7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kitaip sušvitusi „Bajaderė“

Jurgitos Droninos ir Isaaco Hernándezo duetas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Helmutas Šabasevičius
Nr. 5 (1111), 2015-02-06
Šokis
Jurgita Dronina „Bajaderėje“. M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina „Bajaderėje“. M. Aleksos nuotr.
LNOBT baleto trupė, sausio mėnesį intensyviai eksploatavusi sėkmingiausią praėjusių metų savo premjerą – meno vadovo Krzysztofo Pastoro pastatytą Piotro Čaikovskio „Spragtuką“ (parodyta 17 anšlaginių spektaklių), vėl grįžta prie įprastinio repertuaro, kuriame taip pat ieško būdų intriguoti žiūrovą.
 
Ludwigo Minkaus „Bajaderę“ – senovinį garsiausio XIX a. choreografo Mariaus Petipa spektaklį, Lietuvoje rodomą nuo 2007-ųjų pabaigos – nušvietė tarptautinių žvaigždžių statusą pelniusių Olandijos nacionalinio baleto trupės pagrindinių solistų Jurgitos Droninos ir Isaaco Hernándezo duetas.
 
Spektaklis, kuriame narpliojamas tragiškas indų šventyklos šokėjos Nikijos, kario Soloro ir radžos dukters Gamzati meilės trikampis – ambicingos XIX a. 8-ojo dešimtmečio kultūros reliktas, daugelio šalių baleto repertuarų puošmena. Tai muziejinis baleto istorijos eksponatas su tapytomis dekoracijomis, gausia butaforija ir daugybe atlikėjų – jame, pasak baleto artistų folkloro, „šoka visi, kas gyvas“.
 
Nikija – vienas pirmųjų didelių Jurgitos Droninos vaidmenų, sukurtų tarptautinės jos karjeros starto aikštelėje – Švedijos karališkojo baleto trupėje. Nuo 2006-ųjų gyvuojantis paveikslas per beveik dešimt metų įgavo tauraus spindesio. Nors ir neturėdama progų dažnai šokti šį vaidmenį, balerina brandino jo emocinį turinį, kurio nenustelbė pirmojo jos pasirodymo išoriniai efektai – Didžiojo brahmano nuimtas šydas atskleidė ne tik žaižaruojančią šventyklos šokėjos tiarą, bet ir jos vidinį pasaulį, kuriam skirtos sudėtingos jausmų kolizijos.
 
Senųjų baleto spektaklių dramaturgijai suvokti svarbesnis ne šokis, o pantomima, kurios sąlygiški gestai šiandien dažnai atrodo komiškai, juo labiau – neįtikinamai. Tačiau jei priimame šių muziejinių teatro istorijos relikvijų žaidimo taisykles, jos gali tapti nebloga kultūrinės savišvietos pamoka. Nikijos scenos su ją šventvagiškai mylinčiu Didžiuoju brahmanu buvo jausmingos, įtikinančios santūriu ryžtu, o per susitikimą su Soloru (Isaac Hernández) herojų meilė išsiliejo ir dramatiškomis, ir lyriškomis choreografinių formų spalvomis.
 
Antrojo paveikslo peripetijos buvo perteiktos vien pantomima – išskyrus nuotaikingą Džampę. Kupiūravus Gamzati įšventinimo į nuotakas šokį, radžos dukters ir Nikijos konfliktas neteko dalies emocinės įtampos, tačiau abi varžovės – Nikija ir Gamzati (Anastasija Čumakova) – santykius aiškinosi įtaigiai ir aistringai.
 
Kaip ir daugelyje „Bajaderės“ pastatymų, vilniškiame variante nėra tinkamai nubrėžta Soloro vaidmens linija, todėl ir Hernándezo herojus paliko tuos pačius neatsakytus klausimus: kodėl, desperatiškai sprukęs iš radžos rūmų, jis antrame veiksme efektingu šuoliu įskrieja į savo sužadėtuvių šventę. Efektingoje ceremonijoje – daugybė dalyvių (garbė Vilniaus žiūrovams, jau nebeplojantiems pasirodžius butaforiniam drambliui), kurių šokiai liudija turtingą šimtamečio baleto istoriją – nuo kordebaleto numerių iki Auksinio dievo šokio, kuris į Petipa choreografinę partitūrą buvo įtrauktas 1948-aisiais Nikolajaus Zubkovskio. Nesigilinant į personažų jausmų peripetijas, Hernándezas puikiai šoko savo variaciją su dvigubų šuolių ir stebėtinai tikslių ir greitų sukinių kombinacijomis, kurios tiesiog įelektrino techniniais triukais besižavinčius žiūrovus.
 
Dramatiškai intensyvus, beveik žūtbūtinis buvo Droninos šokis su gėlių pintine, o veiksmo finale mirties išskirti įsimylėjėliai vis dėlto liko kartu – nežinia, ar tai buvo numatyta, ar per atsitiktinumą Nikija sukniubo ne scenos viduryje, o avanscenoje, ir nusileidžianti uždanga nuo gyvatės įkandimo mirusią šokėją ir glėbyje ją spaudžiandtį mylimąjį atskyrė nuo sutrikusių spalvingos šventės dalyvių. Toks netikėtas posūkis užkirto kelią paprastai vykstančiam šio veiksmo dalyvių paradui, skirtam pelnytiems plojimams atsiimti, užtai spektaklio jausmų dramaturgija tapo vientisesnė, o Soloro kelionė į trečiame veiksme jo laukiančią šešėlių karalystę – labiau motyvuota.
Paskutinis „Bajaderės“ veiksmas emociniu požiūriu buvo labiausiai jaudinantis, Dronina ir Hernándezas sukūrė elegišką, vis stiprėjančią ir ryškėjančią jų herojus amžiams sujungusios meilės giją, ypač akcentuojamą poetiškoje adagio pabaigoje ir Nikijos variacijoje su šydu. Įsigyvenimą į savo vaidmenis šokėjai saugojo nestabdydami veiksmo nusilenkimais, todėl duetas įgavo stiprų jausminį ryšį, juntamą net solo epizoduose, o ypač – finale su žaibuojančiais balto Nikijos silueto sukiniais. Puiki šokio technika tapo ne tikslu, o priemone pakylėtai, nežemiškai nuotaikai sukurti.
Sausio 18 d. savo „Facebook“ paskyroje Jurgita Dronina užsiminė apie paskutinį savo vaidmenį Olandijos nacionalinio baleto trupėje – Pelenę Christoferio Wheeldono sukurtame Sergejaus Prokofjevo to paties pavadinimo balete ir jos laukiančias premjeras – nuo vasario 12 d. rodomus George’o Balanchine’o „Brangakmenius“ ir nuo balandžio 10 d. skelbiamą Johno Neumeierio „Damą su kamelijomis“. Galbūt šokėjos ateities planuose Vilniaus scenai dažniau atsiras vietos?

 

Jurgita Dronina „Bajaderėje“. M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina „Bajaderėje“. M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina ir Isaacas Hernándezas „Bajaderėje“. M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina ir Isaacas Hernándezas „Bajaderėje“. M. Aleksos nuotr.
Isaacas Hernándezas „Bajaderėje“. M. Aleksos nuotr.
Isaacas Hernándezas „Bajaderėje“. M. Aleksos nuotr.