7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žmogus kaip technologijos lytis. Paroda „Proksemika“

Aistė Marija Stankevičiūtė
Nr. 5 (1242), 2018-02-02
Dailė
Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės
Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės

Rašomasis stalas, apšviestas gelsvo šviestuvo, ir kompiuterio ekranas, mėlstantis kambario tamsoje – intymi erdvė, tvinksinti kibernetiniu vojerizmu, socialine masturbacija. Kumštyje sugniaužta pelė, jungianti langus, skverbiasi gilyn į kito privačią erdvę, išviešintą tinkluose. Išsieksponuoti, bet apsimesti, kad pats nežiūri. Išsisaugoti ir saugoti nuo pašalinių akių, užsirakinti slaptažodžiu, dar geriau, piršto antspaudo sensoriumi. Kad tik nebūtų įeita: į kambarį, į kompiuterį, į žiūrinčiojo vidurius. Tačiau būtent įeitis labiausiai ir jaudina, net kai stebintysis nutuokia, kad pats yra stebimas, sekamas, analizuojamas, glamonėjamas technologinių nepažystamojo rankų – kažkokia kibernetinė orgija, atvirai kviečianti intymiam sąlyčiui.

Į aktą įtrauktas „Sodų 4“ rūsyje pastatytas (ne)asmeninis kompiuteris – tarsi subjektas, savo tariamu pasyvumu siūlantis prisiartinti ir suartėti. Esminis niuansas čia – pratęsti žmogaus  malonumą ir demaskuoti. Tik tas žiūrintysis, privačioje erdvėje paprastai drąsus, čia, viešojoje, suglumsta, artinasi lėtai, dar apsidairydamas, tarsi apsvarstydamas riziką. Susijungimas su technologija, ypač kompiuteriu, dabar prilygsta seksualiniam veiksmui be sentimentų: įjungti, pasitenkinti, išjungti. O lytinis santykis viešosiose erdvėse nepriimtinas, juolab, kai geismo objektas tau nepriklauso. Tačiau čia žiūrovas pats paverčiamas geismo objektu, atliepiančiu sireniškam ekrano šauksmui, nebyliam kvietimui įsibrauti į intymios erdvės simuliaciją, kur „mašinų pasaulis atsiliepia į žmogaus meilę spartindamas jo norų ir troškimų išsipildymą“[1], ir netikėtai tą malonumo seansą nutraukiantis ekrane ir įsijungusiame projektoriuje ištransliuodamas nuotraukas su užfiksuoto sugundyto vojeristo fizionomija. Neramina užnugaryje žybsintys kitų įsitraukusiųjų žvilgsniai, sekantys atsispirti nesugebėjusį kūną, tapusį technologijos ir žmogiškosios fiziologijos mediumu, jau ne vartotoju, o vartojamu objektu – geidžiamu eksponatu – viešai privačia erdve, autorių minėtu panoptikumo principu atvirame analizei: ar stebimo objekto būsena yra skaitmeninių medijų įsivyravimo rezultatas, o gal ją lemia amžina stebėtojo pozicijos galimybė? Atrodo, stebėtojo pozicija jau nebėra parinktis, nėra opcija, atsiribojimas neįmanomas – tik koegzistencija, žmogus – ne intymus kūnas, o sąsaja, išsitempusios odos, išsiplėtusių mechaniškai virpančių kameros vyzdžių ir socialinio tinklo asambliažas. (ne)asmeninis kompiuteris, išviešindamas nuotraukas su „stebinčiojo“ atvaizdu, primena pirmaisiais fotografijos dešimtmečiais naudotus prietaisus, užtikrinančius pozuotojo nejudrumą ekspozicijos metu: „Kankinimo įrenginius primenantys metaliniai spaustuvai tvirtai laikydavo asmenį, kuris savanoriškai tapdavo prietaiso įkaitu tik tam, kad išvystų savo atvaizdą“[2].

Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės

Pirmame „Sodų 4“ aukšte ant stačiakampio postamento paguldytas geidulingai atviras mobilusis telefonas siūlosi būti paimtas, pačiupinėtas, kaip rūsyje glamonėjamo kompiuterio pelė, taip patenkindamas pašalinio smalsumą. Tai jau yra vartojamas objektas arba įrankis įsiskverbti į asmeninę erdvę to, kam priklauso: nuotraukas, vaizdo įrašus, kontaktus ir žinutes paversdamas intymiu muziejumi, išeksponuodamas apnuogintą asmenybę. Kruopščiai lipdytas patrauklus identitetas su Harvardo diplomu[3] sumenksta iki įprasto vartotojo, mintančio greitu maistu ir beviltiškai socialiniuose tinkluose ieškančio potencialaus partnerio. O įsibrovęs, besiskverbiantis gilyn po išsitempusia oda, mėgaujasi kiekvienu iškilusiu vaizdiniu ir nuplyštančio įvaizdžio sluoksniu, virpėdamas asociacija, kad jo delnuose ne tuščia mobiliojo ryšio priemonė, o bejėgė esybė su žmogiškai šiltais viduriais, keistai primenančiais kažką asmeniškai intymaus.

Parodoje „Proksemika“ pristatyti 5 projektai kviečia intymiai viešam sąlyčiui, kur vojerizmas tampa pateisinamu, o ekshibicionizmas – saldžia technologijos ir žmogaus koegzistencija, socialiniuose tinkluose virpančiu lytiniu organu.

 

Paroda „Proksemika“ buvo sukurta VDA magistro kurso „Medijų teorijos ir praktikos“ metu. Jame bendradarbiavo magistrantai iš daugiau kaip 10 skirtingų praktikinių ir teorinių specialybių. Moderatorius Vytautas Michelkevičius.

Dalyviai: Lukas Avėnas, Evelina Dapkutė, Jovita Laurukėnaitė, Ignas Pavliukevičius, Karolina Sadlauskaitė, Beatričė Umbrasaitė, Žilvinas Bražukas, Milda Karpavičiūtė, Liucija Kuchalskytė, Lina Virgailytė, Gintaras Zinkevičius, Simonas Palovis, Ieva Sinickaitė, Paulina Ružauskaitė, Kornelija Maslovaitė, Greta Skamaročiūtė, Gabrielė Kunevičiūtė, Marija Pulokaitė, Kazimieras Brazdžiūnas, Justina Muščinskaitė, Kristė Hincaitė, Dovilė Gecaitė, Milda Skukauskaitė, Gintarė Volosenko, Donatas Linkus. 

Paroda veikia projektų erdvėje „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius) iki vasario 2 d.

 


[1] Marshall McLuhan, Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai, Vilnius: Baltos lankos, 2003.

[2] Lev Manovich, Naujųjų medijų kalba, Vilnius: Mene, 2009.

[3] Iš parodoje „Proksemika“ pristatyto projekto „Like and Share/Mėk ir dalinkis" aprašymo.

Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės
Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės
Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės
Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės
Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės
Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės
Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės
Paroda „Proksemika“, nuotr. A. M. Stankevičiūtės