Kinas
Paskutiniais metais Lietuvoje vis dažniau pasirodo patriotiniai filmai – gana keistas, senamadiškas istorinio ir propagandinio kino mišinys. Daugiausia jie skirti jauniems, nelabai kiną ir istoriją išmanantiems žiūrovams, užaugusiems Holivudo paunksnėje. Šie filmai kuria itin ideologizuotą steigiamąjį nepriklausomos valstybės mitą, kurio pagrindas – pokario partizanų kovos. Uždavinys dažnai apibrėžia ir formą: tokių filmų pasaulis supaprastintas ir piešiamas juoda ir balta spalvomis, veikėjų poelgius lemia priklausymas vienai ar kitai ideologinio barjero pusei, gyvenimas sovietų okupuotoje Lietuvoje kuriamas pasinaudojant siaubo kinui būdinga estetika – tamsa, begaline, kartais net absurdiška prievarta, krauju ir erotika. Tai visai suprantama, nes filmų tikslas – sužadinti emocijas. Intelektualinė refleksija čia netinka, juk bandymas paaiškinti gilesnius personažų motyvus ar sudėtingesnius nesenos istorijos aspektus skatintų abejoti elementariais filmo teiginiais. Žinoma, geras režisierius gali atgaivinti ar bent pagyvinti ideologinę schemą, tačiau „Pelėdų kalno“ (Lietuva, 2017) atveju, man regis, atsitiko atvirkščiai: režisierius Audrius Juzėnas scenaristo Prano Morkaus scenarijų apie sudėtingus pokario jaunuolių likimus supaprastino iki banalių, bet šūvių, kraujo ir erotikos prisodrintų scenų apie partizanų didvyriškumą ir niekšus rusus. Kita vertus, „Pelėdų kalnas“, matyt, tiksliai perteikia kaunietišką lietuvybės suvokimą, kuris pradeda dominuoti net politiniame gyvenime.
„Pelėdų kalno“ veiksmas prasideda 1947-aisiais Kaune, kai tarp futbolą žaidžiančių gimnazistų nuo enkavedistų bando pasislėpti ką tik sovietinius plakatus padeginėjęs merginų numylėtinis Šmelingas (Arnas Danusas). Stadione susirinkę visi būsimi pagrindiniai veikėjai, bet režisierius nesugeba jų individualizuoti, sunku iškart įsiminti vardus ar veidus. Iš pradžių jaunieji veikėjai visada kartu – trys draugės eina į kiną, čia pasirodo ir keturi ar penki jaunuoliai, kuriuos matysime šmėkščiojant visą filmą. Matyt, pataikaujant šiuolaikiniams žiūrovams, jaunuoliai kalba ne pokario Kauno žargonu: „atsiknisk“, „varom“ ir panašūs žodeliai nuolat skamba istoriniu prisistatančiame filme.
Palaipsniui Juzėnas išryškina du pagrindinius veikėjus – bevardis ir paslaptingas Šmelingas yra partizanas, kuris rengiasi pereiti sieną, kad į Vakarus nugabentų dokumentus, įrodančius sovietų okupantų žiaurumą. Tadas (Aidas Jurgaitis) gyvena kartu su tėvais (Aldona Bendoriūtė ir Aleksas Kazanavičius), jų name įsikūrė sovietų karininkas su žmona Lidija (Aleksandra Metalnikova). Rusas nuolat muša jauną žmoną ir jaučiasi tikruoju namo šeimininku.
Tado šeima įkūnija prisitaikymo temą: tėvas yra valstybinio choro vadovas ir, nors ne savo noru, padeda „išbuožinti“ ir išvežti į Sibirą savo dėdę. Mama priverčia Tadą bažnyčioje prisiekti, kad jis niekad neišeis į mišką. Vėliau Tadas taps banaliu spekuliantu, prekiaujančiu karininko sesers Tamaros iš Karaliaučiaus gabenamais vokiečių daiktais. Bet tai atsitiks filmui įpusėjus, o kol kas gražiausių kojų savininkę Ritą (Paulina Taujanskaitė) įsimylėjusį Tadą išprievartaus Lidija.
Iš tikrųjų miško, kurio taip bijo Tado motina, filme nėra. Šmelingo bendražygiai partizanai slapstosi Zoologijos sode ir nutriušusiame laive. Jiems ant kulnų nuolat lipa enkavedistai, bet galiausiai jie pasirengs kirsti sieną ir kažkur prie Ragainės susikaus su raudonarmiečiais.
