Esmė, o ne regimybė

Stiprių simfoninių orkestrų gastrolės mūsų koncertų scenose tebėra retenybė. Kartu jos tampa ir įvykiu – ne tik nuolatiniams koncertų lankytojams, profesionaliems muzikos vertintojams, bet ir mūsų orkestrų nariams (o jų tenka tokiuose koncertuose nemažai sutikti). Šie, dalyvaudami savų orkestrų veikloje kaip tam tikroje rutinoje, po gastroliuojančių orkestrų koncertų, po atidaus žvilgsnio „iš šono“, manyčiau, aptinka galimybę orkestranto darbe atrasti kur kas daugiau kūrybinio profesionalumo apraiškų ar paskatų pasitempti. Ne, nesinorėtų iškart peikti, kritikuoti Lietuvos simfoninių orkestrų, kategoriškai supriešinant su gastroliuojančiais, esą štai kaip turėtumėte groti! Tačiau čia susiklosčiusiomis sąlygomis – kai tėra (grubiai tariant) tik du simfoniniai orkestrai, reguliariai organizuojantys savus koncertinius sezonus, kai beveik nėra kur skleistis konkurenciniam pradui (kaip nuolatinę aukštą interpretacinę ir profesinę temperatūrą skatinančiam pažangos veiksniui), kai po bet kokios kokybės koncerto plojama atsistojus – mūsų orkestrų interpretacinėje gyvensenoje randasi pavojingai nemalonus prieskonis. Tai nereiklumas sau, suklaidintas pasitikėjimas savimi, kai kiekvienas profesionalus muzikas turbūt širdies gilumoje suvokia, kas buvo ne taip (juk yra profesionalas!), tačiau publikos opinija siūlo savąjį vertinimo variantą: et, viskas čia gerai, juk grojate prestižiniame orkestre, kuriam vadovauja legendinis dirigentas. Ir ši tiesa – kartais tikra, o kartais veidmainiškai pateikta, iškreipta, – ilgainiui primeta savo sąlygas. Na ką, vadinasi, „praplaukėm“ (atsiprašau už žargoną) šitaip grodami, tad važiuojam taip ir toliau...

 

Jau antrąkart Vilniuje viešėjo Vakarų Vokietijos radijo simfoninis orkestras (West Deutsche Rundfunkorchester), įkurtas Kelne dar pokariu, 1947-aisiais. Anąkart, 2007 m., jį girdėjome Nacionalinės filharmonijos salėje, diriguojant tuometiniam šio orkestro meno vadovui Semionui Byčkovui. Be jokio aplombo norėtųsi prisipažinti, kad tada išgirstas „neabėcėliškas“, preciziškas ir pašėlusiai gyvas Richardo Strausso „Tilis Ulenšpygelis“ ilgam įsigyveno atmintyje, net keista, kad prabėgus 7 metams laiko apnašos šiam įspūdžiui bemaž nepadarė įtakos. Nors per tą laiką kitų stiprių muzikinių įspūdžių tikrai būta.

 

2010 m. prie WDR simfoninio orkestro vadovo pulto stojo suomių dirigentas Jukka-Pekka Saraste, jo vadovaujamas orkestras šįkart kovo 31 d. griežė Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Skambėjo Sergejaus Rachmaninovo Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui c-moll, op. 18, solistė Anna Vinnitskaja. Antroje dalyje – Johanneso Brahmso Antroji simfonija D-dur, op. 73. Vilnietiško koncertų gyvenimo kontekste Rachmaninovo Antrasis – bene pats populiariausias koncertas, labai dažnai grojamas, tad šis kontekstas diktuoja atitinkamas klausytojo pozicijas: arba labai mėgsti šį kūrinį, arba jį išgirsti skatina lyginamasis azartas, arba vilioja kūrinio solistas, arba suvoki šį kūrinį kaip tiesiog siūlomą reikšmingo koncerto programos dalį. Norėtųsi pritarti pastarajai pozicijai.

