Berlyno kino festivalis: nuo šiuolaikinių problemų reflektavimo iki sutrikusių asmenybių

Kaip ir didžioji kino industrijos dalis, Berlyno tarptautinis kino festivalis šiais metais prisidėjo prie #metoo moterų emancipacijos judėjimo. Nors prieš festivalį sklandė nepasitenkinimas seksualiniu užpuolimu kaltinamo Kim Ki-duko filmo „Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ įtraukimu į Forumo programą, pagrindinėje konkursinėje programoje kino ekraną valdė moterys. Galbūt dėl to geriausio aktoriaus kategorijoje išsiskyrė tik jaunojo vokiečių aktoriaus Franzo Rogowskio pasirodymas, kuris, deja, žiuri narių buvo nepastebėtas. „Auksinį lokį“ šiais metais išsivežė debiutuojanti rumunų režisierė Adina Pintilie, sukūrusi filmą „Neliesk manęs“ (Touch Me Not, 2018) apie intymumo bijančią vidutinio amžiaus moterį, kuri psichologų padedama bando užmegzti ryšius. Ji kartu su filmo prodiuseriais laimėjo ir geriausio debiuto apdovanojimą bei piniginį 50 000 eurų prizą.

Kaip ir pastaraisiais metais, taip ir dabar Berlinalės konkursinė programa išgyvena sunkius laikus. Vokiečių filmų kūrėjų pasirašyta peticija už festivalio kaitą sukėlė dideles diskusijas ir kritiką vadovui Dieteriui Kosslickui, kuriam ateinantys Berlinalės metai turėtų būti paskutiniai. Dalis konkursinės programos filmų ir vėl kėlė klausimą – ką jie čia veikia? Geriausio aktoriaus apdovanojimą laimėjęs Anthony Bajonas niekuo neišsiskyrė eiliniame draminiame prancūzų filme „Malda“ (La prière, 2018) įkūnijęs nuo narkotikų priklausomą jauną vaikiną. Jis, nusprendęs išsigydyti savo priklausomybę, atvyksta į kalnus, kur tokie patys likimo broliai save valo pasitelkdami maldą ir darbą. Deja, daugiau nei pusę filmo neišvystame nieko daugiau, tik maldas ir dainas apie Jėzų. Kūrinio pabaigoje Tomui dėkojantys jaunuoliai pasirodo pirmą kartą ir žiūrovui iškelia klausimą, ką gi gero jis padarė, kadangi pačiame filme jo veiksmų beveik nematome. Vidinė pagrindinio veikėjo kova taip lieka ir neatskleista. Atrodo, kad sprendimus jis priima greitai ir neapgalvotai, todėl antroje filmo dalyje pasijaučia logikos stygius kūrinio scenarijuje.

Vieną prasčiausių knygos ekranizacijų pristatė prancūzų režisierius Benoît Jacquotas, pagal britų rašytojo Jameso Hadley Chase‘o knygą pastatęs filmą „Eva“ (2018). Savo sodyboje vieną vakarą netikėtai sutikęs paslaptingą vyresnę moterį Evą (Isabelle Huppert), Bertrandas (Gaspardas Ullielis) nusprendžia ją suvilioti ir iš tos medžiagos parašyti naują pjesę. Pavogęs iš mirštančio rašytojo rankraštį, jis tapo didele teatro žvaigžde ir nuolat jaučia nuolatinį spaudimą tęsti savo darbą, kitaip paprasčiausiai jo neteks. Eva tampa jo susižavėjimo ir manijos šaltiniu, nors filme to pamatyti beveik neįmanoma. Kūrinyje veikėjai taip ir lieka neatskleisti. Apie paslaptingąją prostitutę Evą sužinome daugiau nei apie pagrindinį veikėją Bertrandą, kurio motyvai iki galo ir lieka neaiškūs. Filme kelis kartus pasirodantys sulėtinti kadrai primena kino mėgėjų arba pirmųjų kino studijų studentų kinematografinius bandymus, kuriais „meniškai“ bandoma perteikti veikėjų emocijas.

