Žilvitis auga drėgnose vietose. Tik neapsižiūrėk, ir taip užžels kokią upę, kad prie jos neprieisi, ją žymės tik vingiuota tankmės juosta slėnyje. Atsidarę dabar populiariausią žinių šaltinį, apie žilvitį perskaitysime: „Lietuvoje labai dažnas.“ Dažnas jis ir pavadinimuose, ypač lopšelių, darželių, stovyklų stovyklėlių. Ištarus tą žodį, galvoje ima maltis frazės iš etnografinių žaidimų ir sutartinių: Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto / Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto. Ir taip toliau. Tuo noriu pasakyti, kad šis žodis apaugęs asociacijomis, kurios niekaip nesiderina su šiuolaikiniu menu. Bet nuo šiol derinsis – tas įkyriai nepasiduodantis augalas jau užžėlė ir šią teritoriją, kai Danutė Gambickaitė ir Arnas Anskaitis buvo pakviesti kuruoti galerijos „Vartai“ 25-mečio parodą.

Sukaktis buvo iškilmingai paminėta Šv. Kotrynos bažnyčioje – su Prezidentės, Ministro Pirmininko, mero ir kitų svarbių žmonių sveikinimais. Vis dėlto ketvirtis amžiaus – solidu! Nes daug kas per tuos nepriklausomybės metus atsirado ir išnyko. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tas laikas gali pasirodyti lyg kokios džiunglės, kur už būvį kovoja visokie daigai ir išgyvena tik keletas. Tad parodos pavadinimo simbolika aiški – „Vartai“ yra gal net vienintelė tiek ilgai visokius kultūros politikos posūkius ištvėrusi privati galerija.

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.  

Prisipažinsiu – lankydamasi parodoje niekada neskaitau pateiktos informacijos apie kūrybą ir parodos idėjas. Kartais mėgstu įsivaizduoti, kad esu seklys Morka ir klaidžioju po sales tvirtai nežinodama nieko, tik kūrinių pavadinimus. Tik grįžusi namo, mintyse susidėliojusi savo versiją, tikrinu oficialiąją. Jei matau ryškių neatitikimų, žingsniuoju parodon dar kartą ir nuodugniai vėl viską ištyrinėju. Džiaugiuosi, kad tokių baisiai gėdingų kuriozų yra buvę vos vienas kitas – galiu sau leisti įsivaizduoti, jog kaltas parodos eksponavimas. Tiesa, nepavykusius tyrimus būtinai papasakoju kitiems ir laukiu pritariamo linktelėjimo: taip taip, išdėstymas prastas.

Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.

LR kultūros ministerijai

LR kultūros ministrui

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai ir jos pirmininkui Alfredui Bumblauskui

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentui Kornelijui Plateliui

Dienraščio „Respublika“ redakcijai

Vilnius, 2013 m. gruodžio 13 d.      

Viešas laiškas

2013 m. gruodžio 10 d. dienraštyje „Respublika“ išspausdintame straipsnyje „Šįsyk kultūros nepritrūko“ (2013 gruodžio mėn. 10 d.) pateikiama melaginga informacija apie Nacionalinei kultūros ir meno premijai nominuotą vizualaus meno kūrėją Artūrą Railą ir jo kūrybą. Į žurnalistės Danutės Šepetytės parengtą straipsnį inkorporuotas viešas kultūros ir mokslo veikėjų pareiškimas, kuriame skelbiami klaidinantys faktai apie šio kūrėjo kūrybą ir biografiją. Šiuo viešu laišku norime paneigti visuomenę klaidinančius faktus ir kvestionuoti kai kurias pamatines pareiškimo autorių nuostatas nacionalinės kultūros politikos bei kultūros ir meno premijų atžvilgiu. 

Dominuojanti šių metų festivalio tema skirta feminizmui. Koks yra lietuviškas feminizmas, pamatysime teminėje parodoje „Postidėja“. Iškilusius neaiškumus savo pranešime išsklaidys feministinio meno aktyvistė, menotyrininkė Laima Kreivytė. Jaunųjų aktorių grupė „Bad Rabbits“, Simona Drakula meninėmis akcijomis taip pat gilinsis į moters prigimtį, provokuos naujiems pojūčiams ir mintims. Festivalio programa tokia įvairi, kad užteks patirčių ir šiuolaikinio šokio ir prasmingų diskusijų, geros muzikos ir eksperimentinės animacijos gerbėjams. Šiemet daug dėmesio skirta mados renginiui. Madų šou šurmulį paįvairins artistiškos „Suicide DJs“ grupės pasirodymas. Jau daug metų „Virus“ festivalis išlieka įvairių meno rūšių sintezės poligonu.