7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Meno istorija kaip Leviatano kūnas

Pokalbis su dailėtyrininke Erika Grigoravičiene naujos knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ proga

Monika Krikštopaitytė
Nr. 5 (1242), 2018-02-02
Dailė Knygos
Knygos viršelis
Knygos viršelis

Kodėl reikėjo dvigubo pavadinimo? Abi dalys gana paslaptingos.

Žodžių junginio „XX a. 7–9-ojo dešimtmečio Lietuvos tapyba“ norėjau žūtbūt išvengti ir antraštėje, ir paantraštėje, nors tai kaip tik ir yra tyrimo medžiaga. Manau, kad tokios laiko, vietos ir medijos sankabos nėra pagrįstos išankstinės objekto apibrėžtys. Galiausiai parašiau tik apie (keliolikos) Vilniaus tapytojų kūrybą, bet sunkiai įsivaizduočiau teorinius svarstymus apie kokį nors savitą, ypatingą tapybos medijos ir Vilniaus miesto ryšį.

 

Pirma pavadinimo dalis skamba tarsi iš edukacijos pradžiamokslio, nors tai rimta mokslinė knyga.  

Klausimas „ar tai menas“ knygos antraštėje, tyčia nusižiūrėtas nuo Modernaus meno muziejaus išleisto vienos modernizmo dailės istorijos vertimo, nekvestionuoja aprašomų paveikslų estetinės vertės, o turi kiek kitokią prasmę. Menas (vienaskaita) – tai suvokėjo būsena, pasiekiama kūrinį suvokiant ir interpretuojant, žiūrovo interpretacija – būtina meno kūrinio sąlyga ir sudedamoji dalis. Dabar sakoma, kad menas yra tai, ką meno sklaidos institucijos pristato kaip meną, bet juk iš pradžių institucijai atstovaujantys subjektai pasirenka menininkų sukurtus dalykus juos interpretuodami kaip žiūrovai, ne kaip bendraautoriai. Neinterpretuojami vaizdai ar kitokie dirbiniai ilgainiui netenka meno statuso, tampa tik praėjusios epochos liekanomis. Šiuolaikiniai muziejai ne tik užsiima interpretacijomis patys ar samdydami kitus dailėtyrininkus, bet stengiasi įtraukti į tai ir lankytojus.

 

Antroji dalis įžvalgiam siūlo pagalvoti apie sovietmetį ir jo prieštaringumus...

Sutinku, kad „paveikslo (ne)laisvė“ – painus metaforiškas teiginys, reiškiantis ir laisvę, ir nelaisvę, be to – ir skirtingus (ne)laisvės subjektus vienu metu. Sovietinė santvarka buvo nenormali, visuomenė ir jos menas – nelaisvi, bet istorikai ir sociologai taip pat įrodė, kad sovietmečiu egzistavo ir nesovietinė visuomenė, o dailininkai buvo labai svarbi šios nuo režimo tiesiogiai nepriklausomos, savaimios visuomenės dalis. Jų anuomet buvo gana daug, kad net patys vieni būtų sudarę laisvą, gebančią suvokti meną publiką, bet juk iš tiesų jai priklausė ir rašytojai, kiti kultūrininkai. Su kolegų kūryba susipažindavo namuose, dirbtuvėse ar nuošaliai rengiamose parodose. Ši „visuomenė visuomenėje“ – pakankama sąlyga laisvam menui atsirasti, ir anuomet išties atsirado kūrinių, kurie iki šiol mūsų nepaleidžia, ima nelaisvėn vis naujus žiūrovus. Valentino Antanavičiaus asambliažo „Reinkarnacija“ (1975) fragmentas viršelyje kaip metafora būtų tarsi nulinis prasmės atskaitos taškas: tai lyg ir paveikslas „už grotų“, nors grotos čia iš tiesų yra kūrinio dalis, anapus grotų taip pat galima įžiūrėti ir trispalvės spalvas. Atvertus viršelį atlankoje matyti visas asambliažas su it gyvatė susirangiusia žarna, lėlės galva ir gėlės žiedu jos galuose. Kažkodėl man ypač neramu dėl per grotas lendančių, krintančių ilgų dirbtinių lėlės plaukų. Mitchellas pasakytų, kad jie „ne negyvi“ – lyg tie, kurie toliau auga karste. Viskas tampa gerokai sudėtingiau.

 

Įžangoje pabrėžiate, kad meno istorija yra kūrinio interpretacija. Iš kur kilo reikalas tai akcentuoti?

