7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ir bosas būna elegantiškas

Operos „Švyturio“ laureatą Tadą Girininką kalbina Laimutė Ligeikaitė

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 2 (1063), 2014-01-17
Muzika
Tadas Girininkas (Karalius) operoje „Lohengrinas“. M. Aleksos nuotr.
Tadas Girininkas (Karalius) operoje „Lohengrinas“. M. Aleksos nuotr.

 

Ne vienoje recenzijoje mūsų savaitraščio puslapiuose jaunas dainininkas Tadas Girininkas vadintas kone kiekvieno spektaklio atradimu. Jo gražiai įvaldytą vokalą, puikią mokyklą (prof. Vladimiro Prudnikovo dainavimo klasės absolventas), sodrų bosą, greitą profesinį brendimą pastebėjo visi Lietuvos teatrai ir spektaklių statytojai. Tadas Girininkas jau keleri metai yra Kauno muzikinio teatro solistas, sukūręs Atilą (G. Verdi „Atila“), Eskamilją (G. Bizet „Karmen“), Raimondą (G. Donizetti „Liučija di Lamermur“), Estijoje sukūrė Maliutos Skuratovo vaidmenį N. Rimskio-Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“. Pirmąsias brandžias boso partijas Tadui Girininkui patikėjo Klaipėdos muzikinis teatras, kuriame dainininkas puikiai pasirodė C. Monteverdi operose, sukūrė Frankenšteiną (A. Žigaitytės-Nekrošienės „Frank‘Einsteinas XXI amžius“), Sparafučilę (G. Verdi „Rigoletas“), Simoną (G. Puccini „Džanis Skikis“). Bosas neliko nepastebėtas ir „Vilnius City opera“ (arba „Bohemiečių“) vadovės Dalios Ibelhauptaitės, kuri dar studentą Tadą Girininką yra kvietusi dainuoti nedidelį Ginkluoto vyro vaidmenį W.A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“, o vėliau skyrusi ir ryškesnius vaidmenis – Johaną (J. Massenet „Verteris“), Rotnijų, Zareckį (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Doną Alfonsą (W.A. Mozarto „Visos jos tokios“).
 
Išskirtinis įvykis T. Girininko karjeroje – kvietimas atlikti svarbius vaidmenis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymuose. Ir, kaip sakoma, iš pirmo karto – į dešimtuką: už Karaliaus vaidmenį R. Wagnerio operoje „Lohengrinas“ ir Silvos vaidmenį G. Verdi operoje „Ernanis“ T. Girininkas buvo pripažintas geriausiu 2013 m. operos solistu, praėjusią savaitę jam įteikta operos „Švyturio“ statulėlė. Ta proga pasidomėjau, kokiomis idėjomis ir lūkesčiais gyvena jaunas operos solistas.
 
Pirmas rimtas žingsnis į operos scenos aukštumas buvo prestižinis dainininkų konkursas Vokietijoje „Neue Stimmen“, į kurį vien patekti sunku, tai padaryti bando dainininkai iš viso pasaulio. Ką jis duoda scenos pradedančiajam?
Šis konkursas man davė daugybę pažinčių, manimi susidomėjo kelios agentūros, į perklausas kvietė Magdeburgo teatras. Žinoma, konkurso laimėtojams atsiveria visai kitos galimybės. Konkurse dalyvavo ypač stiprūs dainininkai. Aš nepatekau į pusfinalį, bet iki šios dienos bendrauju su keletu dalyvių – bosu, baritonu, kuris dabar dainuoja „Metropolitene“. Tais metais laimėjo Olga Bezsmertna – lyrinis sopranas iš Ukrainos, antrą premiją gavo labai patyręs bosas Jongminas Parkas iš Pietų Korėjos – Čaikovskio, Domingo ir dar keleto didelių konkursų nugalėtojas. Trečią premiją pelnė kinas tenoras Jinxu Xiahou.
 
