7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Menininkų problemos

Įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 10 (1247), 2018-03-09
Kinas
„Koridoriuose“
„Koridoriuose“

Šių metų Berlyno kino festivalis įsirėžė gausa vidutiniškų arba kartais net sunkiai pažiūrimų filmų ir tik keletu šviesesnių atradimų (nors nei Małgorzatos Szumowskos, nei Christiano Petzoldo filmus vadinti atradimais liežuvis neapsiverčia). Berlinalėje lankiausi pirmą kartą, todėl nustebino, mano požiūriu, dirbtinai išpūstos programos. Kartais tikrai nesuprasdavau, kaip ir kokiais atrankos kriterijais remiantis vienas ar kitas filmas pateko į programą, kad ir į pagrindinę. Šalia tikrai puikių filmų, žinomų pavardžių, be abejo, ne visada garantuojančių kokybę, toje pačioje programoje buvo galima pamatyti krūvą studentiško lygio darbų (ko tik neteko matyti „Forumo“ programoje!). Žinoma, tam tikra prasme toks demokratiškumo principas gali turėti savotiško žavesio, tačiau dažniausiai apimdavo tiesiog beprasmybės jausmas ir nuovargis. O kai festivalio pagrindinį prizą gavo, mano nuomone, vienas silpniausių konkursinės programos filmų, beviltiškai savimi patenkintas ir plokščias Adinos Pintilie „Neliesk manęs“ („Touch Me Not“), apskirtai į galvą pradėjo lįsti hamletiški klausimai ir ne pačios šviesiausios mintys apie aukštyn kojomis apsivertusį pasaulį. Tačiau, reikia tikėtis, tiek Berlinalės, tiek manęs dar laukia šviesesnis rytojus, nors Lietuvoje ir pasitiko dar vienas nacionalinio kino kuriozas – Audriaus Juzėno „Pelėdų kalnas“.

 

Viena iš festivalio žvaigždžių, bent jau raudonojo kilimo, buvo, žinoma, Stevenas Soderberghas, kuriam, regis, nusibodo dirbti su skaitmeninėmis kameromis ir jis nusprendė pereiti prie kiek minimalistiškesnių filmavimo priemonių. Naujausias jo filmas, siaubo trileris „Unsane“ nufilmuotas „iPhone“ telefonu. Filme pasakojama apie persekiojamą moterį (Claire Foy), kuri prieš savo valią uždaroma į psichiatrijos kliniką ir, tarsi to dar būtų maža, jos persekiotojas (Joshua Leonard) įsidarbina toje pačioje klinikoje. Soderberghas išties meistriškai, kuo nereikėtų stebėtis, kuria paranojišką, klaustrofobišką atmosferą, nors kartais filme nesuprasi, ką jis daro rimtu veidu, o iš ko šaiposi. Nepaisant bandymo eksperimentuoti su vaizdu (tai taip neatrodo nauja po Seano Bakerio „Mandarinų“, juk vyksta net telefonų kameromis nufilmuotų filmų festivaliai), keleto įdomesnių scenarijaus vietų, iš esmės Soderberghas kuria įprastą, dramaturgiškai tiesiog labai tvarkingą ir nuspėjamą filmą.

 

Neabejotinai vienas įdomiausių festivalio filmų buvo Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („Transit“). Petzoldo kine man visada įdomiausia tai, kaip jis derina dažniausiai melodramatišką siužetą, žanrinį kiną ir politinį komentarą. Šiuo atveju „Tranzite“ jis, regis, aiškesnis nei visada, tačiau dėl to netampa didaktiškas, o išsakomas tiesiog sukeitus keletą elementų, išmaniai, net, sakyčiau, brechtiškai dabartį perklojant praeitimi. Filme įsiminė ir pagrindinį vaidmenį sukūręs Franzas Rogowskis, kurį ne vienas kritikas lygino su Joaquinu Phoenixu ir kuris tapo tikru mano šio festivalio atradimu. Tai melancholiškas, santūrus, švelnaus, net kiek vaikiško balso ir išraiškingų veido bruožų aktorius. Rogowskis taip pat sukūrė pagrindinį vaidmenį Thomaso Stuberio filme „Koridoriuose“ („In den Gängen“), kuris, nepaisant išties įdomių aktorių – Sandros Hüller ir Peterio Kurtho iš „Tonio Erdmano“, humanistiškos ištarmės, dėmesio darbininkų klasės atstovams, vis dėlto man nepasirodė originalus (toks tarpinis variantas tarp Aki Kaurismäki ir Roy Anderssono kino), todėl kritikų ir žurnalistų liaupsės bei ovacijos filmui nustebino.

