Autorius: Laima Slepkovaitė
Laima Slepkovaitė
Džiazomanų mekoje
Įspūdžiai iš festivalio „Birštonas 2024“
Birštono džiazo festivalis – visų kitų džiazo festivalių motina, tėvas, brolis, sesė ir šventoji dvasia viename, tai džiazuomenės namai ir visų prisiekusiųjų džiazomanų suvažiavimas, kur susitinka visos muzikantų kartos, visų stilių ir konfesijų atstovai, vieningai švęsdami laisvę kurti. Jis visuomet ištikimas savo tikrajai misijai – atskleisti, parodyti, suteikti sceną nacionalinio džiazo autoriams ir stiprinti tarptautines jungtis, kurios yra reikšmingos mūsų improvizacijos meno raidai. Savo programa jis kuria tarytum kuo tikslesnę Lietuvos džiazo panoramos fotografiją, ir tas vaizdas tolydžio vis gražėja, todėl kiekvienas naujas festivalis atrodo dar geresnis nei ankstesni.
Laima Slepkovaitė
Didingas, geliantis ir guodžiantis
Įspūdžiai iš „Vilnius Jazz 2023“
Nė vienas žodis apie pasaulį krečiantį smurtą, nė viena palaikymo vėliava ar atviras šūkis nesudrumstė festivalio „Vilnius Jazz“ šventinės nuotaikos, bet visus penkis festivalio vakarus nuo spalio 12 iki 16 dienos į sceną lipo gyvi žmonės, savo kūryba transliuojantys tai, kuo jie tiki ir kas jiems rūpi. Todėl negaliu girdėti Vilniaus senajame teatre skambėjusių dešimties vakaro koncertų serijos tik kaip aukšto tarptautinio lygio prašmatnios programos, kokia didžiuotųsi ir gardžiuotųsi bet kuri pasaulio sostinė. Tarp natų pakibo neišsakytos mintys, neišrėktas skausmas, nenumalšinamo nerimo debesys su viltingais universalios harmonijos pragiedruliais.
Laima Slepkovaitė
Utopija yra realybė
„Improdimensija“: Arno Mikalkėno, Joe Morriso, Williamo Parkerio ir Hamido Drake’o koncertas „Organum“ salėje
„Improdimensija“ per savo gyvavimo laikotarpį tapo labai optimistiškai nuteikiančia vidurine grandimi tarp festivalinio gyvenimo, kuris užtikrina mūsų publikos akistatas su tarptautinio lygio muzikantais, bet negali sukurti kasdienio kultūrinio cirkuliavimo, ir klubinio, kuris garantuoja pastovumą, tačiau turi vykti rinkos sąlygomis ir nebūtinai pasižymi vizionieriškumu, kokiu remiasi didieji renginiai.
Laima Slepkovaitė
Lyčių ir kiti balansai
Įspūdžiai iš festivalio „Vilnius Mama Jazz“
Šiais aukštų moralinių standartų laikais pridera recenziją pradėti nuo interesų deklaracijos ir atverti skaitytojui aplinkybes, lemiančias tam tikrą šiame tekste galbūt užčiuopiamą šališkumą. Mažame džiazo pasaulyje visuomet esame subjektyvūs ir einame į festivalius su lūkesčiais, išankstinėmis nuostatomis bei pozityviu atlaidumu seniai pamėgtiems muzikantams. Bet dalykinių mano santykių su stambiais renginiais ryšys niekada nebūdavo glaudesnis ar labiau įpareigojantis nei vieno kito anonso kūryba. Situacija dėl šių metų „Vilnius Mama Jazz“ kita: vienas iš festivalio koncertų – Euroradijo džiazo orkestro pasirodymas – buvo bendras festivalio, LRT ir EBU (Europos transliuotojų sąjungos) projektas, prie kurio įgyvendinimo teko prisidėti kaip visuomeninio transliuotojo atstovei ir vesti transliaciją.
