7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Laima Slepkovaitė

Laima Slepkovaitė

Iš pokalbio apie laisvąjį džiazą

Pamąstymai perskaičius Dave’o Liebmano ir Victoro L. Schermerio pokalbį

Laisvasis džiazas (free jazz) yra Lietuvos improvizacinės scenos „meinstrymas“, pagrindinis stilius. Visame pasaulyje tai yra svingas, bopas, modalinis džiazas ir postbopinės formos, o Lietuvoje – free, aštrusis avangardas. Šios krypties reiškiniai neatrodo dominuojantys kiekybiniu požiūriu, šiame žanre klesti sveika stilistinė įvairovė.

Dave Liebman ir „Quartette-Oblique CR“. R.I. Sutherland-Cohen nuotr.
Dave Liebman ir „Quartette-Oblique CR“. R.I. Sutherland-Cohen nuotr.
Dave Liebman. All About Jazz-Ray Cho nuotr.
Dave Liebman. All About Jazz-Ray Cho nuotr.
Laima Slepkovaitė

Skriejantys į liepsnas

Liudo Mockūno ir Petro Geniušo albumas „Vers la Flamme“

„Vers la Flamme“ („Liepsnos link“) – tai naujas Liudo Mockūno ir Petro Geniušo albumas, kuriuo tęsiama jų tandemo istorija, pradėta dar prieš gerą dešimtmetį čiurlioniškuoju projektu „Jūra Miške“, taip pat įamžintu plokštelėje.

Petras Geniušas ir Liudas Mockūnas. M. Aleksos nuotr.
Petras Geniušas ir Liudas Mockūnas. M. Aleksos nuotr.
Petras Geniušas ir Liudas Mockūnas. M. Aleksos nuotr.
Petras Geniušas ir Liudas Mockūnas. M. Aleksos nuotr.
Liudo Mockūno ir Petro Geniušo albumas „Vers la Flamme“
Liudo Mockūno ir Petro Geniušo albumas „Vers la Flamme“
Liudas Mockūnas festivalyje „Vilnius Mama Jazz“, 2015 m. D. Klovienės nuotr.
Liudas Mockūnas festivalyje „Vilnius Mama Jazz“, 2015 m. D. Klovienės nuotr.
Petras Geniušas. „KlasikaLT“ nuotr.
Petras Geniušas. „KlasikaLT“ nuotr.
Laima Slepkovaitė

Švęsti negalima atšaukti

Įspūdžiai iš „Rīgas Ritmi 2020“

„Nė minutei nebuvo kilusi mintis atšaukti ar perkelti festivalį, – tikino latvių būgnininkas, prodiuseris ir renginių organizatorius Māris Briežkalnis, įsibėgėjus „Rīgas Ritmi“ festivaliui, kuris liepos 2–4 d. nemokamų koncertų bei jam session serija pradėjo savo jubiliejinių metų programą. –Nutuokiau, kad gali tekti keisti planus, gal pateikti jį kita forma, bet žinojau, kad festivalis įvyks. Juo labiau kad šiemet jam 20 metų!“

„Very Cool People“. Organizatorių nuotr.
„Very Cool People“. Organizatorių nuotr.
Aija Andrejeva ir ansamblis. Organizatorių nuotr.
Aija Andrejeva ir ansamblis. Organizatorių nuotr.
Aija Andrejeva. Organizatorių nuotr.
Aija Andrejeva. Organizatorių nuotr.
Dināra Rudāne. Organizatorių nuotr.
Dināra Rudāne. Organizatorių nuotr.
Reinis Jaunais. Organizatorių nuotr.
Reinis Jaunais. Organizatorių nuotr.
Rūta Dūduma. Organizatorių nuotr.
Rūta Dūduma. Organizatorių nuotr.
Laima Slepkovaitė