 

Festivalyje teko pamatyti ir minėtąjį Joaquiną Phoenixą, sukūrusį karikatūristo Johno Callahano vaidmenį Guso van Santo „Nesijaudink, pėsčiomis jis toli nenueis“ („Don’t Worry, He Won’t Get Far on Foot“), kuriame pasakojama apie Callahano kovą su alkoholizmu ir prisikėlimo, naujo gyvenimo galimybę. Vis dėlto „Nesijaudink, pėsčiomis jis toli nenueis“, kaip, beje, ir Phoenixo vaidmuo, kuria tvarkingo, tačiau vangaus filmo įspūdį. Įdomiausias čia komiko Jonah Hillo, nuo kurio išties sunku atitraukti akis, kruopščiai ir nuoširdžiai kuriamas New Age guru vaidmuo.

 

Benoît Jacquot „Ievos“ („Eva“) pagrindinis personažas – nesėkmingai rašytoju apsimetantis Bertranas (Gaspard Ulliel), kuris iš tikrųjų iki lemtingųjų filmo įvykių (jo akyse miršta vienas iš jo klientų) dirbo „vaikinu pagal iškvietimą“. Filmo pradžioje Jacquot lyg žada trilerį apie tapatybę, bet įpusėjęs filmas pasisuka nesuprasi kur. Regis, režisierius neapsisprendė, apie ką kuria filmą – Isabelle Huppert veikėją, kuri tampa aukščiausios klasės prostitute, kad ištrauktų savo vyrą iš kalėjimo, ar Ullielio vaidinamą personažą, ir tiesiog nesudėliojo dramatinių akcentų, nesukūrė įtikinamų santykių, įtampos tarp personažų, todėl filmo finalas atrodo tiesiog komiškas. Regis, tuščios kūrybinės ambicijos ar kitokios kūrybinės kančios, menininkų ar tokiais tik apsimetančių problemos apskritai apibūdina ir Jacquot „Ievą“, ir ne vieną kitą Berlinalėje rodytą filmą.

 

Toks prėskas pasirodė ir Mani Haghighi „Kiaulė“ („Khook“), kuris manieringai ir ironiškai kalba apie menininko situaciją Irane (o gal ir ne tik, nes konkurencija, socialinių tinklų diktuojamos populiarumo taisyklės ir vieši linčo teismai – universalūs reiškiniai). Tačiau, atrodo, už tų ne pačių originaliausių ar rafinuočiausių pasimaivymų ir papokštavimų nelabai kas ir yra. Įdomesnis pasirodė Davido ir Nathano Zellnerių filmas „Mergaitė“ („Damsel“), kuris atvirai šaiposi iš klasikinių vesternų, kas, be abejo, nėra nieko savaime nauja ar jau baisiai originalu. Čia gelbėtojas, herojus su poniu (Robert Pattinson), miršta tik įpusėjus filmui ir pasirodo, kad jis nėra joks protagonistas, o tiesiog beviltiškai įsimylėjęs nevykėlis. Po to pasirodo dar ne vienas gražuolės Penelopės (Mia Wasikowska) gelbėtojas, kuriais jai tenka vienu po kito atsikratyti, nes mergina nenori būti kažkieno gelbėjama ir pati gali susitvarkyti gyvenimą ar išvengti nemalonių situacijų. Smagiausia filme buvo žiūrėti į komišką Pattinsono, kuris filme nebijo pasišaipyti iš savo merginų numylėtinio įvaizdžio, kuriamą personažą – dar vieną aktoriaus bandymą atsikratyti „Saulėlydžio“ sagos auros.

 

José Padilhos „Septynios Entebės dienos“ („7 Days in Entebbe“) buvo vienas laukiamiausių festivalio filmų. Gal dėl to, kad kūrėjams labiau už įvykių rekonstrukciją, personažų psichologiją (filme rodomas lėktuvo pagrobimas, kai 1976 m. palestiniečiai teroristai pagrobė iš Tel Avivo į Paryžių skridusį „Air France“ lėktuvą) rūpėjo sukurti dabar aktualų filmą apie Izraelio politiką, išėjo gana schematiškas, paviršutiniškas filmas apie šį bei tą, kaip sakoma, nei žuvis, nei paukštis. Filmo ištarmę aiškiai bandoma pritempti iki šiandienos, kritikuojant militaristinę Izraelio politiką, titruose net minimas Benjamino Netanyahu atėjimas į valdžią ir teigiama, kad regioninė Izraelio politika nuo 8-ojo dešimtmečio mažai tepasikeitė.

 

Daug pretenzijų, regis, turėjo ir filmo „Utoja, liepos 22-oji“ („Utøya 22. Juli“), kuriame rekonstruojami tragedijos Utojos saloje įvykiai, kai Andersas Breivikas nužudė dešimtis jaunuolių, kūrėjai. Filmo tour de force primena László Nemeso „Sauliaus sūnų“. Norvegų filme taip pat, akivaizdu, daugiausia dėmesio ir buvo sutelkta į techninę filmo pusę (tai vieno kadro filmas), nei į tai, kaip ir kodėl žiūrovas turėtų įsijausti, tapatintis su vienas po kito saloje žudomų personažų išgyvenimais. Užuot bandę skatinti vienokio ar kitokio pobūdžio diskusiją apie radikalią dešinę ir jos keliamas grėsmes, filmo kūrėjai su režisieriumi Eriku Poppe priešakyje tiesiog bando kurti efektingą reginį.

