo erdvę“ ir norisi pasižvalgyti.

Menas, reflektuodamas šiandienos patirtis, aštrina ir socialines problemas, o feministinė perspektyva vis dažnesnė ir Lietuvos teatro kontekste. K. Gudmonaitė kviečia žiūrovus akistaton su ne visada malonia tikrove, tai tapo režisierės kūrybos tema. „Trans trans trance“ veikia trys merginos: atskirų etiudų koliaže jų lūpomis prabyla grožio industrijos aukos, gražuolės „tuštutės“, internetinių portalų komentatoriai, transseksualai. Režisierė taiko kolektyvinį kūrybos metodą ir spektaklį konstruoja iš repeticijose sukurtos ir drauge su aktorėmis Dovile Kundrotaite, Jovita Jankelaityte ir Adele Šuminskaite atrastos medžiagos. Spektaklis tiesmukas, etiudai primityvoki, personažai stereotipizuoti. Šio spektaklio siekis – įvardyti ir reprezentuoti politines ir socialines moterų, socialinių mažumų problemas, atlikti labiau edukacinę nei analitinę funkciją ir, mezgant dialogą su žiūrovu, spartinti pokyčius visuomenėje. Politiniais siekiais spektaklis artimas feministinio teatro idėjai, jo meninė kokybė atsiduria antrame plane.

Bet K. Gudmonaitė neapsiriboja tik moterų problemomis. Naujausiam spektakliui ji renkasi vieno žymiausių šiuolaikinių Rusijos rašytojų Viktoro Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“, išleistą dar 1996-aisiais. Brutalios realybės ir filosofinių haliucinacijų perskrostas tekstas, kaip ir dauguma jo romanų, galiausiai atsiremia į mėgstamas budistinės tuštumos, proto prigimties temas. Spektaklyje pagal romano ištrauką „Keturi“ rodomi trys besisvaiginantys jaunuoliai. Šiuos žmones tikrai matei nusėdusius galinę troleibuso sėdynę, spjaudančius „siemkes“ po daugiabučio kiemo suolu ar prasilenkei su cigarečių dūmų kamuoliu, kurį lyg netyčia tau pūstelėjo tiesiai į veidą. Šurikas (Mantas Zemleckas), Volodinas (Danas Kamarauskas) ir Kolianas (Gytis Laskovas) vis ieško būdų pasprukti nuo kasdienybės.

Šurikas – infantiliu juoku ir „Nike“ apranga (būtinai turi matytis visi logotipai) apsišarvavęs impulsyvus, sportiškas tipas. Kolianas – visomis prasmėmis Šuriko priešingybė. Be to, jis renkasi „Adidas“, tuo viskas ir pasakyta. Volodinas – trijulės išminčius, matyt, ne veltui yra su juodo apskrito stiklo akiniais, lyg būtų paties V. Pelevino kopija. Trijulė ne tik suka ratu degtinės butelį, kramsnoja haliucinogeninius grybus, keikiasi, spjaudosi, bet ir kalba apie „pačius svarbiausius dalykus“, pavyzdžiui, mirtį ir būsimą gyvenimą, tikėjimą ar meilę. Buitinė leksika gretinama su dvasiniais apmąstymais. Kaip iš pilkos betoninės scenografijos ar iš suniokoto automobilio nuolaužų kalasi žolės daigai (scenografijos ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė), taip į buitinius dialogus prasibrauna ir egzistenciniai apmąstymai.

Jei tu esi visatoje, tai visata yra tavyje. Jei tavyje yra prokuroras, teisėjas, tu, yra ir ketvirtas? Bet kas jis? Žiūrovas? Dievas? Ketvirtas yra tas, kuris jaučia kaifą. Kuriam taip gera, kad net bloga. Tas, kuris realybę paverčia haliucinacija, tas, kurio niekad nepamatysi, bet žinosi, kad jis yra. Autorius ir režisierė siekia paklaidinti žiūrovą psichodeliniuose personažų išgyvenimuose. Gali sakyti, kad aktoriai vaidina pernelyg emocionaliai ir per garsiai, netikėti raudonų prožektoriukų klaksėjimu, dirbtiniu krauju, sakyti, kad teksto konstrukcijos sprogdina smegenis, ir būsi teisus. Bet tik nesakyk, kad tos temos negyvena ir tavo galvoje.

Vieni žmonės bijo gyventi, kiti – negyventi. Vieni leidžia laiką psichologų kabinetuose, mokosi „čia ir dabar“ religijos, kiti svaiginasi narkotikais, alkoholiu, vis ieškodami gyvenimo simuliacijos. Ir vieni, ir kiti suka rinkos mechanizmą. Ir vienus, ir kitus sutinki gatvėje, troleibuse, teatre. Režisierė Kamilė Gudmonaitė naujausiuose spektakliuose kalba apie tai, kas nervina jauną žmogų ir primena dalykus, apie kuriuos nesinori galvoti. Tada vėl imi ir susimąstai.