Moderni giesmė laisvei

Nacionalinėje filharmonijoje įvykusio koncerto „Baltijos laisvė“ dvasia perteikė jo pavadinime užkoduotą jausmą. Baltijos valstybių atkūrimo 100-mečiui skirtas vakaras sausio 27-ąją buvo taurus, pakilus, energingas ir kartu – moderniškas. Kaip akcentuoja ir kai kurie mūsų politikai – švenčiame modernios valstybės 100-metį. Koncerto programą sudarė XXI a. parašyti opusai, o jų interpretacijos taip pat kalbėjo šiuolaikiškai.

Tarsi giesmė gyvenimui – tokią vakaro mintį išreiškė Baltijos kompozitoriai filosofai Pēteris Vaskas (Latvija), Justė Janulytė (Lietuva), Erkki-Svenas Tüüras (Estija). P. Vasko „Musica appasionata“ styginiams (2002) plėtoja visuminę jo kūrybos temą – Dievo sukurto pasaulio grožį, jo spindulius skleidžiančią žmogaus sielą (pasak kompozitoriaus). Žymusis P. Vasko muzikos neoromantizmas, lėtoki ir netrumpai plėtojami opusai, kaip ir aptariamasis, žaviai paveikia emocionalios muzikos gerbėjus. Vienu pasiklausymu neišsemiamą šios muzikos turtą sukuria sudėtinga struktūra – garsų „juostų“ pynės, jų besikeičiantis tankumas, garso intensyvumas, tarsi audinio rašto elementai nuskambantys melodiniai motyvai. Regis, tokia muzika labai palanki įvairioms interpretacijoms, o muzikuojant su įkarščiu, kaip šįkart, išryškėja šios „psalmės“ bramsiški peizažai ir net vagneriškas didingumas.

Justės Janulytės premjerinis opusas „Čia, ties tylia riba...“ vyrų chorui ir styginių orkestrui taip pat prabyla egzistencine metafora. „Iš lordo Alfredo Tennysono poemos „Titonas“ atėjusi frazė „here at the quiet limit of the world“ („čia, kur tylus pasaulio pakraštys“) tapo ne tik kūrinio pavadinimu, bet ir pretekstu muzikinėmis metaforomis reflektuoti ribos fenomeną“, – sako kompozitorė. Regis, toks grynai metafizinis vaizdinys plečia autorės inspiracijų lauką. Ligšioliniai jos opusai garsais sublimuoja konkretesnius gamtos vyksmus („Debesų stebėjimas“, „Smėlio laikrodžiai“, kt.). Pernykštės premjeros – „Vandens spalva“ ir „Vidurnakčio saulė“. Pastarosios mąstysena nukreipta simbolinės muzikos link. Naujausio kūrinio struktūrinis principas panašus, tačiau kitokia forma, kai balsų ir styginių diapazonai judėdami priešingomis kryptimis susilieja – tokiu būdu simboliškai ištirpinant žemės ir dangaus ribą. Kūrinio pabaigos skambesys, lyg pasaulis, tuomet pražysta, nes niekas – pakraštys – virsta pilnatve. Atliktas su tokiu pat įkarščiu kaip P. Vasko opusas, J. Janulytės minimalizmas vėl stebino gyvastingumu, vidiniu virpėjimu. Jau norėtųsi sugalvoti jo apibrėžimą. Kaip dailėtyrininkai vadina Rūtos Katiliūtės monochrominės tapybos šviesos mirgėjimą?

Atvirai, ryškiai, tvirtai gyvenimo ateities, prasmingumo ir kitus egzistencinius samprotavimus išsako E.-S. Tüüras oratoriniu kūriniu tiesmuku pavadinimu – „Klausimai“ (kontratenorui, tenorui, baritonui, chorui ir styginių orkestrui, 2007). Opuso pagrindu tapo fiziko vizionieriaus Davido Bohmo veikalas „Apie kūrybą“. Nors šis E.-S. Tüüro kūrinys, pasak jo paties, yra iš „vektorinės“ (tai panašu į serijų principą) kūrybos laikotarpio, girdime ir ankstesnės polistilistinės „megakalbos“ bruožų – inkrustuotų viduramžių muzikos obertonų (grynųjų kvintų slinktys ir pan.). Tai, žinoma, paryškina filosofinę veikalo prigimtį.

Prakilnaus koncerto kūrinius parengė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas) ir svečiai iš Estijos: kontratenoras Ka Bo Chanas (Estijoje studijavęs kinų dainininkas), Valteris Soosalu (tenoras), Ottas Indermitte (baritonas) bei Nacionalinis vyrų choras, o jo vadovas Mikkas Üleoja dirigavo koncertą. Jau pirmosiomis koncerto minutėmis, skambant P. Vasko muzikai, išgirdome visiškai pakitusį orkestrą. Kaip ir Estijos vyrų choras, nors ir garbios tradicijos (suburtas dar estų chorinės muzikos tėvu vadinamo Gustavo Ernesakso, dabar jame beveik 50 dainininkų), taip pat buvo persiėmęs šiuolaikišku muzikavimu – kartu su orkestru kūrė švarius skaidrius skambesius, sutelktas, tvirtas, kilnias emocijas. Galėjome pasijusti tikrais, ne provincialiais europiečiais, bet svarbiausia – visa, kas ir kaip skambėjo vakaro metu, buvo brangu ir sava.

Kad publikai reikia rimtosios šiuolaikinės muzikos koncertų, rodė sausakimša filharmonijos Didžioji salė. Deja, šis visais atžvilgiais puikus, nacionalinį orumą palaikantis vakaras vos nesužlugo dėl Lietuvos kultūros nerangios politikos ir įvyko tik per plauką. Kaip žiniasklaidai sakė nacionalinių kultūros įstaigų vadovai, jų iš anksto derinti šio ir kitų renginių planai buvo sugriauti, tad istorinei Lietuvos Respublikos šventei jos negalėjo pasiruošti dar geriau (Birutė Vyšniauskaitė, Šimtmečio minėjimas: nacionalinės kultūros įstaigos liko paraštėse, www.lrt.lt). Telieka galvoti, kad tik iš nesigaudymo atsakingos valdžios institucijos nesiekia meilę Tėvynei išreikšti aukštąja kultūra, t. y. stipriausiais ir garbingiausiais jausmais.