7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Anokia laimė tapti žmogumi

Apie spektaklį „Pinokis“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Aušra Kaminskaitė
Nr. 10 (1247), 2018-03-09
Teatras Kultūra vaikams
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.

Sunku suprasti, kodėl septyni milijardai negalinčių susikalbėti žmonių tiki, kad, suradę gyvybę kitose planetose, gebėtų puikiai su ja sutarti. Arba kodėl žmonės tiki savo galia valdyti kuriamus ir tobulinamus robotus, visais atžvilgiais pranoksiančius šiuolaikinius homo sapiens. Visų keisčiausia, kad nesuskaičiuojamame žinduolių,  paukščių, vabzdžių pasaulyje vis tiek jaučiamės tokie vieniši, jog norime kurti arba atrasti naujas būtybes. Gal, kaip madinga manyti, taip reiškiasi noras tapti dievais. Nes juk ir Dievas pasaulį sukūrė iš vienišumo.

 

Žymiausias literatūros kūrinys, pasakojantis apie vienišumo, sumišusio su siekiu būti pranašesniam, pavojų turbūt yra Mery Shelley istorija apie daktarą Frankenšteiną ir jo sukurtą pabaisą. Panašų siužetą netikėtai galima atrasti ir vaikų literatūroje, Carlo Collodi knygoje „Pinokis“, pagal kurią spektaklį Vilniaus teatre „Lėlė“ vasario pabaigoje pastatė režisierius Šarūnas Datenis. Collodi istorijos siužetas prasideda pažintimi su vienišu meistru Džepetu, kuris iš malkos droždamas medinę lėlę jau pastebi gimstančio kūrinio nepaklusnumą ir dėl jo kenčia. Tačiau noras sukurti sau draugišką būtybę nugali ir į pasaulį paleidžiamas neklaužada Pinokis, jį mylintiems ilgą laiką keliantis vien kančias. Spektaklio dramaturgė Teklė Kavtaradzė savo interviu įvardijo Pinokio nuotykius kaip vaiko brandos istoriją, kai „tapti tikru berniuku“ (Pinokio svajonė, kurią jam primetė gyvieji) reiškia subręsti bei išmokti sugyventi su savimi ir supančia aplinka. Tačiau stebint spektaklį pirmiausia į akis krito kita tema – tėvų noras būti vienvaldžiais vaikų gyvenimo tvarkytojais ir jų lūkesčių nesutapimas su mažųjų pasaulio realybe bei įpročiais.

 

Šarūno Datenio spektaklyje Pinokis – ne medinė lėlė, o robotas androidas, kurį iš senų detalių sukonstravo mechanikas Džepetas (lygiai kaip Frankenšteinas savo pabaisą sukūrė iš lavonų dalių). Dirbtinio intelekto valdomas robotas pristatomas kaip Z kartos parodija – o galbūt kaip kraštutinė Z kartos apraiškos versija. Visus aplinkinius jis vadina „seniukais“, nuolat pabrėžia teisę naudotis savo laisvėmis, ieško lengvų būdų ko nors pasiekti ir greitai pamiršta žadėtas atsakomybes. Pabėgęs nuo mokyklą lankyti verčiančio tėčio, Pinokis patiki sukčiais ir dukart nueina „šunkeliais“ – pirmiausia patenka į teatrą, o vėliau prasilošia. Kaskart iš pragaišties jį išgelbsti Blue Girl (Erika Gaidauskaitė), nors taip ir nepavyko suprasti, kokie yra jos tikslai ir iš kur ji atsiranda. Pagaliau Pinokis suvokia, kad trumpalaikės šlovės ir malonumų vaikymasis veda tik prie nelaimių, todėl grįžta pas savo kūrėją Džepetą (Irmantas Jankaitis).

 

Atrodo, kad interpretuojant Pinokio nuotykius režisieriui Šarūnui Dateniui svarbiausia buvo sudėlioti įvaizdžius, kurie keltų publikai atpažinimo džiaugsmą arba taptų nuorodomis į šių ar kiek ankstesnių dienų aktualijas. Spektaklio pradžioje ekrane skaitome istoriją, užrašytą „Žvaigždžių karų“ prologo forma; maištininkas androidas Pinokis – taip pat lyg nuoroda į „Žvaigždžių karų“ androidą R2D2. Sukčiai Lapinas ir Katinas spektaklyje paversti kinų simboliu – dvigalviu drakonu, kuriam pasirodžius aplinka taip pat nušvinta rytietiškais motyvais. Visos apgavystės vyksta Kinų kvartale. Galbūt tai kinų prekėmis užtvindytos laisvosios rinkos kritika, tačiau žiūrint spektaklį pirmiau kyla sumaištis, o ne asociacija. Pinigus Pinokis praranda lošdamas „Laimės rate“, apeliuojant į vieną skaudesnių visuomenės problemų – lošimus, apie kurių sukeliamą priklausomybę Lietuvoje kalbama vis dar nepakankamai. O pati Pinokio leksika yra nuorodų į YOLO filosofiją rinkinys. Tokia įvaizdžių seka kelia įspūdį, tarsi spektaklio kūrybos metu vyko vakarėlis, kuriame kūrėjai sutartinai šaipėsi iš juos supančio pasaulio ir smagiausias vietas sudėjo į pjesę. Ir puiku. Problemos prasideda, kai iš fragmentiškų interpretacijų reikia sulipdyti visumą. Kadangi dauguma įvaizdžių atkeliauja iš skirtingų kontekstų ir nėra plėtojami ilgesnį laiką, žiūrovo smegenys verčiamos nuolat koncentruotis vis į kitą temą, neįsigilinant nė į vieną iš jų. Daugybė nuorodų yra tokios konkrečios (pavyzdžiui, siaura auditorija juokaujant apie teatrą kaip blogiausią profesinį pasirinkimą) ir tokios nesusijusios tarpusavyje, kad bet koks siužetinis pagrindas pradingsta tarp juoką keliančių detalių.