Laima Slepkovaitė
Atradimai ir sugrįžimai
Įspūdžiai iš festivalio „Kaunas Jazz 2023“
Aptariant festivalį „Kaunas Jazz“ nėra labai teisinga koncentruotis tik į Nacionaliniame Kauno dramos teatre bei „Žalgirio“ arenoje vykusius koncertus, nes jie sudaro mažą dalelę muzikinio veiksmo ir šurmulio, kuris šiais metais prasidėjo Palangoje, Jurbarke ir Joniškyje Judytos Pisarczyk ir pianisto Paweło Kaczmarczyko trio bei Kotrynos Juodzevičiūtės grupės pasirodymais, o Kaune – Giedriaus Kuprevičiaus prakalbinto kariljono garsais, iš kurių išaugo kompozicija „In D (re)“, dedikuota Indrei Jučaitei-Sarneckienei.
Laima Slepkovaitė
Dygūs ir pabudinantys
Įspūdžiai iš „Improdimensijos“ koncertų
Tęsiasi „Improdimensijos“ reiškinys, pastaruoju metu pateikęs ne vieną neeilinį, provokuojantį ir auginantį muzikinį įvykį, iš kurių čia aptarsiu du: kovo 29-ąją įvykusį tarptautinio saksofonininkų kvarteto „E.I.S.Q“ koncertą ir balandžio 24 d. išgirstą Otomo Yoshihide, Arno Mikalkėno ir Liudo Mockūno susitikimą.
Laima Slepkovaitė
„Improdimensijos“ srauto pagauti
Mintys po „The Electrics“ koncerto
Sprogstu iš pasididžiavimo stebėdama „Improdimensijos“ įvykius, kurie paverčia mažą Lietuvos sostinės sceną nuolatine laisvojo džiazo galiūnų susitikimo vieta. Kamerinėje aplinkoje lyg įprastas kasdienis dalykas sklinda unikalūs garsiniai reiškiniai – ant ašmenų, jokių konvencijų ir prietarų nesusaistyti, visuomet nauji ir visuomet tikri pasakojimai, skirti siekiančiai pažinti ir tyrinėti garsą visuomenės daliai... Matyt, ji vis dar maža, tad įprastai šiuose seansuose vyksta „masonų ložės“ susirinkimai: publika nusiteikusi ne susipažinti su ryškiais laisvojo džiazo kūrėjais, ne būti šokiruota, įgelta aštrios muzikinės patirties, o pavalgyti savo duonos kasdieninės.
Laima Slepkovaitė
Savaime suprantama laisvė
Festivalio „Vilnius Jazz 2022“ įspūdžiai
„Mes dažnai priimame džiazo laisvę kaip savaime suprantamą dalyką, bet ji tokia nėra. Daugybėje šalių groti džiazą sudėtinga ir net pavojinga. Tai yra politinis veiksmas“, – dalijosi mintimis britų pianistas Alexanderis Hawkinsas, su Neilu Charlesu ir Stephenu Davisu atvėręs festivalį „Vilnius Jazz“ muzika, įkūnijančia giliai susigėrusią į savastį, brandžią laisvę.
Laima Slepkovaitė
„Vilnius Mama Jazz“ – laisviems žmonėms
Festivalio apžvalga
Joks kitas festivalis nėra toks imlus pokyčiams, kaip „Vilnius Mama Jazz“. Per savo dviejų dešimtmečių istoriją jis žengė ir į Rusų dramos teatrą, ir į ŠMC, ir į Kongresų rūmus, ir į Nacionalinį dramos teatrą (čia sugrįžo šiemet, tačiau į naują salę). Rengė svetaines, diskusijas ir pašnekesius terasoje, klube ir improvizuotoje TV studijoje koncertų erdvės fojė. Koncertus grupavo ir po du per vakarą, ir po tris, po du „pilno metro“ koncertus vieną po kito, o kartais siūlydavo kokią superžvaigždę vidury dienos.
Laima Slepkovaitė
Džiazo stiprybės
Baltijos pavasario džiazo festivalių apžvalga
Pratę improvizuoti džiazo festivaliai visą karantinų laikotarpį praleido šokinėdami tarp ribojimų atlaisvinimo salelių, kartais sėkmingai įsikomponuodami į atokvėpių ribas, kartais atsitrenkdami į prieš pat atidarymo koncertą užsiveriančias duris. Ir štai pagaliau – pavasaris be ribojimų, netgi be kaukių, laisvas ir svetingas muzikai, kuri atgimė: į savo įprastą formatą grįžo Birštono ir Kauno džiazo festivaliai, konkursas „Rīga Jazz Stage“ Latvijoje bei „Jazzkaar“ Estijoje.
