Autorius: Laima Slepkovaitė

Laima Slepkovaitė

Mintys po festivalio „Vilnius Mama Jazz“

Kai visa pasaulio muzika prieinama keletu klaviatūros paspaudimų, festivaliai kaip gyvo susitikimo aikštelė įgyja dar didesnį svorį. Išnirdami iš paslaugiai taikančių atspėti vartotojo skonį srautinių platformų, turime progą išsivaduoti iš riboto burbulo, būti provokuojami, išbandomi, pažinti giliau, patirti aštriau. „Vilnius Mama Jazz“ programoje šiais metais jaučiau ir veržimosi link atradimų, ir komfortiško pasikliovimo jau išbandytais dalykais energijas.

Laima Slepkovaitė

Nicole Zuraitis koncertas Vilniuje

Kai Nicole Zuraitis už savo darbą „How Love Begins“ pelnė „Grammy“ geriausio vokalinio džiazo albumo kategorijoje, Lietuvoje ši žinia švęsta taip, tarsi tai būtų mūsų nacionalinis pasiekimas. Amerikiečių vokalistė, besididžiuojanti lietuviškomis šaknimis, gilinanti savo sąlytį su senelio gimtinės kultūra, čia laikoma sava. Todėl balandžio 18-ąją iki pat viršutinių balkonų eilių LVSO salę pripildžiusi publika buvo svetinga, šilta ir kūrė palankiausią aplinką muzikiniam nuoširdumui ir meistrystei skleistis.

Laima Slepkovaitė

Įspūdžiai iš Birštono džiazo festivalio

Kartą per dvejus metus į kurorto kultūros centrą suplaukiančius džiazo piligrimus pasitinka pavasario ženklas – žaliose vejose spindinčios ryškiaspalvių krokų žiedų taurelės. Jeigu pirmąją festivalio dieną jos pasitinka svečius visiškai išsiskleidusios – priimu tai kaip itin sklandaus ir turiningo festivalio pažadą. Tačiau gėlių burtai nebūtini norint nuspėti išskirtinę šio reiškinio kokybę.

Laima Slepkovaitė

Mintys po „Vilnius Mama Jazz“ koncerto LVSO salėje

Tokio susitikimo vizija užgimė jau labai seniai. „Vilnius Mama Jazz“ organizatorė Judita Bartoševičienė dar išgirdusi Charleso Lloydo ir Jasono Morano duetą albume „Hagar’s Song“ ėmė siekti tai paversti tikrove.

Laima Slepkovaitė

Įspūdžiai iš festivalio „Vilnius Jazz 2025“

„Vilnius Jazz“ yra keisčiausias festivalis Lietuvos kultūrinėje panoramoje, savo prigimtimi susiejantis natūralų betarpiškumą ir ribinį elitizmą. Joks išsilavinimas neparuošia šiam potyriui: profesorius ir pirmąkart užsukęs smalsautojas vienodai leidžiasi užklumpami garsinių pasakojimų, kurių vieta kūrybinių vertybių hierarchijoje – vienu metu apačioje, garažo dirbtuvėse, ir viršūnėje, elegantiškoje kultūringo susibūrimo aplinkoje.

Laima Slepkovaitė

Įspūdžiai iš Baltijos gitarų festivalio Birštone

Įsivaizduokite tokį scenarijų: pasaulinio lygio virtuozas kovo pabaigoje debiutuoja „Carnegie Hall“, lydimas ovacijų, didžiulio pasisekimo, o po kelių savaičių žengia į Birštono kurhauzo sceną, ir mažame jaukiame Lietuvos kampelyje nutinka prestižinių salių matmens įvykis. Būtent tai liudijau šių metų Baltijos gitarų festivalyje (birželio 12–15 d.), kurio kulminacija tapo Marko Topchii rečitalis, darniai įrėmintas kitų aukšto profesionalaus lygio ir puikiai apgalvotų programos akcentų.

Laima Slepkovaitė

Įspūdžiai iš festivalio

Festivalis yra šventė, kuri palieka daug pozityvių, stiprių, įsimintinų ir svarbių įspūdžių. Tačiau dėl tų potyrių renginys susikuria reputaciją, pelno klausytojo pasitikėjimą, kuris reiškia tam tikrą atsakomybę. Todėl pagrįsta tikėtis iš didžiųjų ilgamečių renginių, koks yra „Vilnius Mama Jazz“, ne tik pavienių prasmingų pasakojimų scenoje, bet darnios visumos, meninio lygio tolygumo ir tam tikros logiškos „dramaturgijos“.

Laima Slepkovaitė

Įspūdžiai iš „Kaunas Jazz 2025“ koncertų

– Girdėjai vakar koncertą Vienybės aikštėje?

– Iš tolo. Mane trio Kauno dramos teatre visiškai pavergė, nebereikėjo nieko daugiau.

Laima Slepkovaitė

Džiazo autoritetų Joe McPhee, Steve’o Swello, Marko Tokaro ir Klauso Kugelio koncertas Vilniuje

Laisvoji improvizacija yra patikimas vertybinis lakmusas. Jos negali sumeluoti, imituoti. Ji nesileidžia užgniaužiama ir yra nenugalima – autentiška, gryna, švari žmogaus saviraiškos forma, išsiskleidžianti visur, kur jai atsiveriama.

Laima Slepkovaitė

Įspūdžiai iš festivalio

Reikia atgauti kvapą. Intensyvus, daugiagarsis ir daugiažodis, ilgas ir dosnus keistybių buvo šių metų „Vilnius Jazz“. Galbūt festivalio žinutės nesugulė į vientisą ir akivaizdų naratyvą, bet iškėlė klaustukų, šauktukų, daugtaškių ir šypsnių, nublokšdamos į netikėtas kūrybines erdves.