Atminties žaidimai

Viena pagrindinių fotografijos funkcijų neabejotinai galima laikyti praeities vaizdų, t. y. atminties, išsaugojimą. Fotografijos, ar jos būtų mėgėjiškos, ar meninio pobūdžio, neretai mums primena apie svarbius įvykius – istorinius, politinius, kultūrinius ar asmeninius. Kartais istorinės ir asmeninės patirtys susipina, riba tarp jų tampa nematoma. Vieną iš tokių pavyzdžių nagrinėja Vilma Samulionytė sausio 16 d. Vilniaus fotografijos galerijoje atidarytoje parodoje „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“.

Ši paroda – natūrali seserų Vilmos ir Jūratės Samulionyčių dokumentinio filmo „Močiute, Guten Tag!“ atomazga, ekspozicijoje panaudota „vizualinė medžiaga, rasta ir užfiksuota“ kūrybos procese. Remiantis anotacija, čia tyrinėjamas seserų močiutės, Lietuvos vokietės Ellos Fink (Elės Finkytės) Šnipaitienės gyvenimas prieškario Lietuvoje, pabėgėlių stovyklose Antrojo pasaulinio karo metais bei sugrįžimas į gimtąjį kraštą, kuriame jau buvo įsigalėjusi sovietinė santvarka.

Besivadovaujant skirtingų laikotarpių orientyrais ir skirstoma vaizdinė (fotografijos) bei rašytinė (laiškai) medžiaga. Ekspoziciją taip pat papildo vaizdai jau iš šių laikų (arba bent jau taip galima nuspėti, kadangi į juos nėra konkrečių nuorodų). Parodos autorės teigimu, ji siekė ne ieškoti atsakymų, o greičiau teisingai formuluoti klausimus. Vaizdus „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“ papildo gana išsamus tekstas, jis leidžia geriau susipažinti su Ellos Fink gyvenimu, o primiršusiems ar nežinantiems – su tuometiniu istoriniu, politiniu kontekstu. Tačiau tai netrukdo kurti savas interpretacijas, nes asmeninėje moters istorijoje esama gana daug net pačioms anūkėms nežinomų faktų, todėl lankytojui paliekama galimybė spėlioti, kelti savas prielaidas.

Žvelgiant iš meninės perspektyvos, labiausiai intriguojanti parodos dalis – kvadratinio formato fotografijos, kuriose istorija pasakojama pasitelkus ne žmones, o daiktus ir vietas. Čia prabyla apleista pieninė, išdaužtas langas, sukiužęs namo stogas, laukai, praverta užuolaida. Šie darbai emociniu poveikiu man kiek priminė Algimanto Kunčiaus „Reminiscencijas“. Nors fotomenininko darbai kokybe pranoksta V. Samulionytės, kai kurie jos sprendimai primena minėtąjį ciklą, ypač besikartojantis lango motyvas. Taip pat dėmesį patraukia fotografijos, kuriose seserys įsiamžina močiutės nuotraukomis pridengusios lūpas, o šalia pateikiami originalai – gal čia ir yra tas tylos paktas? 

Įdomu, kad atminties, praeities santykio su dabartimi tema Vilniaus fotografijos galerijoje per pastaruosius keletą mėnesių aktualizuojama jau nebe pirmą kartą – galima prisiminti rudenį veikusią Kotrynos Ūlos Kiliulytės ir Michailo Mersini parodą „Sidabre / Argento“. Dėl koncepcijos panašumo kilo noras šias dvi ekspozicijas palyginti, nes abiejose kaip vienas pagrindinių šaltinių naudojamos archyvinės šeimos nuotraukos. V. Samulionytės „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“ atrodo labiau išbaigta, jos naratyvas geriau išplėtotas. O „Sidabre / Argento“ pasigedau istorijos linijiškumo, pateisinimo, kodėl visa tai daroma. Dabartinėje ekspozicijoje įtikinti padeda laiškai.

Kita vertus, keliamos abejonės rašytinio šaltinio, kaip autentiško dokumento, verte pirmoje parodos dalyje, kai nufilmuotas laiško rašymo procesas atsukamas atgal. Tarytum klausiama – gal to net nebuvo? Juk atmintis dažnai veikia kaip subjektyvus, selektyvumu paremtas reiškinys, kuriam įtakos turi kalbamuoju laiku patiriamos emocijos – vienus dalykus stengiamasi pamiršti, kitiems, priešingai, teikiama daugiau nei reikėtų dėmesio. Ypač šia tendencija pasižymi asmeniškumais paremti šaltiniai, tokie kaip dienoraščiai ar laiškai. Geriau pagalvojus, tai galima taikyti ir fotografijoms – ne tik mėgėjiškoms, skirtoms nedideliam artimųjų ratui, bet ir profesionalioms – meninio, reportažinio pobūdžio.

Šeimos nuotraukose, priklausomai nuo socialinės padėties, dažnai svarbus reprezentatyvumo aspektas. Tai taikytina ne tik ankstesniems laikams, kai fotografas keliaudavo po miestelius ir į atskirus namus užklysdavo tik keletą kartų per metus ar kai norint įsiamžinti tekdavo apsilankyti ateljė. Šis principas aktualus ir šiandien, kai visuomenei, giminaičiams, draugams trokštama parodyti tik geriausias kasdienybės akimirkas ir plačias šypsenas. Kalbant apie reportažinių vaizdų subjektyvumą, vienas geriausių pavyzdžių – XIX a. traumuojančių patirčių įamžinimas. Pavyzdžiui, Alexanderis Gardneris, fiksuodamas Getisbergo mūšį, pakeitė žuvusiųjų išsidėstymą siekdamas didesnio paveikumo. Kitaip tariant, atmintį veikia ir formuoja daug skirtingų veiksnių – ji visuomet bus tiesiogiai priklausoma nuo individualių jausenų, įvykių suvokimo ir traktavimo. Todėl vaizdai ir tekstai iš Ellos Fink gyvenimo man atrodė tik kaip abstrakti užuomina į tuometinę realybę.

Paroda veikia iki vasario 17 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.