 

Pianistė A. Vinnickaja – stabili, stipri, virtuoziška solistė, užgrūdinta neeilinių tarptautinių konkursų įtampos. Be to, sceniškai išraiškinga, plastiška, o muzikiniu požiūriu – iškalbinga, ansambliška, taisyklinga. Jos, orkestro ir dirigento „trio“ sąveikavo labai darniai, apgalvotai – kūrinys klostėsi tarsi gerai suderintų, iš anksto aptartų ir nugludintų konvencionalių tiesų visuma. Pasigėrėjimo verta buvo dinamikos skalė, lyrikos skaidrumas. Klausantis Rachmaninovo Koncerto gal sunkiau buvo aptikti individualią solistės jauseną: virš puikiai organizuotos fortepijono technikos materijos pakylantį drąsesnės vaizduotės polėkį, kokią nors netikėtą kūrybinę žiežirbą įskeliančią ištarmę, pranokstančią įprastą fortepijono prigimtį. Tačiau gal tai ir visai natūralu trisdešimtmetei pianistei, kuri išgyvena stabilią sceninę bei techninę laikyseną įtvirtinantį etapą – gebėti nepriekaištingai sugroti serijas to paties kūrinio koncertų, gebėti nesutrikti skirtingų instrumentų, skirtingos akustikos sąlygomis. Ko gero, asmeninio skonio ir potroškių padiktuoti rečitaliai – dar A. Vinnickajos ateitis.

 

Na ir štai jau prabyla vien Vakarų Vokietijos radijo simfoninis orkestras, diriguojamas J.-P. Saraste’s. J. Brahmso Antroji simfonija – bene skaidriausias, giedriausias šio žanro kompozitoriaus kūrinys, nuskaistintas skirtingomis lyrikos atošvaitomis, muzika tampančių gamtos vaizdinių tapybos bei žanriško prado įtaigos. Ir iš tikrųjų, girdime: nuo pirmų taktų panyrama į spalvoms ypač jautrų tapybiškos muzikos pasaulį, o šio komponentai liejasi į visumą, kategoriškai nediferencijuojant skirtingos kiekvienos spalvos (tembro) prigimties. Dirigentui ir orkestrui čia svarbiausia – deriniai, sąskambiai, potėpiai. Ir visa tai tampa klausytojui nepaprastai įdomiu išgyvenimu – harmoniniai, choraliniai, unisoniniai dariniai, formaliai esantys antrame plane, artikuliuojami reikšmingai. Juk nesant adekvačiam fonui, nesuspindės ir linija – tema, melodija. Kita vertus, visos instrumentų prigimtys sujungiamos dėl vieno tikslo – dainavimo substancijos. Tad „dainuoja“ net timpanai (pažymėtinas ypatingo muzikalumo ir subtilumo orkestro timpanininkas Peteris Stracke). Atrodo, Antrosios Brahmso simfonijos kitaip atvertas grožis pirmiausiai ir atsivėrė preciziškai ištyrinėto „fono“ lygmeniu. O kitas svorio centras buvo nukreiptas jau į horizontalųjį – reikšmingų temų, melodijų – matmenį ir ypač reiškėsi per viduriniojo ir žemojo registro instrumentų įprasminimą. Pastarojo registro muzikinės medžiagos vedliais tapo violončelės ir valtornos, ypatingu būdu sąveikavusios skirtingomis prigimtimis, dar daugiau nei įprasta pasipildžiusios taurios elegancijos, epiškumo, plastikos retorika.

 

Beje, elegancija, raiškumas, saiko jausmas, taurumas – tokius epitetus norėtųsi pasitelkti aptariant koncerte skambėjusią Brahmso Antrąją simfoniją. Na, o šio opuso interpretacijos bruožus apskritai, regis, lėmė dirigento J.-P. Saraste’s minties koordinacija, pasaulėjauta, laikysena ir labai aiškaus prioriteto suvokimas – svarbiausia esmė, o ne regimybė, fragmentiškas efektas. Bisui suskambėjęs Jeano Sibelijaus „Liūdnas valsas“ („Valse triste“) tai tik paliudijo: net ir miniatiūra meniniu matmeniu gali prilygti simfonijai. Esmė, o ne regimybė.