Susidaro įspūdis, kad daugiausiai pasaulio teatrų impresarijų, spaudos, gerbėjų dėmesio susilaukia tenorai? Bosai nėra tokie žavūs, jie priversti vaidinti senius. Ar neslėgė tas nuolatinis persikūnijimas į seną herojų?
Kauno muzikiniame teatre yra nemažai pastatymų, kur bosai, „kaip ir priklauso“, yra seni herojai – turiu užsiklijuoti barzdą, drebėti vaikščiodamas, vos nulaikyti lazdą ir panašiai. Bet juos vaidindamas blogai nesijaučiau. Aš atriboju tai, kas vyksta scenoje, nuo savo gyvenimo. Išeinu iš teatro ir vėl gyvenu savo jauną gyvenimą. Žinoma, per pastatymo laikotarpį nuolat sukasi mintys apie vaidmenį, tada atsiriboti sunkiau.
 
Dabartiniuose pastatymuose, ypač Vokietijoje, bosai jau nevaizduojami seniais. Mano neseniai sukurti vaidmenys taip pat seka ta tendencija, pavyzdžiui, Wagnerio „Lohengrino“ Karalius yra gana jaunas, sumanytas kaip Generolo sūnus, turintis spręsti keblias situacijas. Netgi Silva Verdi operoje „Ernani“ gali būti nesenas. Man 32 metai, tegul ir Silva būna tokio amžiaus. Jis – jaunas, turtingas muziejaus savininkas, įsimylėjęs Elvyrą. Invalido vežimėlyje sėdi ne todėl, kad nebepaeina. Gal jis po kokios nors traumos, kaip dažnai jaunimui pasitaiko? Lazda taip pat gali būti elegancijos atributas – džentelmenai juk nešiojo skrybėles, lazdeles. „Bohemiečių“ statytoje Mozarto operoje „Visos jos tokios“ herojų išvaizda labai sėkmingai pasirūpino Juozas Statkevičius (T. Girininko Dono Alfonso herojus netgi buvo pramintas Marcello Mastroianni vardu, – red. past.). Žodžiu, ir bosas gali būti elegantiškas.
 
Vis dėlto gal iš tų seno žmogaus vaidmenų galima pasisemti gyvenimiškos patirties, išminties, savotiškos filosofijos?
Įgavau šiek tiek brandos. Daugelio mano herojų tekstai filosofiniai, giliai poetiški. Kai į juos įsigilini, jie tikrai veikia, įauga į sąmonę. Kuo daugiau sukuri vaidmenų, tuo labiau subręsti. Sakyčiau, reikia vaidmenų įvairovės. Yra dainininkų, kurie „pasidaro“ du tris vaidmenis, ir viskas, tik juos ir tedainuoja, po pasaulio teatrus keliauja.
 
Pats esi sukūręs tikrai gana daug įvairių vaidmenų, skirtingų savo technika, stilistika, įvaizdžiu. O kuris vaidmuo yra svajonė, idealas, ateities siekiamybė? Gal Borisas Godunovas? Kas jį, tavo manymu, geriausiai įkūnija?
O taip, Borisas Godunovas – viena iš mano svajonių (tų svajonių visas sąrašas, bet dabar neatskleisiu). O šio vaidmens atlikėjo idealas man yra Vladimiras Prudnikovas, nors esu nemažai klausęs ir Jevgenijaus Nesterenko, ir Nikolajaus Geurovo, kuriuos labai vertinu, apskritai klausiausi daug rusų muzikos pavyzdžių su bosų partijomis. V. Prudnikovas buvo mano profesorius, prieš jį žemai lenkiu galvą, geresnio dainavimo pedagogo nežinau. Iš pasaulinių autoritetų dar paminėčiau Samuelį Ramey, kuris mane žavi, nebūtinai kalbant apie Godunovo partiją.
 
