Retas operos mėgėjas paminėtų „Idomenėją“ tarp mėgstamų Mozarto operų. Ne tik todėl, kad vėliau su libretistu Lorenzo da Ponte sukurtos trys garsiosios operos („Figaro vedybos“, „Don Žuanas“ ir „Visos jos tokios“) tapo reikšmingiausia jo palikimo dalimi, kurią svariai papildo masoniškoji „Užburtoji fleita“. Regis, opera seria, arba rimtosios operos, žanras nelabai bežavėjo patį kompozitorių. Mozartas buvo jaunas 24-erių metų vyras, atviras naujovėms, o opera seria savo aukso amžių jau buvo pergyvenusi, mitologiniai siužetai, dievai, didingi herojai, dori valdovai ir jų idealai pabodo XVIII a. pabaigos visuomenei. Į operos scenas veržėsi kitoniški protagonistai – šmaikštūs, išradingi, geraširdžiai tarnai, išradingai manipuliuojantys ponų silpnybėmis. Tad ir Mozartas pasuko šiuo keliu, palikdamas praeity tokius herojus kaip Romos diktatorius Liucijus, Egipto karalius Tamas, Ponto karalius Mitridatas... Kitaip tariant, „Idomenėjas“ buvo tas kelias, kuriuo Mozartas paskui nebėjo. Teisybės dėlei, dar viena opera seria jo karjeroje buvo. Tai „Tito gailestingumas“, kurios premjera Prahoje įvyko keliomis savaitėmis anksčiau už „Užburtosios fleitos“ premjerą Vienoje, likus vos trims mėnesiams iki Mozarto mirties. Tačiau „Titas“ tik dar labiau įrodo, kokia konservatyvi atgyvena tuo metu jau buvo opera seria, mat ji buvo užakyta Bohemijos karaliaus Leopoldo II karūnavimo proga, tad Mozartui neliko nieko kita, kaip tik vėl kurti senuoju stiliumi, aukštinti valdovo išmintį ir kilniaširdiškumą. Galima įsivaizduoti, kaip Mozartas jautėsi kurdamas „Tito gailestingumą“ po tokio šedevro kaip „Don Žuanas“.

Ne visada valstybinės šventės ar minėtinos dienos pažymimos išskirtinio meninio lygio renginiais. Būta formalių ir net katastrofiškų Vasario 16-osios koncertų, blankiai praėjo ne viena Kovo 11-oji. Tačiau Sausio 13-oji, net ir muzikinio „apipavidalinimo“ prasme, visuomet yra išskirtinė. Atrodo, kiekvienas asmeniškai ir nuoširdžiai nori prisidėti prie jos paminėjimo, nepaisant nežinia iš kur atsirandančių diskusijų – ar tai pergalės, ar gedulo diena. Šiais metais taip pat įvyko ne vienas puikus koncertas, kurių visų aplankyti ir aptarti tiesiog neįmanoma. Sutelksiu dėmesį į renginių kulminaciją – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliktą Algirdo Martinaičio oratoriją „Pieta“, kurios premjera įvyko dar 1998-aisiais Vilniaus festivalyje. Daugeliui tuomet ten buvusių, ko gero, labiausiai įsiminė paskutinė dalis – kūrinį pratęsusi eisena senamiesčiu link Bernardinų bažnyčios, ją lydėjo keletas muzikantų, o visų priekyje kompozitorius, nelyginant Jėzus, ant pečių nešė arfą ir vinių prismaigstytą kryžių. Todėl didžiausią padėką reiktų išsakyti dirigentui Robertui Šervenikui, beje, prie dirigento pulto stovėjusiam ir tuomet „Pietos“ premjeroje Nacionalinėje filharmonijoje, dėl kurio nuoširdaus entuziazmo ši ypatinga oratorija buvo vėl atgaivinta šiemet, Sausio 13-ąją. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje ją atliko solistai Joana Gedmintaitė ir Arūnas Malikėnas, du mišrūs chorai – teatro (vad. Česlovas Radžiūnas) ir „Aidija“ (vad. Romualdas Gražinis), bei LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas teatro muzikos vadovo R. Šerveniko.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras vis nustebina publiką naujais darbais. Besibaigiantis 2016 – 2017 metų sezonas birželio 9 dieną publiką pakvietė į Lietuvoje dar nestatytą bel canto genijaus V. Bellini operą „Kapulečiai ir Montekiai“. Naująjį, 98-ąjį, sezoną teatras taip pat pradėjo šia opera.

