7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ko nežinome apie save

Nauji filmai – „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“

Živilė Pipinytė
Nr. 2 (1239), 2018-01-12
Kinas
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“

Klystate manydami, kad esu mazochistė ir todėl žiūriu vadinamuosius komercinius lietuvių filmus. Suprasite patys, jei, tarkime, sekmadienio dieną atsidūrę „Akropolyje“ negausite bilieto į naują lietuvišką komediją. Vargais negalais įsigiję bilietą į kitą seansą, pamatysite įvairaus amžiaus lietuvių (filmai rodomi be jokių subtitrų kitomis kalbomis) aklinai pripildytą salę. Išgirdę jų nuoširdų juoką ir pamatę laimingus veidus, suvoksite, kad šių filmų kūrėjai tikrai žino šį tą apie Lietuvą, ko nežinome mes. Man regis, būtent tokiuose filmuose formuluojama nauja Lietuvos kultūrinės tapatybės vizija ir yra įdomiausia.

 

Pavyzdžiui, nauja Kęstučio Gudavičiaus komedija „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ (UAB „Vabalo filmai“, 2017) rodo personažus, kurie visi kaip vienas yra apsėsti sekso. Tomas (Audrius Bružas) rengia seminarus, kuriuose moko merginas ir moteris, kaip sėkmingai susirasti vyrą. Kursų klausytojos lipte limpa prie Tomo ir jis joms neatsako, nors namuose laukia mylinti gražuolė žmona. Gediminas (Leonardas Pabedonoscevas) grįžta iš Balio, kur leido medaus mėnesį. Verslininkas Linas (Kirilas Glušajevas) yra po valdingos žmonos (žinoma, Ineta Stasiulytė) padu, o grožio chirurgą Vytautą (Mantas Vaitiekūnas) žmona paliko, nes jis pernelyg intensyviai domėjosi internetiniu seksu. Dabar jis gyvena vienas ir nuolat masturbuojasi. Filme šie vyrai susitinka, kad vyktų į klasės susitikimą – po mokyklos baigimo praėjo jau dvidešimt metų. Tačiau pakeliui jie užvažiuoja į Kauną pasitikti oro uoste Gedimino ir, kaip supratau, praleisti naktį sporto klubais, naktiniais barais ir vaisingumo klinikomis garsėjančiame mieste. Vienoje jų filmo veikėjai nusprendžia pasidaryti vaisingumo testą. Ar reikia sakyti, kad itin daug ekrano laiko bus skirta tam, kad kiekvienas personažas atskirai pasimasturbuotų priešais kamerą? Galima įtarti, kad taip filmo kūrėjai reaguoja į politikų šūkius apie išsivaikštančią Lietuvą ir demografinę krizę.

 

„Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ – prieš kelerius metus sukurto „Tarp mūsų, berniukų...“ tęsinys. Niekas nepasikeitė: ano pagrindas buvo rusiška komedija, šio – „Lietuvai pritaikytas“ danų Claudios Boderke ir Larso Meringo scenarijus. Su originaliu, gaila, neteko susipažinti, bet įtariu, kad iš jo lietuviai paėmė tik situacijas, kuriose atsiduria personažai. Rusiškų keiksmažodžių prisodrinta leksika, nuolat į moterų sėdynes nukreipti personažų ir Lino Dabriškos kameros žvilgsniai bei seksistinės pastabos labai jau lietuviški ir Skandinavija nedvelkia. Tai sufleruoja ir „Forum Cinemas“ tinklalapyje skelbiamas filmo anonsas: „Žiūrovų lauks ne tik charizmatiškų komikų ketveriukė ir iš koto verčiančios jų įžvalgos apie moteris, bet ir daug naujų detalių, padėsiančių geriau pažinti personažus. Kiekvienas filmo veikėjas leis vyrams pažvelgti į save iš šalies ir pasijuokti iš daugybės pažįstamų savybių, o moterys gaus puikią progą geriau suprasti, kuo užsiima vyrai, kai jų nestebi silpnoji lytis.“ (Citatos kalba netaisyta, – Ž. P.) Turiu pasakyti, kad šio filmo vyrai tikrai apgailėtini. Kvaili, besididžiuojantys savo abejotinu vyriškumu, paskendę bejėgiškose fantazijose, sugebantys įsižiūrėti tik į moters užpakalį, vemiantys, knarkiantys, protiniai impotentai, nepagydomi infantilai. Abejoju, ar kuris nors galėtų sudominti sveiką moterį.

