7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kaimynų šokio tradicijos

Lenkijos nacionalinio baleto spektaklis

Helmutas Šabasevičius
Nr. 47 (1061), 2013-12-20
Šokis
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.

 

Lietuvos baleto istorijoje mėgstama didžiuotis, jog XVIII a. pabaigoje Varšuvos karališkasis baletas buvo suformuotas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiūnų dvaruose išmankštintų šokėjų. Bet šis istorinis ryšys vėliau visiškai nusilpo, o nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio profesionalusis teatrinis Lietuvos šokis ilgam suartėjo su rusų baleto mokykla. Tik pastarajame dešimtmetyje lenkų ir lietuvių baleto sąsajos įgauna naujų formų – pirmiausia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro dėka. Nuo 1997-ųjų, kai Vilniuje pastatė baletą „Karmen“, lietuvių šokėjus pažįstantis choreografas 2011 m. ėmėsi jiems vadovauti, tuo pačiu metu nepalikdamas ir pagrindinės Lenkijos baleto trupės vairo. Formulė „vienas vadovas – dvi trupės“ jau davė apčiuopiamų rezultatų: lenkų menininkų komanda vėlyvą pavasarį pastatė Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“, kurį kartu su Anželikos Cholinos pastatytu baletu „Barbora Radvilaitė“ lietuviai spalį parodė Varšuvos žiūrovams, o gruodžio 4 ir 5 d. Vilniuje parodyta šiuolaikinių vienaveiksmių baletų programa „Laiko aidai“ – 2012-ųjų Lenkijos nacionalinio baleto naujiena.
 
Lenkų menas lietuviams visada buvo šis tas daugiau nei kaimynų kūryba: XX a. 7–9-ajame dešimtmetyje į pasaulį žvalgėmės pro meno žurnalų „Sztuka“, „Projekt“ langus, dar 1988 m. Vilniuje viešėję lenkų šokėjai kartu su kitais šiuolaikinės choreografijos kūriniais parodė tuo metu šiuolaikinės choreografijos meistru vadinamo Maurice’o Bejart’o „Don Žuano variacijas“. Po kurio laiko Varšuvos baletas vėl supažindino su šiuolaikinio šokio klasika, kai 2004 m. į Vilniaus festivalio programą buvo įtraukti du šiuolaikinės choreografijos klasiko švedo Matso Eko spektakliai – Georges’o Bizet ir Rodiono Ščedrino „Karmen“ bei „Kažkas tarytum“ pagal lenkų kompozitoriaus Henryko Mikołajaus Góreckio muziką.
 
Naujausia Lenkijos nacionalinio baleto programa, pristatyta Vilniuje, akivaizdžiai parodo to paties menininko vadovaujamų trupių ir kaimyninių šalių šokio suvokimo tradicijų skirtumus. Nesiužetiniai baleto spektakliai Lietuvoje niekada nebuvo populiarūs – plačioji publika vis dar labiau mėgsta šokiu pasakojamas istorijas, o labiausiai – melodramas, todėl „Laiko aidus“ išgirsti neskubėta, ir net pirmojo spektaklio išvakarėse internetinės LNOBT bilietų kasos pateikiamas salės planas mirgėjo tuščiomis vietomis. 2004 m. LNOBT pristatytas XX a. Amerikos choreografijos vakaras, supažindinęs su Anthony Tudoro, Gerlado Arpino, George’o Balanchine’o darbais, įdomus ir pažintine, ir estetine prasme, plačiosios auditorijos dėmesio nesulaukė – Lietuvoje vis dar atsargiai žvelgiama į abstrakčias, siužetu nesiremiančias, vien judesių kombinacijomis perteikiamas šokio kūrėjų mintis, tokią kūrybą paliekant alternatyvioms šiuolaikinio šokio erdvėms. O ir Lietuvos choreografai, dirbę ar dirbantys didžiojoje Lietuvos scenoje, labiau nori pasakoti istorijas nei siekti besiužečio šokio įtaigos. Tačiau tokia šokio kalba didžiuosiuose choreografijos centruose jau seniai įprasta, ji plėtojama remiantis klasikinio šokio paveldu, tačiau juo neapsiribojant, drąsiai transformuojant judesius, keičiant ir vidines jų prasmes, artinant choreografiją prie šiuolaikinės kultūros keliamų kūrybos klausimų. 
 
