Autorius: Laima Slepkovaitė
Laima Slepkovaitė
Charleso Lloydo dangaus kvartetas
Mintys po „Vilnius Mama Jazz“ koncerto LVSO salėje
Tokio susitikimo vizija užgimė jau labai seniai. „Vilnius Mama Jazz“ organizatorė Judita Bartoševičienė dar išgirdusi Charleso Lloydo ir Jasono Morano duetą albume „Hagar’s Song“ ėmė siekti tai paversti tikrove.
Laima Slepkovaitė
Pokalbiai su šviesa, tiesa ir laisve
Įspūdžiai iš festivalio „Vilnius Jazz 2025“
„Vilnius Jazz“ yra keisčiausias festivalis Lietuvos kultūrinėje panoramoje, savo prigimtimi susiejantis natūralų betarpiškumą ir ribinį elitizmą. Joks išsilavinimas neparuošia šiam potyriui: profesorius ir pirmąkart užsukęs smalsautojas vienodai leidžiasi užklumpami garsinių pasakojimų, kurių vieta kūrybinių vertybių hierarchijoje – vienu metu apačioje, garažo dirbtuvėse, ir viršūnėje, elegantiškoje kultūringo susibūrimo aplinkoje.
Laima Slepkovaitė
Tarp Birštono kurhauzo ir „Carnegie Hall“
Įspūdžiai iš Baltijos gitarų festivalio Birštone
Įsivaizduokite tokį scenarijų: pasaulinio lygio virtuozas kovo pabaigoje debiutuoja „Carnegie Hall“, lydimas ovacijų, didžiulio pasisekimo, o po kelių savaičių žengia į Birštono kurhauzo sceną, ir mažame jaukiame Lietuvos kampelyje nutinka prestižinių salių matmens įvykis. Būtent tai liudijau šių metų Baltijos gitarų festivalyje (birželio 12–15 d.), kurio kulminacija tapo Marko Topchii rečitalis, darniai įrėmintas kitų aukšto profesionalaus lygio ir puikiai apgalvotų programos akcentų.
Laima Slepkovaitė
Darnūs ir nedarnūs „Vilnius Mama Jazz“ sąskambiai
Įspūdžiai iš festivalio
Festivalis yra šventė, kuri palieka daug pozityvių, stiprių, įsimintinų ir svarbių įspūdžių. Tačiau dėl tų potyrių renginys susikuria reputaciją, pelno klausytojo pasitikėjimą, kuris reiškia tam tikrą atsakomybę. Todėl pagrįsta tikėtis iš didžiųjų ilgamečių renginių, koks yra „Vilnius Mama Jazz“, ne tik pavienių prasmingų pasakojimų scenoje, bet darnios visumos, meninio lygio tolygumo ir tam tikros logiškos „dramaturgijos“.
Laima Slepkovaitė
Tikro džiazo akimirkos
Įspūdžiai iš „Kaunas Jazz 2025“ koncertų
– Girdėjai vakar koncertą Vienybės aikštėje?
– Iš tolo. Mane trio Kauno dramos teatre visiškai pavergė, nebereikėjo nieko daugiau.
Laima Slepkovaitė
Nesusvyruojantys tiesos kely
Džiazo autoritetų Joe McPhee, Steve’o Swello, Marko Tokaro ir Klauso Kugelio koncertas Vilniuje
Laisvoji improvizacija yra patikimas vertybinis lakmusas. Jos negali sumeluoti, imituoti. Ji nesileidžia užgniaužiama ir yra nenugalima – autentiška, gryna, švari žmogaus saviraiškos forma, išsiskleidžianti visur, kur jai atsiveriama.
Laima Slepkovaitė
„V“ yra Vilnius, „J“ yra jazz
Įspūdžiai iš festivalio
Reikia atgauti kvapą. Intensyvus, daugiagarsis ir daugiažodis, ilgas ir dosnus keistybių buvo šių metų „Vilnius Jazz“. Galbūt festivalio žinutės nesugulė į vientisą ir akivaizdų naratyvą, bet iškėlė klaustukų, šauktukų, daugtaškių ir šypsnių, nublokšdamos į netikėtas kūrybines erdves.
Laima Slepkovaitė
Užburtasis muzikinis dvaras
Larsas Danielssonas ir Grégory Privatas Paliesiaus dvare
Būna tokių užburtų vietų, kurios tiesiog visuomet, kiekvieną kartą, nuteikia tobulai muzikos patirčiai. Paliesiaus dvaras man tapo viena tokių erdvių, nes gamta aplink – tyra ir svetinga, architektūrinės formos sukuria palankią akustiką, o susirenkanti publika – dėmesinga, imli, nedrumsčiama jokio atsitiktinio kostelėjimo, vieningai užgniaužusi kvapą, pasinėrusi į garsus ir griausmingai prapliumpanti ovacijomis, kai išaušta padėkos metas. Žinoma, šie burtai veikia tik todėl, kad čia skamba ypatinga muzika. Birželio 8 d. šioje kamerinėje salėje svečiavosi švedų džiazo kontraboso legenda Larsas Danielssonas ir pianistas iš Martinikos, kylanti žvaigždė Grégory Privatas.
Laima Slepkovaitė
Džiazo ir politikos užtaisas
Mėrso džiazo festivalyje apsilankius
Pripažinkime akivaizdybę: džiazas negali būti apolitiškas. Mėrso (Moers) džiazo festivalis (Vokietija), įvykęs gegužės 17–20 dienomis, jau penkiasdešimt trejus metus ne tik nesipriešina savo dalyvių polinkiui keisti pasaulį, o priešingai – atveria aikštelę diskusijoms, kuria areną susitikimams, provokuoja mąstyti apie dabartį ir istoriją, meno poveikį ir paskirtį, kviečia patirti bendrystę ir nenurimti siekiant tiesos. Šiais metais festivalio idėja vizualizavosi grafinių novelių, animacijos ir kompiuterinių žaidimų inspiruotu pavidalu: nepaprastų galių turintys muzikantai pavaizduoti tarsi superherojai, o jų piktųjų priešininkų gaują sudaro tuo pačiu stiliumi pieštos politikų, atsakingų dėl smurto, nelygybės ir kitokio kenkimo pasaulio visuomenėms, karikatūros.
Laima Slepkovaitė
Turinys ir forma
Įspūdžiai iš „Vilnius Mama Jazz 2024“
„Ai, nesvarbu forma, svarbu turinys“, – manau, daugelis esame taip pamąstę, atsikąsdami negražaus, tačiau gardaus pyrago, gaudami ne itin grakščiai suformuluotą malonų pasiūlymą ar vartydami kokį nevykusiai išleistą, bet įdomų leidinį. Festivalių atžvilgiu tai negalioja. Festivalyje ir turinys, ir forma yra kalbėjimo būdai bei žinučių perteikimo priemonės. Todėl norėčiau aptarti abu šiuos gegužės 23–26 dienomis vykusio festivalio „Vilnius Mama Jazz“ dėmenis, kurie jau metų metus išlieka ganėtinai netolygūs.
