7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Laima Slepkovaitė

Laima Slepkovaitė

Be baimės, su meile, trupučiu streso ir sėkmės

Pokalbis su pianistu ir kompozitoriumi Giedriumi Naku

„Be baimės, pilnas meilės“ („No Fear, Full Of Love“) – tai Giedriaus Nako pirmasis (fiziniu pavidalu) albumas. Jaunas džiazo pianistas prieš gerus dvejus metus vieną semestrą pagal Groningeno Princo Klauso konservatorijos studentų mainų programą studijavo Niujorke ir, įkvėpęs pasaulio džiazo sostinės oro, panoro ten įrašyti savo muziką. Ir ne šiaip, o įrašyti su geriausiais muzikantais, kokius pianistui iš Lietuvos įmanoma prisivilioti. Pasirodo, pasaulio džiazo arenoje nežinomas (kol kas) jaunuolis gali įrašinėti su tuo pačiu būgnininku, su kuriuo mielai dirba Geraldas Claytonas, kontrabosininku iš Pato Metheny „Unity Band“, pirmojo ešelono saksofonininkais ir labai perspektyviomis vokalistėmis.

Giedriaus Nako CD
Giedriaus Nako CD
Laima Slepkovaitė

Atspėti publikos norus

Michelio Camilo trio Vilniaus festivalyje

Vilniaus festivalis baigiamas džiazo koncertu. Žavi tradicija garantuoja muzikos šventei efektingą ir nuotaikingą finalą, nutiesia draugišką lieptą tarp žanrų, kurių atstovai ir mėgėjai vis dar išlaiko atsargią distanciją, ir nekaltai patvirtina gajų tarp „akademikų“ stereotipą, kad džiazas – tai būtinai linksmybė, gaivalas ir nesuvokiamas atlikimo greitis. Būtent taip buvo birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, kai Lietuvos publika pirmą kartą susitiko su pianisto Michelio Camilo trio.
 
Dažniausiai „pirmo karto“ aplinkybė neturi jokios įtakos muzikiniam pasirodymo turiniui, tačiau Camilo atveju yra kitaip: nutuokdamas, kad Lietuva nėra aktyvi jo įrašų pirkėja ir retai atsiduria arti jo koncertinių maršrutų, jis grojo atitinkamą programą – kompiliaciją iš savo sėkmingiausių autorinių albumų, kuri turėjo nuskambėti kaip prisistatymas, draugiškas „labas“ naujai publikai, kuri negalėtų visam tam atsispirti...

Ir publika smalsiai įsmeigė savo ausis į atsivėrusią kompoziciją „Yes“, kurioje iš karto atsiskleidė kelios patrauklios atlikėjų ypatybės. Labiausiai krito į ausį

Michel Camilo. D. Matvejevo nuotr.
Michel Camilo. D. Matvejevo nuotr.
Cliff Almond. D. Matvejevo nuotr.
Cliff Almond. D. Matvejevo nuotr.
Lincoln Goines. D. Matvejevo nuotr.
Lincoln Goines. D. Matvejevo nuotr.
Laima Slepkovaitė

Giacomo Puccini „Toska“: viskas yra partitūroje

Vilniaus kamerinės operos premjera Rusų dramos teatre

„Inesa Linaburgytė stato operą!“ – tokius pasišnibždėjimus lydėjo ir pakelti, ir suraukti antakiai, ir susiėmimai už galvos, ir prunkštelėjimai – ne tik todėl, kad į operos solisto pareigas pagal nutylėjimą įtraukiamas buvimas dėmesio akiratyje, bet ir dėl to, kad režisieriaus darbas iš tiesų yra didelis iššūkis, kurio nevalia imtis impulsyviai, be svaraus pagrindo, ypač krašte, kur būtent režisieriai kultūrinėje plotmėje yra matomiausios ir svariausią pripažinimą (arba aršiausią kritiką) pelnančios figūros. Kas tai – eksperimentas, užgaida, būdas patenkinti asmenines ambicijas ar nenugalima, prabudusio neįgyvendinto pašaukimo sukelta būtinybė? Po „Toskos“ premjeros pamaniau, kad tai tiesiog desperatiška, nenumalšinama, karšta meilė operai ir noras vėl perskaityti Puccini partitūrą. Tik perskaityti, ir padaryti tą teisingai.
 

Atlikėjas mato operą kitaip negu režisierius. Režisierius seno teksto pagrindu kuria naują scenos opusą, atlikėjui viskas jau yra partitūroje, ją tereikia atrakinti, leisti jai vėl skambėti ir matytis. Jeigu yra tiesos tokioje mano prielaidoje, Inesos Linaburgytės, kaip režisierės, debiutas neįvyko. Nebuvo čia nei

Inesa Linaburgytė ir Vadimas Zaplečnas operoje „Toska“. M. Aleksos nuotr.
Inesa Linaburgytė ir Vadimas Zaplečnas operoje „Toska“. M. Aleksos nuotr.
Vladas Bagdonas, Inesa Linaburgytė, Samsonas Izjumovas operoje „Toska“.
M. Aleksos nuotr.
Vladas Bagdonas, Inesa Linaburgytė, Samsonas Izjumovas operoje „Toska“. M. Aleksos nuotr.