„Diena, kai aš sugrįšiu“ („The Mercy“), rež. James Marsh, D. Britanija
Kai su audra vandenyne galynėjasi Robertas Redfordas (filmas „Viskas prarasta“), nekyla jokių abejonių: šis aktorius sutvertas nuotykiams ir ribinėms situacijoms, iš kurių išsigelbėti padeda tik jėga, ištvermė ir skvarbus protas. Tu juo tiki. Tačiau kai į nesvetingas Atlanto platumas sviedžiamas Colinas Firthas, iš pradžių sunku nesišypsoti. Karalius, lordus, vikontus, džentelmenus ir profesorius vaidinančiam britui, regis, netinka prie veido nei baltos burės, nei sūrus vandenyno vanduo, nei atogrąžų saulė. Jis – kito sukirpimo. Panašiai senojo gerojo Holivudo laikais koks nors Jamesas Stewartas vargu ar galėjo suvaidinti gangsterį – žiūrovai būtų nesupratę. Jų sąmonėje aktorius buvo įsitvirtinęs (padedamas kino studijų) kaip gerasis vidurinės klasės amerikietis.
Žinoma, Jamesui Marshui kaip tik ir reikėjo tokio tipažo, kuris neturėtų nieko bendra su nutrūktgalviškumu ir ambicijomis. Tokio, kurį lengviau įsivaizduotum prie židinio skaitantį Shakespeare’ą nei vandenyno vidury taisantį nutrūkusį lyną. Šiuo atveju inteligentiškasis Colinas Firthas buvo idealus pasirinkimas įkūnyti realiai gyvenusį verslininką Donaldą Krouhurstą, kuris 1968 m. nutarė dalyvauti solinėse jachtų lenktynėse aplink pasaulį. Su vandenyne kilusiomis problemomis jis tvarkosi, atleiskite už stereotipą, lyg filosofas su santechnika: ne rankomis, o mintimis.
Tačiau dėl režisieriaus, matyt, nenoro gilintis į personažo charakterio ir poelgių motyvus tau su juo sunkiau tapatintis ir dėl jo jaudintis. Kas iš tikrųjų jį pastūmėjo į žygį? Sena svajonė, bankrutuojantis verslas, noras padėti šeimai – Rachel Weisz jautriai vaidinamai žmonai Klerei ir keturiems vaikams? Visos šios priežastys, kaip rodo Marshas, turėjo įtakos vyro apsisprendimui plaukti aplink pasaulį, tačiau keista, kad nė viena iš jų neprivertė jo sugrįžti. Ir štai čia imi galvoti apie rimtas herojaus psichologines problemas, kurių, kaip atskleidė rasti laivo žurnalai, vyras turėjo, tačiau kurias režisierius užglaisto dramatiškais odisėjiškais epizodais – Klerė su vaikais, it kokia Penelopė, vis keliauja į prieplauką, žvelgia į tolį ir laukia sugrįžtant vyro. Net po jo žūties. Žinoma, kad salė ašarojo.
„Raudonasis žvirblis“ („The Red Sparrow“), rež. Francis Lawrence, JAV
Filmo stiprybė – vizualinė jo pusė. Pagyrimai skrieja „Oskaro“ nominantei dailininkei Mariai Djurkovic, kuri sukūrė ne tik „Raudonojo žvirblio“, bet ir „Valandų“ (2002), „Bastūno, siuvėjo, kareivio, šnipo“ (2011), „Vaizduotės žaidimo“ (2014) ir „Didesnių purslų“ (2015) pasaulius. Operos rūmų interjeras, viešbučių vestibiuliai ir apartamentai, prabangūs stiklu ir veidrodžiais puošti restoranai, fojė su didžiuliu vitražu, baseinas, tramvajaus stotis – kompozicijos apgalvotos, spalvos suderintos, nuotaika sukurta. Šios erdvės „vaidina“ Rusiją ir Rytų Europą, kurioje, kaip jau įprato vaizduoti užsienio režisieriai, amžinai tęsiasi žiema. Net laukiau, kada pasirodys kazokai su meška, bet juos priminė tik kepurė ant Jennifer Lawrence herojės galvos.
„Raudonasis žvirblis“ – istorija apie baleriną Dominyką Jegorovą (Lawrence), kurią Matthiaso Schoenaertso vaidinamas dėdė Vania (linkėjimai Čechovui) užverbuoja tapti šnipe. Ji išsiunčiama į specialią slaptųjų tarnybų mokyklą, kur privalo išmokti naudoti savo kūną kaip pagrindinį ginklą. Mokykloje karaliauja griežtoji direktorė (Charlotte Rampling), įkūnijanti tyrą komunizmą, kuris, pasirodo, iš Rusijos niekur nedingo. Ji savo mokinius à la komjaunuolius verčia atsisakyti nuo gimimo įskiepytos moralės, žmogaus kūną vadina valstybės nuosavybe ir tikina, jog Šaltasis karas nesibaigė, o tik suskilo į mažas dalis, su kuriomis privalu kovoti.
Iš šios mokyklos Dominyka iškart patenka į Rusijos slaptųjų žvalgybų „malonę“ ir gauna misiją vykti į Budapeštą. Viltimi išsivaduoti iš svetimos prigimčiai tarnybos moteriai tampa CŽV pareigūnas Neitas (Joel Edgerton). Dominyka pradeda bendradarbiauti su amerikiečiais, tampa dviguba agente.
Toliau viskas klostosi pagal žanro ir panašių filmų taisykles – meilė, įtampa, išdavystės, persekiojimai, tardymai, kerštas. Siužetas mažai jaudina, o bejausmius rusus kapota kalba vaidinantys amerikiečių, britų ir belgų aktoriai paskęsta filmo dailėje, kuri perteikia reikiamą atmosferą, tačiau viso darbo už režisierių nudirbti, deja, negali.