Džiazas karantine

Pamąstymai apie džiazo aktualijas

„Džiazas karantine“ – tai oksimoronas. Jokio džiazo karantine būti negali. Juk mes tiksliai žinome, kad džiazas yra laisvė. Kokia gi laisvė tarp keturių sienų? Dar turėjome progų daug kartų įsitikinti, kad džiazas yra bendravimas. Ne vienišas genijus, įkvėpimo pagautas, prieblandos tyloje tobulina džiazo kompozicijos detales, o atlikėjų, partnerių, scenos draugų prisilietimas daro tą kompoziciją tikrą, išbaigtą ir įtaigią. Ir, žinoma, džiazas yra gyvas, atlikimo čia ir dabar reikalaujantis menas, įgyvendinamas scenoje.

Liudas Mockūnas, Kresten Osgood, Aurelijus Užameckis. „Improdimensija“. T. Tereko nuotr.
Liudas Mockūnas, Kresten Osgood, Aurelijus Užameckis. „Improdimensija“. T. Tereko nuotr.
Arnas Mikalkėnas, Liudas Mockūnas. „Improdimensija“. T. Tereko nuotr.
Arnas Mikalkėnas, Liudas Mockūnas. „Improdimensija“. T. Tereko nuotr.
Arnas Mikalkėnas, Liudas Mockūnas. „Improdimensija“. T. Tereko nuotr.
Arnas Mikalkėnas, Liudas Mockūnas. „Improdimensija“. T. Tereko nuotr.
Liudas Mockūnas. „Improdimensija“. T. Tereko nuotr.
Liudas Mockūnas. „Improdimensija“. T. Tereko nuotr.
Ansamblis „Laivo Troupe“. „Improdimensija“. Ansamblio archyvo nuotr.
Ansamblis „Laivo Troupe“. „Improdimensija“. Ansamblio archyvo nuotr.
Laima Slepkovaitė

Lyg kalnų krištolas

Džiazo pianistas Tigranas Hamasyanas Kongresų rūmuose

Reta prabanga Lietuvoje yra girdėti garsų džiazo muzikantą antrąkart nepraėjus nė metams nuo pirmojo apsilankymo. Festivaliuose pakartotinių vizitų būna, bet juos paprastai lemia kokia nors ypatinga proga (kaip renginio jubiliejus) arba išskirtinis ažiotažas (publikai pageidaujant). Tad dažniausiai turime galimybę papildyti bendrą iš įrašų susidarytą atlikėjo įvaizdį, bet netenka stebėti kuriančio žmogaus kitimo, jo žingsnių...

Tigran Hamasyan. „Midsummer Vilnius“ nuotr.
Tigran Hamasyan. „Midsummer Vilnius“ nuotr.
Laima Slepkovaitė

Be baimės, su meile, trupučiu streso ir sėkmės

Pokalbis su pianistu ir kompozitoriumi Giedriumi Naku

„Be baimės, pilnas meilės“ („No Fear, Full Of Love“) – tai Giedriaus Nako pirmasis (fiziniu pavidalu) albumas. Jaunas džiazo pianistas prieš gerus dvejus metus vieną semestrą pagal Groningeno Princo Klauso konservatorijos studentų mainų programą studijavo Niujorke ir, įkvėpęs pasaulio džiazo sostinės oro, panoro ten įrašyti savo muziką. Ir ne šiaip, o įrašyti su geriausiais muzikantais, kokius pianistui iš Lietuvos įmanoma prisivilioti. Pasirodo, pasaulio džiazo arenoje nežinomas (kol kas) jaunuolis gali įrašinėti su tuo pačiu būgnininku, su kuriuo mielai dirba Geraldas Claytonas, kontrabosininku iš Pato Metheny „Unity Band“, pirmojo ešelono saksofonininkais ir labai perspektyviomis vokalistėmis.

