7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Stabdyti realybę, kurti realybę

„Broliai Liūtaširdžiai“ Valstybiniame jaunimo teatre

Aušra Kaminskaitė
Nr. 5 (1242), 2018-02-02
Teatras
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.

Kirsten Dehlholm, teatro „Hotel Pro Forma“ Kopenhagoje įkūrėja, Vilniuje dirba nebe pirmą kartą – prieš keletą metų Audronio Liugos kvietimu ji atvyko pristatyti savo spektaklio „Karo suma“ įrašo, vėliau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį vaikams „Kosmosas+“, o dar po kurio laiko atvyko vesti kūrybinių dirbtuvių apie teatrą vaikams. Šių metų pradžioje Jaunimo teatre įvykusi premjera – pagal Astridos Lindgren apysaką „Broliai Liūtaširdžiai“ sukurtas spektaklis, labiausiai apeliuojantis į paauglių auditoriją. Pati kūrėja nelinkusi savo darbų skirstyti pagal amžiaus grupes, tačiau panašu, kad Lietuvoje jos dėka atsiras nauja žiūrovų karta, kuri teatrą vertins ne tik kaip žmogiškų santykių raiškos platformą, bet ir kaip erdvę, kurioje žmogaus ir medijų vaidmuo gali būti lygiavertis.

 

Kalbėdami apie Astridos Lindgren knygas, kur kas dažniau prisimename Pepę Ilgakojinę, Emilį iš Lionebergos ar Padaužų kaimo vaikus nei, tarkim, plėšiko dukterį Ronją, susidraugavusią su šeimos priešų sūnumi, ar Karlą ir Junataną Liūtaširdžius, kovojusius už Nangijalos laisvę. Negana to, pastarąsias knygas įvardiname kaip skirtas kiek vyresniems skaitytojams. Ronjos ir Liūtaširdžių istorijose daugiau tamsos, liūdesio ir pykčio, pagrindiniai personažai taip pat kiek vyresni nei daugumoje kitų Lindgren knygų. Be to, ir Ronja, ir broliai Liūtaširdžiai jau išeina iš vaikystės, lydėtos dėmesiu bei norų pildymu, ir aplinkybių verčiami patekti į suaugusiųjų pasaulį, nors visai nesijaučia tam pasiruošę.

 

(Ne)pasiruošimo gyventi tema lydi visą brolių kelionę ir spektaklyje ryškiausiai atsiskleidžia per jų charakterių skirtumus. Mato Dirginčiaus Karlas – spektaklio pasakotojas, tad vienintelis personažas, kurį matome tokį, koks jis yra. Visi likusieji kuriami Karlo akimis ir būtent tuo norisi paaiškinti Dirginčiaus pastangas suteikti personažui kuo daugiau psichologinių atspalvių bei gerokai mažiau galimybių tam turėjusių kitų aktorių bandymus personažų gyvybę išreikšti balsu bei intonacijomis. Karlas Liūtaširdis atsiskleidžia kaip itin jautrus, baugštus vaikas, nuolat verčiamas eiti aplinkybių nutiestais keliais ir pasitikėti artimųjų sprendimais. Todėl jis tampa tikruoju istorijos didvyriu – visko bijantis ir nesuprantantis berniukas nuolat žengia akistaton su savo baimėmis, kad išgelbėtų mylimus žmones. Tačiau juk ne bebaimiškumas, o būtent susidūrimas su baimėmis paprastai ir reiškia drąsą. Junataną matome visiškai kitokį. Karlui vyresnysis brolis yra gyvenimo vedlys, nieko nebijantis, viską suprantantis ir visuomet randantis išeitį, net iš beviltiškiausių situacijų. Tik pati Karolio Kasperavičiaus prigimtis suteikia personažui netikėtų spalvų: nors vyresnįjį Liūtaširdį Lindgren kūrė kaip nuolatinę paslaptį jaunėliui, Dehlholm pasirinkto aktoriaus veide, kalboje ir net žvilgsnyje tvyrantis „suktumas“ bei šiokia tokia piktadarystė siūlo spektakliui naujų prasmių, kurioms vystyti nei tekstas, nei siužetas vis dėlto nesudaro galimybių.

