Dailė
Jei „Lewben Art Foundation“ nebūtų iniciavęs projekto „Savas kambarys“, kur daugiau dėmesio skiriama dailininkių kūrybai, ko gero, mano naujo susižavėjimo amerikiečių menininkės Andrea Joyce Heimer kūryba šansai būtų sunkiai paskaičiuojami. Autorės profesinėje biografijoje yra nemažai rimtų įrašų, tačiau pasaulio šurmulyje prasilenkti visada daugiau progų. Būtų labai gaila, nes vos kartą geriau patyrinėjus, ką ji kuria, jau galiu apsiskelbti nauja gerbėja.
„Montanos karštieji šaltiniai ir jų pavojinga aplinka“ papirko iškart, nes pagaliau galima pamatyti išsamesnį vaizdą. Kai klasikiniai kanoninės dailės istorijos meistrai tapo mauduoles, gulėtojas ant lovų ir kitas nuogales, jos tarsi tyvuliuoja fantazijų erdvėje, kur pagalvės minkštesnės, oras šiltas (taip ir nesinori apsirengti), žvilgsniai netrikdo, apskritai jos yra matomos tarsi perregimo angelo. Mikštos tokios, erotiškai drovios. Net apsirengusių vyrų kompanijoje ant žolės jos nuogos atrodo natūraliai. Ilgametė karjera, nėra čia ko stebėtis. Gali pamanyti, kad niekada nebuvo girdėjusios apie karus ir kaip jų metu elgiasi užkariautojai. Heimer mauduolių aplinka visai kitokia. Keturias merginas iš už krūmų stebi keturi vyrai. Jie sėlina, tiesia rankas į rūbų nesaugomus kūnus. Štai ir grėsmė, įtampa. Primityvaus meno stilistikos išorinis naivumas virsta į „pagaliau“. Pagaliau grožėjimosi ir erotinis objektas papildytas jų blogomis nuojautomis, baimėmis ir galbūt realių pavojų patyrimais. Pasislėpusieji galėjo užpulti, o galėjo ir ne. Prarasi budrumą, virsi Europa (ta, kurią nusinešė jautis), susivoksi ir skuosi – būsi isterikė paranojikė.
Autentiško moters balso tiesa kūrinyje yra ne tik ta, kad nuogos moters vartojimo istorija išmokta ir vis kartojama, bet ir ta, kad, kitaip nei pasakose, čia nematyti gynėjų. Ir jei visa, ką čia pasakoju, pasirodė kiek „pritempta“ (gal tai tiesiog dekoratyviai gražus, į koliažą panašus akrilu atliktas darbelis, o vaikinai yra merginų draugai?), kiti Heimer kūriniai patvirtina, kad menininkė nuolat kalba apie tai, ko bijo, ko pavydi, kokios išankstinės nuomonės ir keisti gandai ją nuvilia.
Andrea Joyce Heimer buvo įvaikinta, o jos istorija įslaptinta. Pasakojimu besiremianti menininkės kūryba yra ir priemonė sukurti, išrasti tai, ko ji pati negali patirti: bendros praeities, bendrų veido bruožų, balso, pasakojančio kas, kur, kaip jai nutiko būnant kūdikiu. Vienatvės, neapibrėžtos ir įvardintos baimės, primestos nuomonės (ypač kūno tema) Heimer kūryboje apstu. Didysis trūkumas pratrūksta galingu spalvų, ornamentų, įtemptų ar ironiškų vaizdų ir pasakojimų fontanu. Ji remiasi amerikiečių tiesosakos tradicija. Tik neturi jokios korektiškumo pudros, kaip tik todėl tokia gaivi ir galinga. Išreikšta Heimer vienatvė leidžia patirti bendrystę su nematomu žiūrovu. O dar labiau su žiūrove, kuri gali intuityviai iškart atpažinti, ką daliai vyrų reiktų labai ilgai aiškinti.
Apie projektą „Savas kambarys“
„Pajutome, kad laikas skirti atskirą dėmesį moterų kūrybai. Tai pasaulinė tendencija, primenanti, kad dailininkės susiduria su kitokiais iššūkiais nei dailininkai, kas neretai nustumia jas į archyvų užkampius. Todėl kuriame „Savą kambarį“, kurį suprantame kaip vietą, kur bus atidžiai įsižiūrima į dailininkių kūrybą, įsiklausoma į tai, kas mums pasakojama tvirtu balsu, ir tai, kas netikėtai praslysta.
Dar 1929 m., kalbėdama apie rašytojas, Virginia Woolf nurodė savos erdvės svarbą kūrybai – „duokit jai kambarį ir penkis šimtus svarų per metus“ (Savas kambarys, Vilnius: Charibdė, 1998, p. 116). Kadangi dabar privati erdvė nebe tokia didelė prabanga, kūrėjoms atviri ir universitetai, ir bibliotekos, ir galerijos, belieka pasitikrinti savo pažiūras. Norime sukurti simbolinį „Savą kambarį“ – kaip progą nustebti peržiūrint tai, ką kartais paliekame paraštėse. V. Woolf pastebėjimu, autorės turi savo, kitokį nei vyrų autorių, balsą, bet geriausi kūriniai gimsta, kai pamirštamas lytiškumas, nes skirtingose lytyse užkoduotas noras bendradarbiauti.
Projekte bus pristatomos menotyrininkų parengtos dailininkių kūrinių, priklausančių „Lewben Art Foundation“ kolekcijai, analizės. Kūrinių narpliojimas atskleis dailininkių kūrybines vertybes ir aplinkybes, iššūkius ir pasiekimus. Su partneriais ne tik sieksime platesnės auditorijos, bet ir kaupsime dailininkių kūrinių recenzijų rinkinį, kuris prireikus būtų lengvai pasiekiamas.“ (lewbenart.com)
