7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Jurga Barilaitė

LTMKS paroda „Tarpdiscipliniškumo kapinynuos(?)“

 

Tik ironija išgelbės pasaulį

 

Malonioji gatvė nėra patogioje vietoje, ji nepakeliui, kad ir kur eitum. Projektų erdvės lankymo laikas ribotas (tik kelios valandos per savaitę), nors galima bet kada pasiskambinti – atrakins, tik kad negali čia anonimiškai įnert ir išnert, kai tik į galvą šauna. Bet „Maloniojoj 6“ lankytis yra malonu, todėl visi nepatogumai neturi reikšmės. Ir ne tik todėl, kad Žilvinas Landzbergas su Ūla Tornau yra malonūs ir labai talentingi žmonės, ši erdvė pačia geriausia prasme neturi ambicijos ką nors įrodyti, prikišti, veikiau nori parodyti, ką ir patiems atrodo verta pažiūrėti. Aptrupėjęs, vienišaujantis namas nesiekia tapti prestižine galerija, įsikuriantys ir išsikraustantys reginiai greičiau vieši kaip įdomūs svečiai. Menas čia ne ant pakylos, o šalia, toks paprastas – turiu galvoje ne tik jaukią erdvę, bet ir visą komunikaciją, kuri nėra apsinešusi projektinėmis formuluotėmis, nemeta imponuojančio institucinio šešėlio. Tas laisvesnis formatas ir sukuria patį didžiausią malonumą.
 
Mindaugo Navako pasirodymas tokioje neįpareigojančioje aplinkoje atrodo visiškai logiškas. Skulptūros ribas vis plečiantis skulptorius arba tiesiog menininkas per se Navakas kasmet vis pristato, ką yra sukūręs. Šiemet savo parodoje „Trys dalykai“ jis, regis, puikiai įsijautė į „žaidimą namais“: trys kūriniai natūraliai įsilieja į kadaise gyvenamo namo „scenografiją“. Prie įėjimo – dvi „kabyklos“ su apsiaustais, gretimame kambaryje – indauja su tikromis lėkštėmis. Bet jeigu tai Navakas, aišku, kad kažkur bus aštrus posūkis.
 
Visiškai nekaltai atrodantys trys objektai, į juos įsižiūrėjus, sąmonei užduoda rimtas apkrovas, mat čia, kaip ir įprasta šiam autoriui, įveltas mastelių sukeitimo efektas. Indaujoje išrikiuotos lėkštės ir sriubinės „papuoštos“ gatvės grafitų „raštais“. Mažos lėkštės, suvokus jų dekorą, galvoje ūgteli iki kelių metrų. Navakui užtenka lėkštės, kad užkariautų didelį plotą... Atrodo, kad jam savaime pavyksta mąstyti kilometrais.

 

Jurga Barilaitė „Iš kitos pusės – Žvėrynas 1989“

Atidarymas rugpjūčio 1 d. 19 val.

Paroda veikia ketvirtadieniais nuo 18 iki 20 val. projektų erdvėje „Malonioji 6“ (Malonioji g. 6, Vilnius)

 

Čia paaiškinsiu, nors manau, reiktų tiesiog papasakot gyvai per atidarymą ir gal pabūt prie darbų, jei reiktų, kitomis dienomis:

 

1989-ieji, man septyniolika – apsisprendimas tapti tapytoja, viltis ir, kaip tada atrodė, aiškus, tiesus kelias pirmyn ir tolyn, ir gilyn. Stengiausi mokytis, perprasti „taisykles“, baiminausi pamest tą kelią dėl takelio. Anachroniški peizažai gimtajame Žvėryne – tai pratimai iš gamtos, etiudai, gamos, treniruotės, tai lietuviškos tapybos mokyklos praktika. „Tapyk, mokykis iš gamtos, imk spalvą, imk santykį, įvaldyk formą“,  o  turinys „atsiras“ vėliau.

 

Antras kėlinys

Kartą pievoje prie Neries pažįstamų kompanija žaidė futbolą. Kita, mažesnė grupelė stebėjo. Laukė kėlinio pabaigos, kad galėtų įsijungti, pakeist nuvargusius. Tarp jų ir aš. Viduryje žaidimo komandose šūksniai darėsi vis nervingesni. Merginos pyko: „Ko nepasuoji? Taigi buvau laisva prie pat vartų! Kiekgi galima?!“. Galiausiai visi susiriejo. Žaidimas nutrūko, nes pasiekė stadiją „na ir gerai, velniop!“. Kažkas pasiūlė persigrupuoti į vaikinų ir merginų komandas. 5:0 laimėjo merginos. Jei mano atmintis nepagerina, porą iš jų pati įmušiau. Abiejų komandų „silpnoji“ grandis patvarkė „didesniąsias, stipresniąsias“. Tiesa, vyrų komandos vartus saugojo aklas (amžinatilsis) Remis. Tai rodo, kad „pirmenybės“ buvo draugiškos, bet nepaaiškina, kodėl vyrukai neįmušė nė karto, ir ką veikė jų gynyba. Gal tiesiog neįvertino priešininkių? Patikėkite, žaista nesisaugant. Dar mėnesį vaikščiojau mėlynom

Postidėja. Atstatomieji darbai

2013 m. kovo 8 dieną, penktadienį, 17 val. parodoje įvyks susitikimas su menininkėmis. 

 
Praėjusiais metais kovo 8-ąją atidaryta „Postidėjos“ paroda kvietė pažvelgti į meno pasaulį moterų menininkių akimis ir atkreipti dėmesį į neproporcingą vyrų ir moterų atstovavimą bei vertinimą. Nepaisant pirmąją parodą rėmusio Europos lyčių lygybės instituto raginimų, padėtis nepasikeitė. Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis apdovanoti vieni vyrai, Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaus vyras su kompanija, į reprezentacinę ŠMC parodą „Didesnio dalis“ atrinktų šiuolaikinių Lietuvos menininkų dvidešimtuką pateko 4,5 moters.
 

Tai patvirtino „Postidėjos“ keliamų klausimų aktualumą. „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ kviečia atkurti jėgų pusiausvyrą, tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus. Tai ilgas kolektyvinių pastangų reikalaujantis procesas, todėl „Kovo ∞“ tampa tiesiog

PUSLAPIS
5