Galima papasakoti tapybos praktikos istoriją be kūrinių interpretacijos, bet pasakojant tapybos, kaip meno, istoriją interpretacija neišvengiama. Dalis Lietuvos dailėtyrininkų vis dėlto linkę jos vengti. Jiems sunkiai suprantama recepcijos prieiga ir paradigma. Jie mėgsta rašyti tarsi žvelgdami dailininkui per petį, domisi jo intencijomis ir kūrybos sąlygomis. Išgirdę žodį „recepcija“ pirmiausia pagalvoja apie žiūrovų apklausą arba istorinių suvokėjų pėdsakus rašto šaltiniuose. Kaip ir produkciją (kūrybą), recepciją jie norėtų ištirti „objektyviai“ ir lyg žvelgdami į viską iš šalies, bet juk interpretuodami kūrinius ar net tiesiog į juos žiūrėdami jau atsiduriame recepcijos prieigos viduje ir nėra tam jokios išorės. Parodų recenzijas rašantys kritikai dažniausiai interpretuoja kūrinius noriai ir įdomiai. Beveik visi mano aprašomi paveikslai jau yra sulaukę nemažai interpretacijų, ir jos yra neatskiriama jų dalis. Interpretuotojų choras man pasirodė tinkamas meno istorijos metodas, nors antroje knygos dalyje nevengiu ir solo partijų.

 

Kolegė Danutė Zovienė garsiai pasidžiaugė, kad Lietuvos dailės istorija ne tik reprodukuojama (leidžiami albumai), bet ją jau galima ir paskaityti. Turėjo galvoje Viktoro Liutkaus leidinį apie „Penketą“ ir šią knygą. Man irgi atrodo labai svarbu, kad istorija pildosi, daugėja jos briaunų. Vis dėlto knygos struktūra įdomi: dalis skyrių primena parodų postrecenzijas, kur parašyta, ko kolegos neparašė, ar kitaip sudėti akcentai. Kitos dalys yra gilios konkrečios kūrybos analizės, neprisirišant prie įvykių. Ar tai lemia mūsų galimybių susitikti su kūriniais įvairumas?

Pirmoje dalyje remiuosi kolegų įdirbiu – ne tik kūrinių interpretacijomis, bet ir kuruotomis parodomis, bandžiau susisteminti sklaidos faktus ir jau parašytas sovietmečio tapybos istorijas ar jų eskizus. Antroje dalyje šis metodas tampa mažiau matomas. Čia perrašiau ne tik kitų, bet ir savo tekstus ir taip pat remiuosi sklaidos įvykiais, tačiau kadangi prie kai kurių pati prisidėjau, jų pernelyg neakcentuoju. Kartais viskas būna gana painu. Antai Aistė Kisarauskaitė 2014 m. padarė puikią Vinco Kisarausko kūrinių parodą „Prieblandos valandos“, bet parodos idėja subrendo jai ir Saulutei Kisarauskienei berodant man paveikslus dirbtuvėje, nes 2013 m. sugalvojau perrašyti Kisarausko kūrybai skirtą savo disertacijos skyrių. Vėliau kartu su Aiste sudarėme Kisarausko kūrybos albumą. Ketverto kūrybos interpretacijų karkasas atsirado su kolegėmis rengiant parodą „Eksperimentas“, bet Ramintos Jurėnaitės parodos ir knygos, skirtos Kosto Dereškevičiaus ir Arvydo Šaltenio kūrybai, paakino jas pagilinti.

 

Man labai patinka, kad knygoje sovietmetis atsiskleidžia kaip labirintas ar bent labai komplikuota erdvė, kurioje užkulisiai turi daugybę užkulisių, o erdvės (fizinės ir psichinės) ankštumas pramuštas nevaldomais kultūros istorijos įsiveržimais, kuriuos geriau paaiškinti gali tik Aby Warburgo kultūros samprata. Atskirai papasakodama apie Kisarauskienės, Marijos Teresės Rožanskaitės, Galinos Petrovos-Džiaukštienės ir Birutės Žilytės kūrybą dėmesiu tarsi pabalansuojat lyčių reprezentacijos asimetriją. Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybos ir jos reprezentacijos analizė kaip tik demontuoja dailininko viešų pretenzijų tikroviškumą. Teodoro Kazimiero Valaičio ir Vincento Gečo istorijose „patiesinamas kreivas“ vaizdas. Kokia asmenybių ir įvykių atranka remiatės?

„Enciklopedijos“ skyriuje dailininkus pasirinkau remdamasi gana aiškiais kriterijais: šie dailininkai nėra patekę į svarbiausias jau parašytas (disertacijų ir straipsnių, ne knygų pavidalu) sovietmečio dailės istorijas, bet XXI a. dėl tam tikrų, kartais išties išskirtinių jų kūrybos sklaidos įvykių išgarsėjo kultūros (o ir kitoje) žiniasklaidoje, patraukė ne tik dailėtyrininkų, bet ir kitų sričių mokslininkų dėmesį. Kai kurie išgarsėjo ne pačia geriausia prasme, bet rinkausi juos ir dar dėl vieno kriterijaus – neabejoju jų kūrybos ar bent jos dalies estetine verte.

 

Kalbėdama apie SŠMC pasirinkimus, ką propaguoti (senesnius ar vadinamuosius šiuolaikinius menininkus, taip pat pasirinkimų sėkmę), remiatės buvusios jo vadovės Lolitos Jablonskienės teiginiais. Man visada kliuvo, kad istorijos dalyviai analizuoja save. O gal veltui purkštauju, gal Jūsų prisiminimus geriausiai įžodina būtent Jablonskienės pasakojimas?

