Lietuva pastarąjį laiką gyvena pirmininkavimo Europos Sąjungai pradžios nuotaikomis. Į šį šurmulį įsiterpė ir viena svarbiausių mūsų valstybinių švenčių – vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Ji pasirinkta ir ilgą laiką puoselėto projekto – Valdovų rūmų – atidarymui. Liepos 6-ąją jau daug metų puoselėjama graži himno giedojimo tradicija – tautiškos giesmės aidas nusidriekia per visą pasaulį, o šiemet jau giedota ir Žygimanto Augusto laikus menančiame Vilniaus Valdovų rūmų kieme, iškilmingo koncerto pradžioje. Būtent su šia vieta siejamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinis klestėjimas, prasidėjęs LDK didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam vedus Milano kunigaikštytę Boną Sforcą. Nuo 1636-ųjų rugsėjo 4-ąją čia pastatytos operos „Elenos pagrobimas“ Valdovų rūmai tapo pirmųjų operų Lietuvoje lopšiu. Muzikologės Jūratės Trilupaitienės teigimu, tai ypač svarbus Lietuvos kultūros istorijos įvykis, nes Vilniuje opera buvo pastatyta anksčiau negu tokių pasaulio kultūros sostinių kaip Londonas ar Paryžius teatruose.
Todėl Valdovų rūmų atidarymo iškilmėms buvo taikliai pasirinktas operos žanras, kuris ryškų pėdsaką paliko XVII a. LDK kultūroje Vazų teatro gyvavimo laikotarpiu, vėliau, mirus valdovui Vladislovui Vazai, praradęs savo galybę, bet iš naujo atgimęs pirmosios Lietuvos valstybės metais. To meto publika skubėdavo į spektaklius, ypač tada, kai afišose puikuodavosi legendinio operos solisto Kipro Petrausko pavardė, o spaudoje virė aršios diskusijos, ar operetės žanras yra vertas garbingos operos scenos.
Gyčio Padegimo režisuotas teatralizuotas koncertas „Opera atsiveria Valdovų rūmuose“ – trumpa kelionė po Lietuvos kultūros istoriją, apipinta istoriniais pasakojimais, papuošta XVI–XVII amžius atitinkančiais kostiumais ir, žinoma, gražiausių operų muzika. Su iškilminga procesija, nešančia karališkąsias regalijas, į rūmų balkoną pakilo Žygimanto Augusto motina, renesanso kultūros puoselėtoja Bona Sforca – aktorė Olita Dautartaitė. Ji pasakojo apie Milano kunigaikštytės atvykimą į Lietuvą, apie kartu su ja atvykusius italų muzikus, meilę ir dėmesį kultūros puoselėjimui. Po kelių numerių pasirodęs operos Lietuvoje „krikštatėvis“ Vladislovas Vaza – aktorius Aidas Matutis – supažindino su žymiąja valdovo kelione po Europą, į kurią jis išvyko 1624 metais. Abiejų Tautų Respublikos valdovas keliaudamas susipažino su to meto kultūros naujovėmis, o labiausiai susižavėjo opera. Šios kelionės įspūdžiai inspiravo 1636-aisiais pastatyti pirmą operą Lietuvoje „Elenos pagrobimas“, o Vazų teatras dar gerą dešimtmetį statė ir kitas operas, kurių muzikos autoriai, deja, nėra tiksliai žinomi iki šiol. Neabejotinai V. Vazos pasakota istorija nepaprastai įdomi – operos Lietuvoje gimimas nėra gerai žinomas mūsų istorijos puslapis, tačiau LDK valdovą įkūnijusiam aktoriui meistriškumo ir įtaigumo šiek tiek pritrūko.
