Viename muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės pokalbyje su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi atsiskleidė tokia muzikos komponavimo vaikams pozicija: „(...) Nesutinku, kad vaikams reikia rašyti geriau nei suaugusiesiems. Tai tik žodžiai, gražūs žodžiai. Vaikams reikia veiksmingesnių, artimesnių jų būsenai, jų pasaulėžiūrai dalykų. Suaugusiųjų ritmo problemos visai kitos, o čia ritmas atliepia vaikų poreikį judėti (...)“. Tačiau ar kiekvienas kūrėjas sugeba perprasti „vaikiško mąstymo ritmo“ intensyvumą? Mažųjų klausytojų ir juos į spektaklius lydinčių tėvelių atmintyje dar ilgai išliks teatruose matyti lietuvių kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Jono Tamulionio, Jurgio Gaižausko ir Zitos Bružaitės sceniniai veikalai vaikams. Muzikologės Ingos Jankauskienės nuomone, Kutavičiaus operos struktūra priklauso tiesiogiai nuo pasakos siužeto, Gaižausko veikalas yra konstruojamas daugiau muzikinėmis formomis. O kokiam operos vaikams tipui būtų priskiriamas kovo 14 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmą kartą parodytas Sigito Mickio kamerinis veikalas „Zuikis Puikis“?

Stiprių simfoninių orkestrų gastrolės mūsų koncertų scenose tebėra retenybė. Kartu jos tampa ir įvykiu – ne tik nuolatiniams koncertų lankytojams, profesionaliems muzikos vertintojams, bet ir mūsų orkestrų nariams (o jų tenka tokiuose koncertuose nemažai sutikti). Šie, dalyvaudami savų orkestrų veikloje kaip tam tikroje rutinoje, po gastroliuojančių orkestrų koncertų, po atidaus žvilgsnio „iš šono“, manyčiau, aptinka galimybę orkestranto darbe atrasti kur kas daugiau kūrybinio profesionalumo apraiškų ar paskatų pasitempti. Ne, nesinorėtų iškart peikti, kritikuoti Lietuvos simfoninių orkestrų, kategoriškai supriešinant su gastroliuojančiais, esą štai kaip turėtumėte groti!

Kartais sapnuojame gražius spalvotus sapnus. Juose įmanoma maloniau nei tikrovėje nubusti, viliantis, kad tikrasis pabudimas – tai blogas ar net baisus sapnas, ypač kruvinų įvykių Kijeve kontekste. Karo ir taikos, meilės ir mirties tema Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“ pagal Rainerio Marios Rilke’s „Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ (1906) išskleidžiama peržengiant realybės ir vizijos ribą, ją niveliuojant. Librete, kurio autorė yra pati kompozitorė, pavadintame improvizacija pagal Rilke’s poemą (2 veiksmai, 18 scenų), atsirado Korneto sapnai, kurių sakmėje nėra. Juos, anot autorės, įkvėpė rašytojo amžininko, garsaus austrų menininko Oskaro Kokoschkos knygelės „Sapnuojantys berniukai“ teksto fragmentai ir iliustracijų pavadinimai. Prisiminkime muzikai artimų neklasikinio mąstymo tradicijos atstovų teiginius apie tai, kad kompozitorius išreiškia giliausią išmintį, vartodamas kalbą, nesuprantamą jo protui, panašiai kaip somnambulas (Schopenhaueris). Apgaulė, sapnas, iliuzija – tai ne išvirkščioji tikrovės pusė, o vienintelė tikrovės forma (Nietzsche).

 Ne vienoje recenzijoje mūsų savaitraščio puslapiuose jaunas dainininkas Tadas Girininkas vadintas kone kiekvieno spektaklio atradimu. Jo gražiai įvaldytą vokalą, puikią mokyklą (prof. Vladimiro Prudnikovo dainavimo klasės absolventas), sodrų bosą, greitą profesinį brendimą pastebėjo visi Lietuvos teatrai ir spektaklių statytojai.

Lietuvos baleto istorijoje mėgstama didžiuotis, jog XVIII a. pabaigoje Varšuvos karališkasis baletas buvo suformuotas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiūnų dvaruose išmankštintų šokėjų. Bet šis istorinis ryšys vėliau visiškai nusilpo, o nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio profesionalusis teatrinis Lietuvos šokis ilgam suartėjo su rusų baleto mokykla. Tik pastarajame dešimtmetyje lenkų ir lietuvių baleto sąsajos įgauna naujų formų – pirmiausia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro dėka. Nuo 1997-ųjų, kai Vilniuje pastatė baletą „Karmen“, lietuvių šokėjus pažįstantis choreografas 2011 m. ėmėsi jiems vadovauti, tuo pačiu metu nepalikdamas ir pagrindinės Lenkijos baleto trupės vairo. Formulė „vienas vadovas – dvi trupės“ jau davė apčiuopiamų rezultatų: lenkų menininkų komanda vėlyvą pavasarį pastatė Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“, kurį kartu su Anželikos Cholinos pastatytu baletu „Barbora Radvilaitė“ lietuviai spalį parodė Varšuvos žiūrovams, o gruodžio 4 ir 5 d. Vilniuje parodyta šiuolaikinių vienaveiksmių baletų programa „Laiko aidai“ – 2012-ųjų Lenkijos nacionalinio baleto naujiena.

Nuostabu, kad mes, žmogiškosios būtybės, esame apdovanotos galimybe jausti meno grožį – būtent jausti, o ne matyti, girdėti ar išprotauti. Mažai dalykų šiame pasaulyje prilygsta vidinei būsenai, kuri apima, pavyzdžiui, įžengus į dailės muziejų. Pirmieji žingsniai jame paprastai nebūna užtemdyti jokių bandymų įvertinti ar suvokti to, ką mato akys, – jos šiuo atveju tėra langai, pro kuriuos į vidų plūsta sunkiai apčiuopiami atmosferos, ypatingos būties spinduliai. Šiai jausenai prilygti gali tik ta trumpa akimirka, kai sėdint operos teatre laukiama beprasidedančio spektaklio – kai jau gęsta šviesos, sklando tobulai disonuojantys derinamų orkestro instrumentų garsai; tuojau prasidės...

Todėl Valdovų rūmų atidarymo iškilmėms buvo taikliai pasirinktas