 

Nepasikeitė ir stilius – kiekvienoje filmo scenoje reklamuojamas koks nors produktas: vaisių sultys, šašlykų mėsa, sporto klubas, ledai, vaisingumo klinika, greito maisto restoranas.... (Visus pavadinimus ir prekių ženklus kruopščiai surašiau, bet nusprendžiau pati jų nereklamuoti). Filmas žaižaruoja visomis vaivorykštės spalvomis, kiekviename kadre skamba „popsinė“ muzika – ir fone, ir ne fone, tačiau pastebimai mažiau homofobinių užuominų, užtat mizoginijos kaip visada gausu. Montažas tapo energingesnis, bet vaidyba liko klojimo teatro lygio. Iš visko – humoro, kostiumų, interjerų, muzikos – kyšo apgailėtinai blogo skonio ausys, bet, kaip jau minėjau, Gudavičius ir „Vabalo filmai“ geriau pažįsta savo žiūrovus. Ypač erzina periodiškai pasakojimą „permušantys“ poetiški Vilniaus ir Kauno bei žalių miškų ir vingiuotų kelių vaizdai, nufilmuoti dronų iš padebesių. Jie reklamuoja miestus, bet ką sužavės miestai, jei juose gyvena tokie, atsiprašant, berniukai? Nebent tie vaizdai dar kartą pakutens žiūrovų patriotų savimeilę: „Ak, kokia graži ta mūsų Lietuva!“

 

Kitaip nei panašaus pobūdžio, nors, žinoma, daug profesionalesnės amerikiečių ar lenkų, čekų, rusų komedijos, kurios dažnai grūste prigrūstos įvairių nuorodų į socialines ar politines realijas, tokiuose filmuose kaip „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ jų nerasi nė su žiburiu. Tačiau daugiausia tai kolektyvinis, tegu ir pasąmoningas, dabarties portretas. Turiu pasakyti, kad ir jis keičiasi. Vienintelė tikroji „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ ištarmė gana nauja. Tai konformizmas, susitaikymas, nenoras keistis. Ji nuskamba girto Lino kalboje per klasės susitikimą. Linas prisipažįsta, kad jo „gyvenimas sušiktas, bet normalus“. Filmo veikėjai patys tai pasirinko. Normalumas, susitaikymas ir yra tokių filmų žiūrovų ideologija.

 

„Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ – dalis naujojo lietuvių kino, kuris susiformavo per pastaruosius dvidešimt septynerius metus. Šis komerciniu kinu įvardijamas reiškinys – visiškai naujas. Jis neturi jokios meninės vertės, nėra originalus, bet „žiūroviškas“. Tokie filmai neegzistavo sovietmečiu, kai lietuvių kine dominavo autorius ir jo požiūris, o didžiausia vertybė buvo originalumas ir net žanrinis kinas buvo atsidūręs tradicijos paraštėse. Tačiau pelną kūrėjams, kurie giriasi, kad negauna valstybės paramos, nešančios ir liaudyje populiarios komedijos neatsirado tuščioje vietoje. Jos yra naujosios Nepriklausomybės metais susiformavusios gana vientisos ir galingos masinės kultūros (tarpukariu ar sovietmečiu galime įžvelgti tik tos kultūros fragmentus) dalis. Su ja dabar jau susidursi kiekviename žingsnyje – mažus miestelius darko įvairių „liaudies“ skulptorių darbai (vieną tokį „rūpintojėlį“ Kauno žemės ūkio akademijos mokslininkai neseniai padovanojo Vatikanui), šia kultūra kasdien minta lietuviškų televizijų žiūrovai, grafomaniškų romanų, serialų, „Domino“ teatro gerbėjai. Masinė kultūra egzistuoja visur, bet pas mus ji jau peržengė savo teritorijos ribas ir vis dažniau tampa viešo kalbėjimo bei ideologijos dalimi, dominuojančiu naratyvu. Supaprastintu pasaulio matymo ir suvokimo būdu.

Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“