Visa lenkų baleto programa reikalauja ypač didelio trupės susiklausymo, ištvermės ir techninės parengties – artistai pavydėtinai panašių fizinių duomenų, vienodas ūgis ir kompleksija leidžia nesunkiai įgyvendinti didelės koordinacijos reikalaujančius choreografinius sumanymus. Abstrakti choreografinė kalba atrodo lyg judesiais išskleista muzikos partitūra, kuriai suvokti prireikia abstraktumą prisijaukinusios regos įgūdžių.
 
Britų choreografo Ashley Page’o „Amžių virsmas“, kurį choreografas pastatė specialiai lenkų šokėjams, įvaizdina to paties pavadinimo amerikiečių kompozitoriaus Johno Adamso Koncertą fortepijonui, sukurtą dar 1997-aisiais, amžių ir tūkstantmečių virsmo išvakarėse. Šis kūrinys ypač dinamiškas, šokėjų kaita žaibiška, choreografinės masės keičiasi su solistais ar solistų poromis, organizuojant šokio formų virsmus judesių šuorais, srūvančiais įstrižai ar skersai scenos. Nors tempas labai greitas, ilgainiui jis tampa monotoniškas, norisi galimybės stabtelti, įsiklausyti, suvokti jo prasmę ir neišvengiamybę, o dėmesį iš aštriai mirguliuojančių judesių netikėtai paveržia scenografija – nuolat judanti perforuota foninė uždanga, ant kurios dar projektuojami minimalistiniai skirtingų šviesų punktyrai.
 
Pats Krzysztofas Pastoras į „Laiko aidų“ programą įtraukė „Judančius kambarius“ – šis jo darbas buvo emocinė viso vakaro kulminacija, nors jausmai čia taip pat buvo transliuojami pasitelkus abstrakčią kūnų ir judesių kalbą. Itin reikšminga šiam kūriniui yra apgalvota apšvietimo partitūra (šviesų dailininkas – Bertas Dalhuysenas), atskleidžianti kintančių, viena kitoje tirpstančių erdvių dramaturgiją. Sudėtinga choreografinė kalba iš artistų reikalauja ir greitos reakcijos, ir partnerio jutimo, o muzikinis kūrinio kūnas – Góreckio „Koncertas klavesinui“ (1980) ir Alfredo Schnittke’s „Concerto grosso“ Nr. 1 (1977) – ne tik skatina jausminę šokio formos sklaidą, bet ir žadina atpažįstamų muzikos motyvų keliamas asociacijas. Šiame spektaklyje dalyvavo ir M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventė Margarita Simonova, kurį laiką šokusi Lietuvos baleto trupėje.
 
Lenkų baleto vakaras buvo sukomponuotas taip, kad būtų pagerbta šiuolaikinės choreografijos legenda – amerikietis Williamas Forsythe’as: jo „Artefaktų siuita“ užbaigė programą, ir ją atlikę artistai klausė ilgų publikos ovacijų. Tai „menininko teatro“ pavyzdys – lygiai kaip ir jo tėvynainis Robertas Wilsonas daugelio dar labai gerai prisimenamame kūrinyje – Johanno Sebastiano Bacho „Pasijose pagal Joną“, Forsythe’as kūrė ne tik choreografiją, įkūnijančią Johanno Sebastiano Bacho ir Evos Crossman-Hecht muziką, kostiumus bei apšvietimą, bet ir erdvinę spektaklio sandarą, kurios išsiskiriantis bruožas – epizodus pertraukianti, „kapojanti“ uždanga, kuri nusileisdama paslepia vienokias, o netrukus pakildama atskleidžia kitokias erdvines kompozicijas. Kaip būdinga daugeliui postmodernistinės epochos kūrinių, artefaktai čia – šokio archeologijos radiniai, „didžiojo baltojo baleto“ reminiscencijos, apvilktos George’o Balanchine’o „Smaragdų“ atšvaitais. Akivaizdžios ir jų sąsajos su konceptualia šiuolaikinio meno kūryba, kai sudėtinga, klasikiniais judesiais paremta choreografija derinama su asketiškais minimalistiniais judesiais. Šiame spektaklyje buvo galima įsitikinti ir vilnietiško „Čiurlionio“ choreografo Roberto Bondaros, kaip atlikėjo, talentu.
 
Lenkijos baletas „Laiko aidai“ – didelė dovana šokio profesionalams ir tiems, kurie domisi moderniojo šokio kultūra.

 

„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.
„Laiko aidai“. M. Aleksos nuotr.