Objektas inkognito

Miestas be nereikalingo patoso, nesusireikšminęs, šiek tiek išsekęs, bet neištrinamas iš atminties. Savitą mąstymo ir buvimo ritmą, savitą tylą turinti Klaipėda. Sutikti klaipėdiečiai, kaip ir miestas, daugžodžiauti nemėgsta – tik tiek, kiek reikia, ir lėtai juda toliau. Fotografinį miesto archyvą kelis dešimtmečius kuriantis Artūras Šeštokas naujuoju ciklu „Miestas inkognito“ pagrindinio kūrybos objekto neišduoda, tačiau ir neapnuogina. Keli lakoniški sakiniai su daugtaškiais.

Miestą fotografijose galima atpažinti, bet ne pažinti. Galbūt dėl to, kad autorius siekia perteikti ne proto diktuojamas įžvalgas, o jausminį uostamiesčio patyrimą. Stabilios architektūros ir objektų fone žmonės tampa perregimi – pinhole kamera fiksuojamas jų judėjimas fotografo ir technologijos nulemtose laiko atkarpose. Autoriui labiausiai patinkančiame darbe „Vilties bėgimas“ ir atsiskleidžia ši švelni ironija – bėgantieji mūsų akyse virsta rūko, taip būdingo miestui, juosta. Tačiau kuo ilgiau žiūri į Šeštoko įspūdingo trijų metrų ilgio nespalvotas fotojuostas, tuo stipriau pradedi tikėti, kad šį kartą ir pats autorius nori laikytis inkognito pozicijos. Tarsi jis, o ne miestas, trokšta likti nežinomas ar neatpažintas, žiūrovo dėmesį nukreipdamas nuo autorinio kūrybos braižo į miesto išgyvenimą vaizdais. Autorius teigia, kad miesto, kaip sudėtingo, laike ir erdvėje besikeičiančio subjekto suvokimas negalimas be pagrindinės miesto sudedamosios dalies – individo, tiesiog savitos asmenybės, miesto gyventojo refleksijos į esamą aplinką, tad panašu, kad autoriaus noru miestas inkognito praryja ir savo gyventojus. Šis sąmoningas dėmesio nuo žmonių į nejudantį miestą nukreipimas ir nespalvota fotografija sukuria dar vieną iliuziją – tarsi fotografijos būtų ne dabarties, o iš seniai praėjusio laiko ar ateities.

Mąslų, horizontalų miesto išgyvenimo procesą sutrikdo spalvoti kvadratiniai fotoobjektai, kabantys parodos erdvėje. Šeštokas iš įprastos jiems padėties iki lubų pakelia Klaipėdos šaligatvius, sandėliukų duris, sienas, kiemus ir uostamiesčiui būdingus objektus. Toks kontrastas sukuria alternatyvų požiūrį į tą patį miestą, tarsi viršuje būtų uždėtas tariamai jaukesnis ir šiek tiek linksmesnis garso takelis. Bet ir vėl grįžta švelnios ironijos nuojauta, nes spalva ne tik nepagyvina miesto, bet dar labiau išryškina jo smarkiai pavargusią estetiką. Tarsi akis erzinantys ir mirtinai dėmesį į save norintys atkreipti diskotekų rutuliai.  

Dar viena parodos dalis – negatyvo, kuriame pavaizduotas pradėtas griauti, bet iki galo nesugriautas senasis Klaipėdos malūnas, projekcija. Tiesa, malūną užstoja šiek tiek praviri vartai – dar vienas trikdis, neaišku, atskiriantis ar kviečiantis užeiti. Neišryškintas negatyvas – irgi Klaipėdos miesto simbolis? Priverstas užstrigti procese, nebaigtas, netobulas, bet gražus ir artimas.

Šeštokas nevengia fiksuoti fotografavimo vietą išduodančių objektų ir visi, buvę čia, miestą atpažins, bet štai paradoksas – iš fotoišklotinių, projekcijos ir kubų autoriaus sukurtas miesto patyrimas iš tiesų palieka žiūrovą nepažinusį miesto. Tarsi kažkas sąmoningai nutylima, tarsi neįkyriai būtų primenama, kad Klaipėda buvo ir liks inkognito net jo gyventojams. Ramybės neduoda tik klausimas, ar savo noru, ar ne? Ar miestas prisidengia ne savo vardu, ar tikrąjį tiesiog slepia? O gal inkognito – mes patys...

Paroda veikia iki vasario 18 d.

KKKC Parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.