Giedriaus Nako CD
Giedriaus Nako CD
Laima Slepkovaitė

Atspėti publikos norus

Michelio Camilo trio Vilniaus festivalyje

Vilniaus festivalis baigiamas džiazo koncertu. Žavi tradicija garantuoja muzikos šventei efektingą ir nuotaikingą finalą, nutiesia draugišką lieptą tarp žanrų, kurių atstovai ir mėgėjai vis dar išlaiko atsargią distanciją, ir nekaltai patvirtina gajų tarp „akademikų“ stereotipą, kad džiazas – tai būtinai linksmybė, gaivalas ir nesuvokiamas atlikimo greitis. Būtent taip buvo birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, kai Lietuvos publika pirmą kartą susitiko su pianisto Michelio Camilo trio.
 
Dažniausiai „pirmo karto“ aplinkybė neturi jokios įtakos muzikiniam pasirodymo turiniui, tačiau Camilo atveju yra kitaip: nutuokdamas, kad Lietuva nėra aktyvi jo įrašų pirkėja ir retai atsiduria arti jo koncertinių maršrutų, jis grojo atitinkamą programą – kompiliaciją iš savo sėkmingiausių autorinių albumų, kuri turėjo nuskambėti kaip prisistatymas, draugiškas „labas“ naujai publikai, kuri negalėtų visam tam atsispirti...

Ir publika smalsiai įsmeigė savo ausis į atsivėrusią kompoziciją „Yes“, kurioje iš karto atsiskleidė kelios patrauklios atlikėjų ypatybės. Labiausiai krito į ausį

Michel Camilo. D. Matvejevo nuotr.
Michel Camilo. D. Matvejevo nuotr.
Cliff Almond. D. Matvejevo nuotr.
Cliff Almond. D. Matvejevo nuotr.
Lincoln Goines. D. Matvejevo nuotr.
Lincoln Goines. D. Matvejevo nuotr.
Laima Slepkovaitė

Giacomo Puccini „Toska“: viskas yra partitūroje

Vilniaus kamerinės operos premjera Rusų dramos teatre

„Inesa Linaburgytė stato operą!“ – tokius pasišnibždėjimus lydėjo ir pakelti, ir suraukti antakiai, ir susiėmimai už galvos, ir prunkštelėjimai – ne tik todėl, kad į operos solisto pareigas pagal nutylėjimą įtraukiamas buvimas dėmesio akiratyje, bet ir dėl to, kad režisieriaus darbas iš tiesų yra didelis iššūkis, kurio nevalia imtis impulsyviai, be svaraus pagrindo, ypač krašte, kur būtent režisieriai kultūrinėje plotmėje yra matomiausios ir svariausią pripažinimą (arba aršiausią kritiką) pelnančios figūros. Kas tai – eksperimentas, užgaida, būdas patenkinti asmenines ambicijas ar nenugalima, prabudusio neįgyvendinto pašaukimo sukelta būtinybė? Po „Toskos“ premjeros pamaniau, kad tai tiesiog desperatiška, nenumalšinama, karšta meilė operai ir noras vėl perskaityti Puccini partitūrą. Tik perskaityti, ir padaryti tą teisingai.
 

Atlikėjas mato operą kitaip negu režisierius. Režisierius seno teksto pagrindu kuria naują scenos opusą, atlikėjui viskas jau yra partitūroje, ją tereikia atrakinti, leisti jai vėl skambėti ir matytis. Jeigu yra tiesos tokioje mano prielaidoje, Inesos Linaburgytės, kaip režisierės, debiutas neįvyko. Nebuvo čia nei

Inesa Linaburgytė ir Vadimas Zaplečnas operoje „Toska“. M. Aleksos nuotr.
Inesa Linaburgytė ir Vadimas Zaplečnas operoje „Toska“. M. Aleksos nuotr.
Vladas Bagdonas, Inesa Linaburgytė, Samsonas Izjumovas operoje „Toska“.
M. Aleksos nuotr.
Vladas Bagdonas, Inesa Linaburgytė, Samsonas Izjumovas operoje „Toska“. M. Aleksos nuotr.