 

O vizualiai spektaklis patrauklus ir kelia malonumą – pagiriamasis žodis dailininkui Antanui Dubrai bei visiems, prisidėjusiems prie lėlių ir scenografijos kūrimo. Mielas, maždaug septynmečio vaiko ūgio robotukas Pinokis, tikėtina, gali sugrąžinti į teatrą žiūrovus, kurie prieš penkiolika metų pamiršo kelią į „Lėlę“ dėl baimę keliančių nepatrauklių lėlių. Aplinkoje, kurioje gimsta Pinokis, beveik viskas mechanizuota, kiekvienas erdvės pokytis lydimas lempučių mirgėjimo, o lėlių teatro spektaklis pristatomas kaip technologijų šou. Tad net ir turint (greičiausiai) ribotas galimybes, Dubrai pakako kūrybiškumo sukurti fantastinio žaidimų kambario aplinką, kuri neretai daug įdomesnė  nei spektaklyje girdimi juokai. Veikiausiai šis „Pinokis“ būtų kur kas paveikesnis labiau susikoncentravus į vizualiąją plotmę ir atsisakius medžiagos diktuojamo moralo. Šiuo metu spektaklis svyruoja tarp dviejų teatro formų: tradiciškai didaktiško ir vizualaus, jaunajai kartai kur kas priimtinesnio. Kol kas jis svyra tai į vieną, tai į kitą pusę, niekaip nerasdamas pusiausvyros.

 

Internete nurodyta, kad „Pinokis“ skirtas vaikams nuo ketverių metų, tačiau trys jo komponentai – stilius, dramaturgija ir muzikinė dalis – apeliuoja į kito amžiaus auditoriją. Vizualiai kuriamas scenos pasaulis bei visų veikėjų, išskyrus meistrą Džepetą, elgesio bei kalbos maniera nukreipta į vyresnius, manyčiau, ne jaunesnius nei aštuonerių metų žiūrovus. Kita vertus, spektaklio dramaturgija atstumtų tokio amžiaus vaikus dėl karikatūriškai vaizduojamo Z kartos elgesio ir kiek iš aukšto beriamos kritikos. Dar keisčiau, kad fone paliekamas Carlo Collodi istorijos motyvas, jog „suaugusieji žino geriau“ (beje, šis motyvas sėkmingai eliminuotas Walto Disney’aus filme, kur Pinokis traktuojamas kaip nepatyręs patiklus vaikas). Teorija, kad nesusitupėjusius vaikus išgelbėti gali vien suaugusiųjų išmintis, patraukliai skamba nebent patiems suaugusiems. Spektaklyje girdimos dainos (kompozitorius Vytautas Leistrumas) „kabina“ plačią auditoriją, tačiau jų tekstuose apstu į socialinę problematiką apeliuojančios informacijos, be to, visi dainuojantys prastai artikuliuoja žodžius (galbūt tai premjeriniai garso aparatūros nesklandumai?), tad suprasti, kas dainuojama, gana keblu. Juo labiau – ketverių metų vaikui.

 

„Pinokyje“ jaunasis neklaužada pašiepiamas stipriausiai, nors būtų pravartu išgirsti ir meistrui Džepetui taikomą kritiką – juk būtent jis sukonstravo androidą ir nesugebėjęs su juo susitvarkyti leido ištrūkti į pasaulį. Ir kai Pinokis, per patirtį įgavęs išminties, grįžta pas tėvą pasiryžęs taisyti klaidas, paaiškėja, kad pats Džepetas iš savo klaidų nepasimokė ir toliau naudoja senas neveiksmingas priemones – ragina aklai klausyti paliepimų. Prieš premjerą Šarūnas Datenis kalbėjo apie robotų įsigalėjimo baimę, tad spektaklio pabaiga nuskamba tarsi pranašystė: viskas bus gerai, jei robotai supras, kad žmonės yra už juos pranašesni, nes būtent žmonės yra Žemės šeimininkai. Vienų rūšių bei vienų kartų pranašumas nuolat lydi spektaklio personažus, vis baksnodamas ir primindamas, kad šį pasaulį sunaikins ne robotai, o žmogaus puikybė.

Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.