Mintys po „The Electrics“ koncerto
Sprogstu iš pasididžiavimo stebėdama „Improdimensijos“ įvykius, kurie paverčia mažą Lietuvos sostinės sceną nuolatine laisvojo džiazo galiūnų susitikimo vieta. Kamerinėje aplinkoje lyg įprastas kasdienis dalykas sklinda unikalūs garsiniai reiškiniai – ant ašmenų, jokių konvencijų ir prietarų nesusaistyti, visuomet nauji ir visuomet tikri pasakojimai, skirti siekiančiai pažinti ir tyrinėti garsą visuomenės daliai... Matyt, ji vis dar maža, tad įprastai šiuose seansuose vyksta „masonų ložės“ susirinkimai: publika nusiteikusi ne susipažinti su ryškiais laisvojo džiazo kūrėjais, ne būti šokiruota, įgelta aštrios muzikinės patirties, o pavalgyti savo duonos kasdieninės.
Festivalio „Vilnius Jazz 2022“ įspūdžiai
„Mes dažnai priimame džiazo laisvę kaip savaime suprantamą dalyką, bet ji tokia nėra. Daugybėje šalių groti džiazą sudėtinga ir net pavojinga. Tai yra politinis veiksmas“, – dalijosi mintimis britų pianistas Alexanderis Hawkinsas, su Neilu Charlesu ir Stephenu Davisu atvėręs festivalį „Vilnius Jazz“ muzika, įkūnijančia giliai susigėrusią į savastį, brandžią laisvę.
Festivalio apžvalga
Joks kitas festivalis nėra toks imlus pokyčiams, kaip „Vilnius Mama Jazz“. Per savo dviejų dešimtmečių istoriją jis žengė ir į Rusų dramos teatrą, ir į ŠMC, ir į Kongresų rūmus, ir į Nacionalinį dramos teatrą (čia sugrįžo šiemet, tačiau į naują salę). Rengė svetaines, diskusijas ir pašnekesius terasoje, klube ir improvizuotoje TV studijoje koncertų erdvės fojė. Koncertus grupavo ir po du per vakarą, ir po tris, po du „pilno metro“ koncertus vieną po kito, o kartais siūlydavo kokią superžvaigždę vidury dienos.
Baltijos pavasario džiazo festivalių apžvalga
Pratę improvizuoti džiazo festivaliai visą karantinų laikotarpį praleido šokinėdami tarp ribojimų atlaisvinimo salelių, kartais sėkmingai įsikomponuodami į atokvėpių ribas, kartais atsitrenkdami į prieš pat atidarymo koncertą užsiveriančias duris. Ir štai pagaliau – pavasaris be ribojimų, netgi be kaukių, laisvas ir svetingas muzikai, kuri atgimė: į savo įprastą formatą grįžo Birštono ir Kauno džiazo festivaliai, konkursas „Rīga Jazz Stage“ Latvijoje bei „Jazzkaar“ Estijoje.
Išėjo pianistas, džiazo kritikas ir Mokytojas Olegas Molokojedovas
Vasario 3 d. pasklido žinia apie Olego Molokojedovo mirtį – labai netikėta, skaudi, džiazuomenėje pasėjusi našlaitystės liūdesį. Mat kiekvienam teko ar groti drauge, ar iš jo mokytis, ar klausytis, skaityti jo tekstus, bendrauti, ginčytis – įvairiais būdais judėti muzikinės tiesos link su jo pagalba. Jis turėjo sąlytį su daugybe žmonių ir skleidė galingą įtaką, o aš tiesiog per vėlai įsijungiau į džiazo šeimą, kad pajėgčiau aprėpti jo indėlio į Lietuvos džiazą mastelį. Geriausiai papasakoti savo istoriją galėjo tik jis pats.
Gregory Porteris ir Kauno simfoninis orkestras Kauno „Žalgirio“ arenoje
Koncertas buvo lauktas: bene prieš dvejus metus „Kaunas Jazz“ paskelbė apie planuojamą Gregory Porterio koncertą su Kauno simfoniniu orkestru, bet numatytu laiku jam nebuvo lemta įvykti. Kantriai perkėlinėtas, perplanuotas susitikimas tapo tikrove gruodžio 6 d. „Žalgirio“ arenoje Kaune, lengvai sutalpinusioje daugiau nei keturis tūkstančius dainininko gerbėjų (kurių dauguma daugiau nei metus saugojo bilietus). Tai buvo penktasis džiazo vokalo žvaigždės apsilankymas Lietuvoje.
Mintys po „Vilnius Jazz 2021“
Artėjant festivaliui „Vilnius Jazz“, buvau užklupta netikėto prašymo parekomenduoti koncertą, kurį tikrai vertėtų aplankyti. Skaičiau po kelis kartus kiekvieną spalio 14–17 d. numatytos programos eilutę ir žinojau, kad negaliu atsakyti į šį paprastą klausimą, nes būsimoji muzika tuo metu dar nebuvo gimusi. Daugelyje festivalių pramatyti ateitį su tam tikra paklaida nesunku, mat atvyksta garsenybės su pažįstamu braižu, įprastai atliekantys naujausio albumo kūrinius. „Vilnius Jazz“ viskas yra kitaip: kas įvyks – tas įvyks čia ir dabar, scenoje. Tai nėra festivalis, kur susitinkama su seniai lauktais atlikėjais iš savo kasdieninio grojaraščio. Čia ateinama susitikti su muzika, kurios dar nėra, ir nė neįsivaizdavai, kaip tau jos reikia.
Nitai Hershkovitso rečitalis Paliesiaus dvare
Improvizuojantis pianistas iš Izraelio Nitai Hershkovitsas iki rečitalio, kurį jis skambino Paliesiaus dvare spalio 9-ąją, nebuvo visiškai nepažįstamas Lietuvos publikai. Mat praeityje jis labai glaudžiai bendradarbiavo su Avishai Cohenu, buvo jo trio narys 2015 metais, kai kontrabosininkas čia lankėsi pirmąkart. Vėliau N. Hershkovitsas išvyko į Niujorką įgyvendinti kūrybinių vizijų kaip solistas. Dabar jis – tarptautinio ryškumo muzikantas, apsistojo Tel Avive ir kuria savitus darbus, kurių naujausią padėjo įgyvendinti Izraelio kūrėja ir vokalistė KerenDun.
„Vilnius Mama Jazz“ ir Miuncheno lietuviško džiazo dienos
Regis, išsipildė iš kinų folkloro kildinamas prakeiksmas, linkintis „gyventi įdomiais (pokyčių) laikais“. Gyvename taip įdomiai ir dinamiškai, kaip nė nesapnavome. Atitinkamai festivaliai laviruoja esamomis sąlygomis, gaudydami „langus“, palankius atlikėjų kelionėms ir saugius publikos sukvietimui, improvizuodami ir prisitaikydami pagal aplinkybes.
Pamąstymai perskaičius Dave’o Liebmano ir Victoro L. Schermerio pokalbį
Laisvasis džiazas (free jazz) yra Lietuvos improvizacinės scenos „meinstrymas“, pagrindinis stilius. Visame pasaulyje tai yra svingas, bopas, modalinis džiazas ir postbopinės formos, o Lietuvoje – free, aštrusis avangardas. Šios krypties reiškiniai neatrodo dominuojantys kiekybiniu požiūriu, šiame žanre klesti sveika stilistinė įvairovė.