Niekados nesistengiu kopijuoti kokio nors vieno atlikėjo, daryti taip, kaip jis daro. Nekopijuočiau netgi Prudnikovo. Tai jo kuriamas personažas. Pavyzdžiui, Godunovą kūrė taip, kaip įsivaizdavo, jo vaidmuo buvo įvertintas daugybe premijų ir t.t. Aš kurčiau taip, kaip pats įsivaizduoju. Nebent pasimokyčiau iš jo tos rusiškos dvasios, dainavimo manieros.
 
Operos „Švyturio“ apdovanojimą gavai už du labai skirtingos muzikinės kalbos vaidmenis R. Wagnerio ir G. Verdi operose. Ką lengviau dainuoti? Kas arčiau širdies?
Arčiausiai širdies Verdi. Anksčiau maniau, kad nesulaukęs kokių keturiasdešimties metų net į rankas neimsiu Wagnerio natų. Pačiam keista, kad Karaliaus partija Wagnerio „Lohengrine“ tiesiog „gulė“ mano balsui, buvo lengva dainuoti, nors teko ją parengti per gana trumpą laiką. Ir galiu pasakyti, kad šį kartą Wagnerį buvo lengviau įveikti negu Verdi.
 
Šie abu vaidmenys, už kuriuos gavau „Švyturį“, yra ir skirtingi, ir panašūs. Wagnerio partija labiau rečitatyvinio pobūdžio, yra nedaug į bel canto panašių vietų. Jų galbūt daugiau Elzos, Lohengrino partijose, tačiau mano partijoje daugiau „rečitatyviškumo“, pasižiūrėjęs į klavyrą, net legato niekur nerasi. O Verdi „Ernanio“ opera visa paremta bel canto dainavimu, ir tai yra kur kas sudėtingiau. Tai nuoseklus balso vedimas, legato frazės ir panašūs dalykai. Dainininkui sunkiausia visą spektaklį iki galo išlaikyti tą tolygią liniją ir kvėpavimą. Bet vaidmenys kiek panašūs savo emociniu pobūdžiu.
 
Kaip reaguoji į režisierių idėjas: ar vykdai, kas liepiama, ar jau drįsti pasiginčyti, jei pačiam kitaip atrodo?
Svarbu ieškoti bendro sprendimo. Kai pastatymo darbas būna labai trumpas arba pats esu labiau susirūpinęs savo partijos muzikiniais techniniais dalykais, tekstu, tada paklūstu režisieriui be kalbų. Bet kai įsigilinu į medžiagą, suvokiu vaidmens prasmę, vietą, o matau, kad režisierius nori visai kitaip, tada jau bandau ieškoti sprendimo, kartais ir savo idėją pasiūlau. Tenka pasiginčyti ir dėl pasitaikančių „naftalininių“ štampų ir atgyvenų. Juk kažko naujo ir „gyvo“ nori ne tik atlikėjas, bet ir žiūrovas. Dabar teatrai siekia išvengti statiškumo, nori kuo daugiau gyvo veiksmo.
 
Kokios aplinkybės paskatino mesti saksofono studijas ir nukreipė dainavimo link?
Dar besimokydamas Eduardo Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje išgirdau sakant – „būsi dainininkas“. Tada nepatikėjau. Sakiau, gal kokiame chore ir padainuosiu, bet solistu tikrai nebūsiu. Kai Muzikos ir teatro akademijoje jau studijavau saksofoną, pažįstami bendramoksliai mane rekomendavo vienam choro dirigavimo studentui, kuriam per egzaminą reikėjo padiriguoti choro kūrinį su solistais. Jis manęs paprašė padainuoti boso partiją. Tada mane išgirdo LNOBT choro vadovas Česlovas Radžiūnas ir pasiūlė dainuoti teatro chore. Paskui buvau nusiųstas pas labai gerą teatro vokalo pedagogę, dabar jau a.a. Reginą Pranckevičiūtę, kuri yra padėjusi ne vienam žinomam solistui. Ji man pasiūlė prašytis studijuoti pas Prudnikovą. Taip 2003 m. įstojau į V. Prudnikovo dainavimo klasę, dabar jau esu baigęs magistrantūros studijas.
 