Prieš daugiau nei dešimtmetį scenoje pasirodžiusi Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ buvo svarbus žingsnis Lietuvos teatro istorijoje. Net ir dabar, kai matome gerokai pasikeitusį, „pavargusį“ spektaklį (atnaujintas 2015 m.), sakome, jog tai drąsi klasikos interpretacija. Šį rudenį įvyko toks pat svarbus lūžis, sudrumstęs nusistovėjusius Nacionalinio operos ir baleto teatro vandenis – Krzysztofo Pastoro režisuotas Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta“. Nors šis pastatymas nėra naujas pasauliui (K. Pastoras jį statė Škotijos, Lenkijos ir Čikagos teatruose), Lietuvos kontekste, kuriame šiuolaikinio baleto interpretacijų nėra daug, jis itin reikšmingas.

Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ pirmųjų klausytojų Maskvos Didžiajame teatre buvo įvertinta kaip netinkama šokiui. Prokofjevas naujai sukūrė tragedijos pabaigą – Romeo ateina dar prieš Džuljetai išgeriant nuodus ir randa ją gyvą. Šį kompozitoriaus sprendimą labiausiai nulėmė susitelkimas į šokį. Tačiau laiminga pabaiga netenkino nei publikos, nei paties kompozitoriaus, todėl jis sugrįžo prie Shakespeare’o istorijos originalo. Stipriai išjaustas, pasižymintis savita atmosfera, nuotaikingas ir kartu kupinas tragizmo kūrinys tapo nelaimingos meilės istorijos pagrindu. Pastoro spektaklyje neišgirstame viso Prokofjevo muzikinio teksto, todėl ryškiausiu akcentu tampa „Riterių šokio“ motyvas, sustiprinantis nesibaigiančios kovos temą. Taigi, norom nenorom „Romeo ir Džuljetos“ baleto pastatyme kiekvieną sykį išvystame keliasluoksnę interpretaciją. Vasario 14 d. vakarą pagrindinius vaidmenis šoko Kipras Chlebinskas ir Neringa Česaitytė, o gruodžio 15 d. spektaklyje – Olesia Šaitanova ir Jeronimas Krivickas. Du skirtingi Romeo ir Džuljetos duetai (iš viso jų spektaklio programėlėje net penki!) pasiūlė dvi spektaklio interpretacijas.

Kartą per metus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žiūrovai kviečiami į išskirtinį vakarą, kuriame pristatoma teatro baleto artistų choreografinė kūryba. Birželio 2 d. 19 val. vyks choreografinių miniatiūrų vakaras „Kūrybinis impulsas 5“. 

Jau penkerius metus vykstančios LNOBT baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuotos choreografijos dirbtuvės „Kūrybinis impulsas“ trupės šokėjams suteikia galimybę išbandyti save nauju amplua: sukurti šokio kompoziciją, dalyvauti kolegos pastatytoje miniatiūroje, o gal išbandyti jėgas kuriant scenografiją, kostiumus ir pan. Šis projektas jau davė vaisių – vieno pirmųjų jo dalyvių Martyno Rimeikio vienaveiksmis baletas „Visur kur mes nebuvom“ rodomas didžiojoje scenoje, apdovanotas šalies teatralų, o 2017 m. lapkritį LNOBT planuojama ir „ilgojo metražo“ M. Rimeikio baleto premjera. 