Tado ir Šmelingo istorijas Juzėnas vis pertraukia neva jaunuolių kasdienybės vaizdais. Jaunuoliai yra patriotai ir tiesiog apsėsti erotikos, nuolat bučiuojasi viešose vietose. Šokiai su ilgais bučiniais vyksta ne tik per Šmelingo ryšininkės Silvos (Anastasija Marčenkaitė) gimtadienį, bet ir lauko estradoje Pelėdų kalne. Veikėjai reguliariai lankosi „Dainavos“ kino teatre, kur žiūri „Tarybų Lietuvą“ ir trofėjinius filmus. Tiesa, kino teatre kažkodėl kabo filmo „Ignotas grįžo namo“, kuris buvo sukurtas 1956-aisiais, jau gerokai vėliau, nei pasibaigia filmo veiksmas, plakatas. Bet tai tik viena iš apmaudžių filmo klaidų, kurių neišvengė ne tik filmo dailininkai (sunku patikėti, kad partizanai kirstų Lenkijos sieną vilkėdami lietuviškas uniformas su regalijomis), bet ir scenaristas. Pavyzdžiui, Lidija juk negali prisiminti, kaip Karaliaučiuje buvo filmuojamas „Susitikimas prie Elbės“, nes Kaune ji gyvena 1947-aisiais, o Grigorijaus Aleksandrovo filmas pasirodė tik 1949 metais. Tad šiek tiek absurdiška, kad autentiškos kino kronikos efektas po jų einančiuose epizoduose iškart sugriaunamas. Kino teatre įvyksta ir filmo kulminacija, kai ekrane slenkant Josifo Stalino laidotuvių kronikos vaizdams Tadas glamonėja plačiai išsižergusios Ritos tarpkojį. Niekad nemačiau tokio bejėgiško bandymo orgazmo scenoje susieti Erosą ir Tanatą, bet Juzėnas iš tų režisierių, kurie renkasi banaliausią mizansceną, paprasčiausią sprendimą. Taip buvo ir ankstesniuose jo filmuose „Getas“ bei „Ekskursantė“, nors debiutinis Juzėno filmas „Rojuje irgi sninga“ pretendavo į arthouse. Operatorius Rolandas Leonavičius, regis, bando paisyti tokio kino taisykles.
Filmo silpnybė, kad Juzėnas nemoka (arba nenori) rutulioti psichologiškai motyvuotų pagrindinių personažų istorijų ir kurti nuoseklios filmo visumos, specifiško pasakojimo ritmo. Todėl jis nuolat griebiasi paralelinio montažo, pavyzdžiui, šokius Pelėdų kalne montuoja su ryšininkės šeimos išvežimu į Sibirą, Tado tėvo sugrįžimą iš kaimo – su Tamaros atvykimu. Paralelinis montažas tradiciškai turi didinti įtampą, kad ir scenoje, kur Aldona gaivina laive sužeistą partizaną Kovą, o rusai svarsto, ar nenužudyti laivo sargo, pavaišinusio juos naminuke. Šaudoma filme visą laiką ir visur, net bažnyčioje. Tačiau dažnai režisierius nesugeba logiškai užbaigti įtemptos scenos: kai kareiviai šaudo į laivelį, po kuriuo pasislėpė jų persekiojamas Šmelingas, tik po kelių scenų jį pamatysime gyvą, sausą ir sveiką. Beveik kiekvienoje scenoje atsiranda vis naujų personažų, kurie vėliau nebepasirodys filme. O jei pasirodys, tai bus matyti negrabūs dramaturginiai dygsniai: filmo pradžioje kaime Tado tėvo sutiktas stribas Valentinas (Valentinas Krulikovskis) išnirs tik finale – Kauno kavinės scenoje, kur kažkodėl dainuojama žydų „Lechaim“, nors prieš tai „Pelėdų kalne“ žydų temos visai nebuvo. Gausūs antrojo plano personažai turi atlikti tam tikrą funkciją, bet dažnai „pritempti“ ir jie, ir jų funkcijos. Vokietis rusų belaisvis (Dainius Svobonas), kurį priglaudžia Šmelingas, regis, reikalingas tik tam, kad Ragainėje palaidotų rusų žiauriai išprievartautą vokietę. Šios scenos patosą Juzėnas pabrėžia banaliais sulėtintais kadrais, fone skambant patoso kupinai Tito Petrikio muzikai.
Patosas režisieriui yra svarbiausias. Į pabaigą jo tik daugės: fone nuolat skambanti muzika, daug patriotiškų žodžių ir maldų, vaikas ir jo nupiešta trispalvė, Šmelingo draugas, slapta sugrįžęs iš Vakarų, susišaudymas su išdaviku vyrų tualete, kažkokios Kauno aikštės centre. Viską vainikuos didžiulis mėnulis, pakibęs virš gyvų ir mirusių personažų, bei pabaigos titrus papildantis „Amerikos balso“ laidos įrašas, įrodantis, kad Šmelingo auka nebuvo tuščia. Matyt, tai ir yra svarbiausia, ką ir norėjo pasakyti režisierius.