Neturėjau galimybės pamatyti parodos „Asmeninis laikas“, tik jos katalogą. Be to, įdomesnės man kaip tik buvo SŠMC intencijos, o ne rezultatas, taip pat – projekto „postprodukcija“, retroaktyvūs svarstymai. Nes tai praktiškai ir viskas, kas liko iš tos parodos.

 

Ar knygoje buvo svarbiau užfiksuoti ar formuoti, atskleisti savo pasakojimą?

Jei čia klausimas apie rašymo ir perrašymo santykį, sakyčiau, kad tie dalykai buvo vienodai svarbūs.

 

Knygą pavadinčiau karšta ne tik todėl, kad tik ką atspausdinta, bet ir dėl to, kad joje įtrauktos aktualijos. Ne tik visai neseniai užsidariusios parodos, bet ir dar šiandien aktuali situacija. Nurodote, kad „9-ojo dešimtmečio tapyboje verta paieškoti nūdienos politinių negalių priežasčių“. Gal galite patikslinti?

Be Warburgo čia jau neapsieisime: pagal jo vaiduokliško kultūros laiko koncepciją priežastys ir pasekmės susikeičia vietomis. Masinė šiandienos emigracija kaip socialinis fonas leido pamatyti penketo ar Šarūno Saukos paveikslų knibždėlynuose ir gyvių miniose išsivaikštantį Leviataną, modernios valstybės pirmavaizdį. Tuose paveiksluose ypač gerai išreikštas vėlyvojo sovietmečio kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinęs nihilistinis požiūris į bet kokį stichinį ar organizuotą bendrabūvį. Valstybingumas, siejamas su „Kauno Lietuva“ ir atrodęs negrįžtamai prarastas, buvo aukštinamas ir romantizuojamas, o socialinis (ir politinis) bendrabūvis niekinamas. Sąjūdžio mitingai tą lyg ir „ištiesino“, tačiau šiandien nuolat ištinkantys visuomenės „susipriešinimai“, auganti praraja tarp socialinių sluoksnių, taip pat nuolatinis (ir dažniausiai pagrįstas) nepasitenkinimas pačių išsirinkta valdžia galbūt yra anuometinio nihilizmo pasekmės. O pagal Warburgą – ir jo priežastys, leidžiančios žvelgiant į 9-ojo dešimtmečio paveikslus pajusti jį kaip oda perbėgantį šiurpą. Tada tapytojai taip iš dalies polemizavo su sovietine sistema (kaip kitu subjektu, ne forsmažoru), bet užkabino daug giliau, ir dabar sunku nuo to išsilaisvinti. Tiems, kurie žiūrėdami į paveikslus nieko panašaus nemato, siūlyčiau iš naujo pasiskaityti Ričardą Gavelį.

 

Buvau sukrėsta ankstesnės Jūsų knygos „Vaizdinis posūkis: vaizdai – žodžiai – kūnai – žvilgsniai“ skaitytos, suvoktos ir aiškiai išdėstytos literatūros apimties. Esu girdėjusi pavydžių replikų, kad tai tik referavimas. Man atrodo, kad išnarstytos teorijos buvo tik medžiaga originaliam audiniui, o naujoji knyga ankstesniąją naudoja praktiškai – čia taikomas pasaulinės kultūros mintis įvaldęs originalus lydinys. Todėl „Vaizdinis posūkis“ gali būti parankinė knyga norintiems iš naujos daugiau. Koks šių knygų santykis atrodo Jums?

Į naują knygą pateko pora mažai pakeistų „Vaizdinio posūkio“ pastraipų ir vieno paveikslo reprodukcija. Koks nors kitoks jų santykis – grynai skaitytojų reikalas.

 

Iliustracijų skyrelio rinkinys nekelia klausimų, galima rasti beveik visus daugiausia aptariamus kūrinius. Kodėl nusprendėte paveikslėlius eksponuoti atskirai nuo teksto? Sovietmečiu tai buvo daroma dėl ribotų spaudos galimybių...

Trūko laiko maketavimui, nes reikėjo, pavyzdžiui, „perrašyti“ Liutkaus kuruotą penketo parodą, surengtą „Titanike“ praeitą rudenį. Be to, nors gal tai pasirodys keista, šioje knygoje reprodukcijos nesusijusios su tekstu. Tekstas susijęs su paveikslais, kurie tiesiog egzistuoja, yra saugomi įvairiose vietose. Reprodukuoti jų net ir nebūtų būtina, jei visi būtų prieinami internete (kaip Modernaus meno muziejaus rinkinys). Vis dėlto pritariau leidėjui, kad trupučio reprodukcijų reikia, ir jas dėliodama stengiausi bent šiek tiek parodyti sudėtingus, sunkiai apibūdinamus ketverto ir penketo kūrybos santykius.

 

Labai dėkoju už pokalbį, ypač už knygoje parodytą dėmesį ir mano rašiniams.

 

Kalbino Monika Krikštopaitytė

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Erika Grigoravičienė. S. Paukščio nuotr.
Erika Grigoravičienė. S. Paukščio nuotr.
Henrikas Natalevičius, „Portretas“. 1983 m.
Henrikas Natalevičius, „Portretas“. 1983 m.