Dainininkui išgarsėti padeda ne tik talentas, bet ir geras agentas. Kaip papulti į tą prestižinę agentūrą?
Šiuo atveju taip pat svarbu pažintys. Žinomas mūsų solistas Almas Švilpa (dirbantis Eseno operos teatre Vokietijoje) mane supažindino su savo agentūra, dalyvavau jos rengiamoje perklausoje Vilniuje, vykau į perklausas Vokietijoje. Yra didžiulė konkurencija, į perklausas atvažiuoja italai, ispanai – puikūs dainininkai, kurių teatrai dėl krizės uždaryti, jie ieško sau vietos. Suvažiuoja, pavyzdžiui, į vieną perklausą apie 30 bosų... Nepaprastai didelė nervinė įtampa. Aš galiu dvidešimt spektaklių padainuoti ir tiek neišsisemsiu, kaip vienoje perklausoje. Nors jų esu nemažai apvažiavęs – dalyvavau Diuseldorfe, Kylyje, Bilefelde, Hamburge. Tarp agentūrų irgi vyksta konkurencija, kiekviena turi „kainynus“, savo rinką. Dainininkui tai – tiesiog sėkmės dalykas. Kaip loterijoje – kasdien perki bilietą, tikiesi, ir kada nors tau „iškrenta“ milijonas... Turi dirbti savo darbą, kurti vaidmenis, važinėti į perklausas, kas reikalauja ne tik nervų, bet ir pinigų, ir tikėtis, jog pasiseks.
 
Nekoncertuoji po Lietuvos miestelius su lengvo turinio repertuaru, nesirodai TV šou programose. Ar žinai, kad jei tavęs nemato TV žiūrovas, ironiškai sakant, tu tiesiog neegzistuoji?
Laikau tai visiška nesąmone. Žmonėms kišamas bet kokio lygio šlamštas, o visi mano, kad tai gerai. Esu surengęs koncertų, kur dainuoju vien operos klasiką: praėjusiais metais koncertavau su ansambliu „Vilniaus arsenalas“, su soliste Regina Šilinskaite, Palangos Gintaro muziejuje, akompanuojant pianistei Audronei Juozauskaitei, dainavau koncerte „Palangiškiai – Palangai“. Tuose koncertuose nebuvo jokio „popso“, atlikome rimtą repertuarą. Bet matau, kad žmonės jau įpratinti prie kitų žanrų. Kartą, atlikęs įvairių operų arijas, buvau paprašytas padainuoti „Kur balti keliai“ – žmonės net atsistojo, kaip jiems buvo gražu. Mane tas truputį liūdina. Palyginčiau tai su auksu: jau neskiriama, kur grynas auksas, o kur alchemikų išradinėjamas. Su televizija tas pats – išstumia tave į ekraną, ir jau esi žvaigždė, tiesa, tik tam tikrai auditorijai, kuri žiūri atitinkamas programas. Aš sutikau dalyvauti tik viename TV projekte – LRT „Triumfo arkoje“, kur įgavau naudingos profesinės patirties.
 
Kokia tavo, kaip jauno artisto, pagrindinė išlikimo sąlyga? Apie ką labiausiai dabar galvoji? Kas tave palaiko?
Galvoju apie didžiulį darbą. Apie investiciją į sceną, ateitį su svarbesniais vaidmenimis. Visada daug dirbu, buvau net pertempęs balsą. Reikia daug dirbti ir arba tai ateina, arba ne. Žmona mane labai palaiko, skatina, žino, kas yra tikra vertybė, kas ne. Tas variklis mane ir veda pirmyn.

 

 

Tadas Girininkas (Karalius) operoje „Lohengrinas“. M. Aleksos nuotr.
Tadas Girininkas (Karalius) operoje „Lohengrinas“. M. Aleksos nuotr.
Tadas Girininkas (Silva) operoje „Ernanis“. M. Aleksos nuotr.
Tadas Girininkas (Silva) operoje „Ernanis“. M. Aleksos nuotr.