Kita ekranizacija pagal Antrojo pasaulinio karo metais Annos Seghers parašytą romaną „Tranzitas“ išsiskyrė režisieriaus Christiano Petzoldo ypatingu žvilgsniu į istoriją ir bandymu ją pristatyti šių dienų kontekste. Pagrindiniam veikėjui Georgui (Franzas Rogowskis) pavyksta pabėgti iš vokiečių okupuoto Paryžiaus į Marselį, kuriame dar plaukiantys laivai į Vakarus suteikia vilties išsilaisvinti nuo karo. Bėgdamas su savimi jis nešasi nusižudžiusio rašytojo Weidelio dokumentus ir leidimą keliauti į Meksiką. Nuvykęs į ambasadą, Georgas bando atiduoti dokumentus, tačiau yra supainiojamas su rašytoju ir prisiima jo tapatybę. Greitai jis susipažįsta su Weidelio žmona Marie (Paula Beer), kuriai taip ir neišdrįsta pasakyti, kad jos vyras negyvas. Režisierius Antrojo pasaulinio karo vaizdus perkelia į šiuolaikinį pasaulį, filme palikdamas tik klasikinę aprangą. Kūrinyje taip pat nematyti tankų, kareivių ar kitų karą žyminčių atributų. Kartais pasirodo tik kratas atliekantys policininkai, kurie ieško nelegalių gyventojų. Taip pat režisierius sąmoningai nevaizduoja pabėgėlių kaip žydų, o okupantus dažniau vadina fašistais nei vokiečiais. Tokiu būdu filme išryškėja alegorija į šių dienų pasaulį, kuriame žmonėms tenka bėgti iš savo šalių dėl juos vykstančių karų. Toks Petzoldo sprendimas istoriją paverčia universalia, parodančia, kad įvykiai kartojasi ir tai, kas vyko prieš aštuoniasdešimt metų, vyksta ir dabar.

„Waldheimo valsas"

Už geriausią dokumentinį filmą apdovanojimą gavusi režisierė Ruth Beckermann Forumo programoje pristatė filmą „Waldheimo valsas“ (Waldheims Walzer, 2018) apie buvusį Austrijos prezidentą Kurtą Waldheimą, kurio prezidento rinkimų metu paaiškėjo, kad Antrojo pasaulinio karo metais jis priklausė Nacionalsocialistų partijai. Kūrinyje naudojama tik originali to laikotarpio videomedžiaga iš televizijos archyvų ir pačios režisierės, kuri gyvai stebėjo visų rinkimų chaosą, dokumentuoti vaizdai. Kurtas Waldheimas devintajame dešimtmetyje buvo Jungtinių tautų sekretorius, 1986 m. nusprendęs varžytis dėl Austrijos prezidento posto. Išlindę nuslėpti politiko praeities faktai sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp austrų ir pasaulinės žydų organizacijos, kurie norėjo, kad Waldheimas pasitrauktų iš rinkimų. Filme atskleidžiami absurdiški kandidato komentarai ir bandymai atsiriboti nuo atsakomybės. Taip pat – tarp pačių austrų vis dar gajus antisemitizmas ir Holokausto neigimas. Ši istorija, kaip ir „Tranzitas“, reflektuoja kylančią nacionalizmo bangą ir pasikartojančius įvykius, iš kurių vis dar nepasimokoma.

Forumo programoje rodytas amerikiečių režisierės filmas „Madlenos Madlena“ (Madeline‘s Madeline, 2018) paneria į aktorių gyvenimą. 16-metė mergina Madeline (Helena Howard) kartais būna kate, kartais vėžliu, o kartais pati savimi. Tačiau net ir būdama savimi, jauna aktorė dažnai atrodo lyg stebėtų save iš šalies. Dar kartais ji įsikūnija į savo motiną, kuri įvairiais būdais bando apsaugoti sutrikimų turinčią dukrą. Jos būsena pasinaudoja teatro režisierė Evangelina (Molly Parker), spektaklį pradedanti sukti aplink pagrindinę savo aktorę. Nuostabų debiutinį vaidmenį kine atlikusi Helena Howard puikiai įsikūnija į skirtingų tapatybių valdomą veikėją, kuri neaišku ar apsimeta, ar iš tiesų nebesupranta, kas ji yra. Filme esantys balsų persipynimai leidžia labiau įsijausti į veikėjos būseną ir sutrikusią asmenybę.

Pasibaigęs Berlyno kino festivalis kartais pradžiugina, bet vis dar kelia opius klausimus. Kaip sustiprinti konkursinę programą?  Kokia kryptimi žengs festivalis po Dieterio Kosslicko išėjimo? Lieka tikėtis, kad ateinantys metai atpūs geresnių filmų.