7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Be baimės, su meile, trupučiu streso ir sėkmės

„Be baimės, pilnas meilės“ („No Fear, Full Of Love“) – tai Giedriaus Nako pirmasis (fiziniu pavidalu) albumas. Jaunas džiazo pianistas prieš gerus dvejus metus vieną semestrą pagal Groningeno Princo Klauso konservatorijos studentų mainų programą studijavo Niujorke ir, įkvėpęs pasaulio džiazo sostinės oro, panoro ten įrašyti savo muziką. Ir ne šiaip, o įrašyti su geriausiais muzikantais, kokius pianistui iš Lietuvos įmanoma prisivilioti. Pasirodo, pasaulio džiazo arenoje nežinomas (kol kas) jaunuolis gali įrašinėti su tuo pačiu būgnininku, su kuriuo mielai dirba Geraldas Claytonas, kontrabosininku iš Pato Metheny „Unity Band“, pirmojo ešelono saksofonininkais ir labai perspektyviomis vokalistėmis.

Stabdyti realybę, kurti realybę

Kirsten Dehlholm, teatro „Hotel Pro Forma“ Kopenhagoje įkūrėja, Vilniuje dirba nebe pirmą kartą – prieš keletą metų Audronio Liugos kvietimu ji atvyko pristatyti savo spektaklio „Karo suma“ įrašo, vėliau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį vaikams „Kosmosas+“, o dar po kurio laiko atvyko vesti kūrybinių dirbtuvių apie teatrą vaikams. Šių metų pradžioje Jaunimo teatre įvykusi premjera – pagal Astridos Lindgren apysaką „Broliai Liūtaširdžiai“ sukurtas spektaklis, labiausiai apeliuojantis į paauglių auditoriją. Pati kūrėja nelinkusi savo darbų skirstyti pagal amžiaus grupes, tačiau panašu, kad Lietuvoje jos dėka atsiras nauja žiūrovų karta, kuri teatrą vertins ne tik kaip žmogiškų santykių raiškos platformą, bet ir kaip erdvę, kurioje žmogaus ir medijų vaidmuo gali būti lygiavertis.

Moderni giesmė laisvei

Nacionalinėje filharmonijoje įvykusio koncerto „Baltijos laisvė“ dvasia perteikė jo pavadinime užkoduotą jausmą. Baltijos valstybių atkūrimo 100-mečiui skirtas vakaras sausio 27-ąją buvo taurus, pakilus, energingas ir kartu – moderniškas. Kaip akcentuoja ir kai kurie mūsų politikai – švenčiame modernios valstybės 100-metį. Koncerto programą sudarė XXI a. parašyti opusai, o jų interpretacijos taip pat kalbėjo šiuolaikiškai.

Akordeonininkas R. Ungurs: „Grodamas jaučiuosi kaip žuvis vandenyje“

Kiekvieną kartą pasikalbėjus su nauju pašnekovu tenka daug apmąstyti, pasisemti naujos kūrybinės energijos, o tai visuomet džiugina. Šį kartą man teko garbė pabendrauti su latvių akordeonininku ir kompozitoriumi, po studijų baigimo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje likusiu gyventi Vilniuje – Raimondu Unguru. Visi, bent šiek tiek jį pažįstantys, pritars, kad Raimondas – labai charizmatiškas, įvairiapusiškas ir įdomus žmogus, muzikantas, kolega.

Meno istorija kaip Leviatano kūnas

Klausimas „ar tai menas“ knygos antraštėje, tyčia nusižiūrėtas nuo Modernaus meno muziejaus išleisto vienos modernizmo dailės istorijos vertimo, nekvestionuoja aprašomų paveikslų estetinės vertės, o turi kiek kitokią prasmę. Menas (vienaskaita) – tai suvokėjo būsena, pasiekiama kūrinį suvokiant ir interpretuojant, žiūrovo interpretacija – būtina meno kūrinio sąlyga ir sudedamoji dalis. Dabar sakoma, kad menas yra tai, ką meno sklaidos institucijos pristato kaip meną, bet juk iš pradžių institucijai atstovaujantys subjektai pasirenka menininkų sukurtus dalykus juos interpretuodami kaip žiūrovai, ne kaip bendraautoriai. Neinterpretuojami vaizdai ar kitokie dirbiniai ilgainiui netenka meno statuso, tampa tik praėjusios epochos liekanomis. Šiuolaikiniai muziejai ne tik užsiima interpretacijomis patys ar samdydami kitus dailėtyrininkus, bet stengiasi įtraukti į tai ir lankytojus.

Objektas inkognito

Miestas be nereikalingo patoso, nesusireikšminęs, šiek tiek išsekęs, bet neištrinamas iš atminties. Savitą mąstymo ir buvimo ritmą, savitą tylą turinti Klaipėda. Sutikti klaipėdiečiai, kaip ir miestas, daugžodžiauti nemėgsta – tik tiek, kiek reikia, ir lėtai juda toliau. Fotografinį miesto archyvą kelis dešimtmečius kuriantis Artūras Šeštokas naujuoju ciklu „Miestas inkognito“ pagrindinio kūrybos objekto neišduoda, tačiau ir neapnuogina. Keli lakoniški sakiniai su daugtaškiais.

Kartu su švilpiku

Saviveiklinis politikų teatras vis dėlto įtraukia, nors, atrodytų, viską apie juos ir jų ketinimus suprantu. Bandau sau drausti žiūrėti politines laidas, tenkintis žiniomis ir vis prisimenu vieną amerikiečių rašytoją, kuri „The New York Times“ aprašė savo pažadą metus nepirkti jokių daiktų, tik knygas. Po metų ji jautėsi laiminga. Įdomu, kas būtų, jei metus nežiūrėčiau laidų apie politikus ir politiką?

Pabaisos jaudina

Sausio pabaigoje Vilniuje lankėsi prancūzų kino režisierius, scenaristas, prodiuseris Antoine’as Barraud. Jis žiūrovams pristatė prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ pagrindinėje programoje rodytą savo antrą ilgametražį filmą „Menininko portretas“ („Le Dos rouge“, 2015), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė vienas įdomiausių šių dienų prancūzų kino režisierių Bertrand’as Bonello. Tikras sinefilas, Barraud gali daugiau kalbėti apie kitų filmus nei apie paslėptas savo filmų prasmes.

Žmogus kaip technologijos lytis. Paroda „Proksemika“

Rašomasis stalas, apšviestas gelsvo šviestuvo, ir kompiuterio ekranas, mėlstantis kambario tamsoje – intymi erdvė, tvinksinti kibernetiniu vojerizmu, socialine masturbacija. Kumštyje sugniaužta pelė, jungianti langus, skverbiasi gilyn į kito privačią erdvę, išviešintą tinkluose. Į aktą įtrauktas „Sodų 4“ rūsyje, parodoje „Proksemika“, pastatytas (ne)asmeninis kompiuteris – tarsi subjektas, savo tariamu pasyvumu siūlantis prisiartinti ir suartėti.

Atminties žaidimai

Viena pagrindinių fotografijos funkcijų neabejotinai galima laikyti praeities vaizdų, t. y. atminties, išsaugojimą. Fotografijos, ar jos būtų mėgėjiškos, ar meninio pobūdžio, neretai mums primena apie svarbius įvykius – istorinius, politinius, kultūrinius ar asmeninius. Kartais istorinės ir asmeninės patirtys susipina, riba tarp jų tampa nematoma. Vieną iš tokių pavyzdžių nagrinėja Vilma Samulionytė sausio 16 d. Vilniaus fotografijos galerijoje atidarytoje parodoje „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“.

PUSLAPIS
IŠ
1003