Gruodžio 12-osios „Traviatos“ spektaklis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo skirtas simbolinės lietuvių operos figūros – Kipro Petrausko – 130-osioms gimimo metinėms. Šis tautinės operos sąjūdžio veikėjas, pirmųjų lietuviškų spektaklių solistas, be to, pasižymėjo išskirtinėmis profesinėmis savybėmis. „Jaukus, švelniai melancholiškas lyrizmas yra pagrindinis jo dainavimo ir visos jo asmenybės bruožas. (...) Petrausko lyrikai suteikia ypatingos reikšmės ugningas temperamentas, kuris slypi prisidengęs jos švelnumu. Kipro lyrizmas nėra silpno, bejėgio svajotojo jausmų išsiliejimas; iš švelniausio „pianissimo“, iš lyriškiausios nuotaikos jis gali pereiti į aistringą pakilimą; už švelnumo slepiasi stipri, sveika, gyvastinga asmenybė. Dinamiškose vietose jis suliepsnoja pats ir moka uždegti klausytojus“, – 1936 metais, dainininkui švenčiant sceninės kūrybos 25-ąsias metines, dideliame straipsnyje analizavo Vladas Jakubėnas („Kipras Petrauskas – lietuviško dainingumo reiškėjas ir įkūnytojas“, Vairas, 1936, Nr. 12). Intymumo sublimuoti karšti jausmai buvo gražiausias ir aptariamojo spektaklio bruožas.

„Kodėl repertuare nėra Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“?“ – pokalbyje klausė Aliodija Ruzgaitė („Kultūros barai“, 1989, Nr. 5). Baleto kritikės nuomone, svetimais darbais nacionalinio baleto nesukursime, o galvodami apie naujuosius neužmirškime ir senųjų. Lapkričio 20 d. Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje Lietuvos publikai buvo pristatytas jau ketvirtasis Eduardo Balsio veikalo inscenizacijos variantas. Iš kitų jis išsiskyrė „žvilgsniu iš šalies“, nes sukurtas jaunų Didžiosios Britanijos menininkų. Tai choreografas George’as Williamsonas, dailininkė Louie Whitemore, šviesų dailininkas Howardas Hudsonas. Statytojų būryje „savas“ tik dirigentas David Geringas, kilęs iš Lietuvos.

Pokario baletus, taip pat E. Balsio „Eglę...“, 1960 m. pastatė baletmeisteris Vytautas Grivickas – ryškus draminio baleto šalininkas. Daug dėmesio jis skyrė nuosekliai siužeto plėtotei, šokėjų vaidybai. Prisimename ir tuomet įspūdingą jo interpretacija grindžiamą ekranizuotą baleto versiją – iki šiol vienintelį lietuvišką filmą baletą (1965; LMIC kūrinių sąraše, Osvaldo Balakausko „Zodiakas“ (1986) taip pat vadinamas filmu baletu, jo muzika 1995 m. panaudota kino koliažui). E. Balsio filmo baleto muzikos redakcija, kurią atliko pats kompozitorius, grindžiamas ir naujasis šių metų pastatymas. Pradinę partitūrą sudarė keturi veiksmai su prologu ir epilogu. IV veiksme kompozitoriaus labai išplėtota Joninių scena statytojų ir anksčiau buvo „apeinama“, trumpinama. Šįkart jau nuo 2014 m. gruodžio bendradarbiaujantys dirigentas Martynas Staškus ir britų choreografas siekė sukurti kompaktišką ir edukacinius tikslus atitinkantį dviejų dalių spektaklį, patrauklų įvairaus amžiaus žiūrovams. Anot M. Staškaus, buvo sutrumpintas prologas, III veiksmo Žalčio pasveikinimo scena (išbraukus tik vieną charakterinį šokį). Trečiame veiksme atsisakius Raganos personažo sutrumpėjo ir su ja susijusios muzikos trukmė. M. Staškus pabrėžia, kad naujo baleto pastatymo dramaturgija koreguota pagal E. Balsio atliktus pataisymus kuriant filmą baletą. Pastarojo trukmė – 65 minutės, naujai pastatytas baletas tapo dviejų veiksmų, jų trukmė – 95 minutės. Rengiant ir atliekant naują E. Balsio baleto muzikos interpretaciją, kūrybiškai bendradarbiauja net keli dirigentai. Svarbią pradžią padarė M. Staškus, ją plėtojo ir premjerai baletą parengė David Geringas, vėliau prie jo grįš M. Staškus, diriguos ir Modestas Barkauskas. Pasidžiaugę premjeriniu muzikos skambėjimu ateityje turėsime galimybę palyginti įvairias interpretacijas.

 Kuo kvepia scena, orkestro ložė, butaforijos kambarys, baleto salė, kostiumų drabužinė, pagaliau, teatro garažas? Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Europos operos dienų proga kviečia įkvėpti teatro aromato ne perkeltine, bet tiesiogine prasme.