 

Po tokių varginančių pseudofilosofinių filmų kaip Philipo Gröningo „Mano brolio vardas Robertas ir jis yra idiotas“ („Mein bruder heißt Robert und ist ein Idiot“), kur tris valandas varinėjama vadovėlinė laiko problematika Heideggerio ir Augustino filosofijoje bei froidiška incesto tema, Alonso Ruizpalacios „Muziejus“ („Museo“), pelnęs „Sidabrinį lokį“ už scenarijų, leido bent kiek atsipūsti ir pasidžiaugti buvimu kino teatre. Filme du jaunuoliai, kuriuos vaidina amžinai jaunas Gaelis García Bernalis ir Leonardo Ortizgris, norėdami greitai praturtėti bei išspręsti savo savivertės ir kitas problemas, o gal tiesiog trokšdami nuotykių, nusprendžia apvogti nacionalinį antropologijos muziejų. Ruizpalacios žaismingai žongliruoja tikrais įvykiais paremta istorija, nuotykių filmų (žinoma, pirmiausia į galvą šauna Indiana Džounsas), šeimyninės komedijos, kelio filmo motyvais, taip pat įtraukdamas autoreferentines scenas (pavyzdžiui, policininkas, sustabdęs bandančius pabėgti vaikinus, į Bernalio personažą kreipiasi kaip į garsų aktorių ir prašo autografo). Filmas, kaip dažnai pasitaiko Lotynų Amerikos kine, nevengia nuorodų į kolonialistinę praeitį ir išryškina politinę ironiją, kad muziejai pilni pavogtų artefaktų.

 

Gerąja prasme nustebino ir konkursinės programos uždarymo filmas – Milko Lazarovo „Ága“, kurio peizažai, meditatyvus ritmas ir minimalistinis siužetas buvo tikra atgaiva. Elnių medžiotojas Nanukas (Michail Aprosimov; žinoma, tai nuoroda į Roberto Flaherty „Nanuką iš Šiaurės“) su žmona Sedna (Feodosia Ivanova) gyvena ledo ir sniego plynėse, kur pavasaris kiekvienais metais prasideda vis anksčiau. Vienintelis jų kontaktas su išoriniu pasauliu – dangų skrodžiantys lėktuvai ir jaunuolis Čena (Sergej Jegorov), retkarčiais juos aplankantis ir atvežantis ūkiui reikalingų daiktų. Iš jų pokalbių sužinome apie poros dukrą Agą (Galina Tichonova), kuri išsikėlė gyventi į miestą. Tai tikriausiai ir įplieskė konfliktą tarp jos ir tėvų. Tačiau Sedna miršta, o Nanukas išsiruošia pas dukrą. „Agoje“ Lazarovas kuria melancholišką pasakojimą apie nykstantį pasaulį, subtiliai naudodamas etnografinio kino ir melodramos elementus.

 

Małgorzatos Szumowskos „Veidas” („Twarz“) – vienas labiausiai įsiminusių festivalio filmų, o pirmoji filmo dalis, montažas ir ritmas apskritai privertė išsižioti. Szumowska puikiai derina pasakos motyvus ir šiuolaikinės Lenkijos satyrą, meistriškai naudoja populiariosios kultūros elementus. Filmo kūrėjai negražbyliaudami kalba apie materialistinę, vartojimo apžavams pasidavusią, veidmainišką visuomenę, bandančią apsistatyti milžiniškomis Jėzaus Kristaus skulptūromis, tačiau visiškai abejingą savo artimui (tai, be abejo, galima taikyti ir Lietuvai). Pastebėjau, kad ne pirmus metus lenkų kinas, nebijantis atsigręžti į čia ir dabar vykstančius sociokultūrinius procesus, man užpildo žiojinčią nacionalinio kino bedugnę ir nykumą, kai lietuvių kino kūrėjai, regis, be jokios kritinės distancijos pasišovė tapti nacionalizmo adeptais ir patriotinių sentimentų šaukliais arba toliau uždarbiauja kurdami menkavertes komedijas. Pavyzdžiui, niekaip nesuprantu, kas skatina žmones kurti tokius banalius patriotinius filmus kaip „Pelėdų kalnas“, nejaugi visiems staiga prisireikė Garbės raštų iš Prezidentės rankų?

„Koridoriuose“
„Koridoriuose“
„Nesijaudink, pėsčiomis jis toli nenueis“
„Nesijaudink, pėsčiomis jis toli nenueis“
„Mergaitė“
„Mergaitė“
„Septynios Entebės dienos“
„Septynios Entebės dienos“
„Ága“
„Ága“