Pirmajai koncerto daliai – senosios muzikos ir šokių ansamblio „Banchetto musicale“ (vadovė Jūratė Mikiškaitė-Vičienė) parengtai programai – pasirinktas savotiškas režisūrinis sprendimas: šokių numeriai atlikti ant kieme įrengtos pakylos, papuoštos mandarinų medžiais, o dideliame ekrane rodyta filmuota medžiaga iš rūmų menės, kurioje Bona Sforca ir Vladislovas Vaza gėrisi muzikantų atliekamais kūriniais. Taip bandyta atgaivinti XVI–XVII a. rūmų muzikos dvasią. Vis dėlto darnaus veiksmo ši idėja nesukūrė: ekrane rodomi vaizdai visiškai atitraukė dėmesį nuo kiek nuošaliau atliekamų šokių, o visas pasirodymas įgavo nepageidautino dirbtinumo, stokojo vientisumo. Kur kas žaviau atrodė rūmų balkone atlikta Sirenos daina iš Francescos Caccini operos „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“, 1625 m. sukurtos ir parodytos Vazos garbei per jo kelionę į Italiją. Šis kūrinys leido bent akimirkai įsivaizduoti, kad sėdime ne atstatytų Valdovų rūmų kieme, o XVII a. operos teatre, tik be įspūdingos mašinerijos, aromatinių stebuklų ir su galybe šiuolaikinės techninės įrangos bei scena, paruošta simfoniniam orkestrui.
Ankstyvosios barokinės operos veikalai, smarkiai besiskiriantys nuo klasikinės ar romantinės operos, nėra dažni svečiai Lietuvos profesionalios muzikos scenose. Žiūrovams, kurie nėra aistringi barokinės operos gerbėjai, Viktoro Gerasimovo sopraninas – tarsi baroko epochoje klestėjusios kastratų tradicijos atgarsis – galėjo pasirodyti kiek neįprastas, netgi egzotiškas. Deja, viduramžių, renesanso, ankstyvojo baroko muzika neretai lieka tinkamai nesuprasta, o dėmesio jai trūksta ir iš publikos, ir iš pačių atlikėjų.
Nepaisant kritiško žvilgsnio į režisūrinį pirmosios koncerto dalies sprendimą, ji vis vien buvo bene originaliausia ir teatrališkiausia, labiausiai atspindėjusi renesansinę bei barokinę kultūrą, kuri ir charakterizuoja Valdovų rūmų klestėjimo laikotarpį. Po paskutinių Orazio Vecchi ir Cesare Negri kūrinio „So ben mi c’ha bon tempo“ akordų, „Banchetto musicale“ ansamblį staiga pakeitė didingas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento Roberto Šerveniko, o iš ankstyvojo baroko muzikinės tradicijos staiga peršokta į visomis klasicizmo varsomis spindinčią Wolfgango Amadeus Mozarto operą „Don Žuanas“. Toliau koncerte skambėjo populiariausios italų, vokiečių ir lietuvių operų arijos. Bendruoju režisūrinės minties vardikliu liko rūmų balkone vis „atgimstančios“ istorinės asmenybės, pasakojančios šio žanro raidos Lietuvoje istoriją. Operos solistas Edmundas Seilius virto legendiniu tarpukario Lietuvos tenoru Kipru Petrausku, menančiu pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ (1906) laikus ir karštligiškai greitą lietuviškos operos teatro raidą tarpukariu. Apie XIX a. pirmą kartą užsienio operos scenose pasirodžiusią lietuvišką temą Amilcare Ponchielli operoje „Lietuviai“, apdainuojančioje viduramžiškas lietuvių kovas su kryžiuočiais, bei tautinių lietuvių operų tematiką „pasakojo“ sopranas Sigutė Stonytė. Vis dėlto šie momentiniai pasirodymai renginio eigos vientisumo neišsaugojo, nors toliau skambėjęs „gražiausių operų arijų popuri“ nuteikė maloniai: ne tik dėl puikios muzikos bei apeliavimo į patriotinius žiūrovų jausmus, bet ir dėl atlikėjų profesionalumo. Operos solistė Sigutė Stonytė visą savo talento grožį atskleidė atlikdama Dalios ariją iš Balio Dvariono operos „Dalia“. „Kaip aš norėčiau Vilnių aplankyti“ – kiek daug ši gerai žinomos arijos eilutė gali pasakyti apie mūsų tautos istorijos kančias: toli nuo tėvynės besikovusių karžygių skausmą, sovietinio režimo ištremtųjų tėvynės ilgesį, šiuolaikinių emigrantų širdperšas... Nepaprastai jautriai Birutės ariją iš pirmosios lietuviškos tautinės operos atliko solistė Regina Šilinskaitė. Tuo metu, kai vyko koncertas Valdovų rūmuose, Palangoje buvo rodoma visa Miko Petrausko opera, tad nutolę Lietuvos kraštai sujungti stipriu kultūriniu saitu. Didingai suskambėjo Liudo Norvaišo, Inesos Linaburgytės ir LNOBT choro atlikta operos „Lietuviai“ prologo scena. Iš tiesų, lietuviškų operų ištraukos – jau minėtos Dalios ir Birutės arijos, Ūdrio daina iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“, Kristijono arija ir finalas iš Algimanto Bražinsko operos „Kristijonas“ – suskambėjo kur kas išraiškingiau ir labiau atitiko valstybinės šventės dvasią nei gerai žinomi itališkos ar vokiškos operos epizodai.
Bene visos antroje koncerto dalyje skambėjusios tautinių operų ištraukos alsavo didybe, tragiškumu, kančios pajauta, o orkestro tutti su galingais mušamųjų instrumentų dūžiais buvo galima tikėtis kiekvieno kūrinio pabaigoje. Iškilo klausimas, ar mūsų tautą charakterizuoja štai tokie jausmai? Pompastiška, skausmo aidais alsuojanti muzikinė kalba? Tik tamsios spalvos ir pesimistiniai lūkesčiai? Rodos, kad nuo tų laikų, kai mūsų protėviai pradėjo ginti savo pagonišką tikėjimą nuo krikščionių misionierių, kunigaikščiai – nuo kryžiuočių apsimestinės religinės invazijos ir iš rytų kilusios agresijos, baudžiauninkai – nuo caro valdžios ir primygtinės polonizacijos bei rusifikacijos, tėvai ir seneliai – nuo individualybę ir kultūrą žlugdžiusios sovietų ideologijos – nuo tų laikų iki šiandien gyvename nuolatinėje kovoje, tik dabar didžiausiais priešais neretai tampa ne išoriniai agresoriai, o mes patys. Dažniausiai patys, nebežinodami kuo tikime, pražudome ir save, ir savo kultūrą. Nors Valdovų rūmų atidarymo iškilmių koncerte daugumą publikos sudarė inteligentija – politikai, mokslo ir kultūros intelektualai, išsilavinę senjorai, netrūko ir žiūrovų, nesupratusių ar nenorėjusių suprasti nei koncerto idėjos, nei klasikinės muzikos aukso fondo meninės vertės, kai kuriems kėlusios tik juoką. Gana banalūs komerciniai triukai – rožių žiedlapių lietūs, dangun paleisti balti balandžiai, jiems pasirodė įdomesni negu Giuseppes Verdi operos „Aida“ finalinis choras ar Richardo Wagnerio „Lohengrino“ fragmentas...
Valdovų rūmai pagaliau atvėrė duris. Viename iš daugelio straipsnių spaudoje šia tema rašoma, kad viskas, ką apie šį projektą buvo galima pasakyti blogo, jau pasakyta. Vadinasi, lieka kurti pozityvius lūkesčius ir pozityvius įvykius. Galbūt rūmai taps XXI amžiaus „Vazų teatru“, pasieksiančiu kultūrines aukštumas ir priminsiančiu šlovingus istorinės Lietuvos laikus?