 

Kalbėti apie Kirsten Dehlholm spektakliuose kuriamus charakterius iš principo keista, žiūrovų vaizduotę režisierė pirmiausia stimuliuoja medijų kuriama realybe. Scenoje projektuojamų vaizdų užpildoma erdvė, garsas ir muzika, kaip spektaklio nuotaiką reguliuojantys veiksniai, dažniausiai suteikia aktoriui sudedamosios medijuoto pasaulio dalies vaidmenį ir jis tampa viena pagalbinių priemonių perduodant skaitmeninio pasaulio siunčiamą žinią. Greta minėtų jaunųjų aktorių spektaklyje surinkta puiki vyresniųjų komanda – Viktorija Kuodytė, Sergejus Ivanovas, Gediminas Storpirštis, Aleksas Kazanavičius, Saulius Sipaitis, Nerijus Gadliauskas ir Ignas Ciplijauskas, – taip pat, regis, susidūrė su panašia problema kaip ir „Kosmose+“ vaidinę vyresniosios kartos LNDT aktoriai. Dehlholm, kaip ir buvo galima tikėtis, nustatė kitokias nei įprasta daugumai Lietuvos aktorių spektaklio kūrimo taisykles, ir panašu, kad komanda dėl jų iki galo nesusitarė. Spektaklyje skambantis tekstas sudėliotas itin taupiai, kartais gluminančiai greitai peršokama nuo vieno svarbaus įvykio prie kito. Tokia dramaturgija reikalauja simboliško vaizdavimo ir nepalieka daug vietos personažo logikai. O atrodo, kad aktoriai bando perteikti bent dalelę personažo psichologinės tiesos tais keliais sakiniais, išsakomais (matyt, režisierės pageidavimu) tiesiog įžengus į sceną ir stovint vietoje. Istorijos tekstas įtraukiantis, įvykių daug, pavojai kyla vienas po kito, tačiau veiksmo linija nuolat trūkinėja, o gyvai kai kurias scenas pradėję aktoriai galiausiai išsikvepia tarsi nesuvaldydami kitokiu tempu judančio spektaklio. Panašu, kad antrąją premjeros dieną aktoriai dar nebuvo pasidavę režisierės logikai, o pati spektaklio forma – aktorių logikai.

 

Kita vertus, „Kosmose+“ personažų devalvaciją lėmė mokslinė dramaturgija, o „Brolių Liūtaširdžių“ tekste neatsisakyta grožinės literatūros, koduojančios charakterius ir jų raidą. Todėl spektaklio žiūrovai gali tikėtis vystymo, o ne priešokiais pristatomo siužeto. Pagrindiniai vaidmenys atitenka ne aktoriams, o medijoms (kartais abu sujungiant ir sukuriant bene įspūdingiausias spektaklio scenas) ir taip varijuojama iki beveik dvi valandas trunkančio spektaklio pabaigos. Nesinori šiuo atveju įžvelgti tikslingo fragmentiškumo, skatinančio minčių sumaištį, – „Broliai Liūtaširdžiai“ dažniau slopino minčių tėkmę nei skatino ieškoti atsakymų.

 

Statant spektaklius pagal klasikinę nedraminę literatūrą kūrėjams tenka užduotis įkvėpti naują gyvybę amžinai gyviems tekstams. Dehlholm spektaklių stilius, regis, palankus tokiai medžiagai kaip „Broliai Liūtaširdžiai“ – knygoje vaizdinių, nežemiškų padarų, pomirtinės Nangijalos didybėje tarpsta mažas bejėgis žmogus, galiausiai iškylantis kaip tos didybės gelbėtojas. Pasakiškos erdvės didybę spektaklyje stipriausiai išreiškia puikūs Ugnės Martinaitytės kostiumai, pavertę personažus klajokliais kariais, taip pat scenos ribų išplėtimas pratęsiant videoprojekcijas ant šoninių parterio sienų ir lubų. Žmogui čia irgi palikta vietos, tik kol kas ji nėra aiški. Galima įžvelgti žmogaus kaip po skirtingus pasaulius – ar tai būtų kiti gyvenimai, sapnai, ar vaizduotė – keliauti padedančio mediumo vaidmenį. Tik personažus norėtųsi labiau atplėšti nuo realybės ir jos dėsnių.

 

Nors spektaklis „Broliai Liūtaširdžiai“ kol kas atrodo netvirtas, Lietuvai jis reikalingas ir aktualus – visų pirma, tinkamas paauglių auditorijai, kurią teatras apleidęs labiausiai; be to, tokiais pavyzdžiais Lietuvos teatras ir vėl skatinamas naudotis įvairių meno šakų laimėjimais ir neapsiriboti tradicine raiška. Tiesa, šiais laikais teatras dažnai vertinamas būtent dėl gyvo bendravimo, kurio vis labiau stinga visuomenėje. Tačiau kiekvienam tenka susidurti su kompiuteriais formuojama realybe, tad kodėl gi nepasinaudojus galimybe patirti šią realybę savo kūnu ir taip nepabandžius suprasti jos mechanizmus?

Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Karolis Kasperavičius (Junatanas) ir Matas Dirginčius (Karlas). L. Vansevičienės nuotr.
Karolis Kasperavičius (Junatanas) ir Matas Dirginčius (Karlas). L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas (Hubertas). L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas (Hubertas). L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.