7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Planetos ir satelitai

 

Armina Jonušaitė
Nr. 29 (1135), 2015-07-24
Dailė
Kristians Brekte (Latvija). Organizatorių nuotr.
Kristians Brekte (Latvija). Organizatorių nuotr.

Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.

 

Apskritai šiųmetės parodos lokalizacijos problema sprendėsi tarsi painiame detektyve – kuratoriams ramiai besiruošiant eksponuoti Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje, kurioje keletą parodų jau buvo surengusi Lietuvos dailininkų sąjunga, iškilo institucijų nesusikalbėjimo problema ir teko tenkintis dvejų LDS galerijų – Pamėnkalnio ir Šv. Jonų gatvės – ekspoziciniu plotu bei laiko „nišomis“. Turėjusi tapti tarptautinę meno mugę „Art Vilnius ’15“ lydinčia paroda, ši nebesuspėjo paskui mugės „traukinį“ ir startavo vidurvasarį kaip atskiras projektas. Šios aplinkybės lėmė ir kiek kameriškesnį, nei buvo numatyta, parodos ir atskirų jos eksponatų formatą, gerokai sumažėjo ir dalyvių. Kita vertus, juk žiūrovams neįdomios šios „užkulisinės“ peripetijos. Taigi, įvertinkime tai, ką pavyko padaryti sparčiai besikeičiančiomis sąlygomis.

 

Sunku buvo į šią parodą žvelgti be tam tikro išankstinio nusistatymo, nes grupinėse parodose, kurias neva vienija kokia nors koncepcija, dažnai neapsieinama be dirbtinoko kūrinių „pritempimo“ prie temos, o ji lieka kažkur projekto „popieriuose“, t.y. vien teorinėmis nuostatomis.  Bet parodos tema įdomi, dalyviams ir žiūrovams siūliusi pasvarstyti,  kur yra, ar vis dar tebeegzistuoja meno įžūlumo, drastiškumo ribos, apie ką ir kaip galima kalbėti, o kas jau yra už legitimumo ribos. Liandzbergis, žinoma, meninio  maišto skonį žino – jo karta kaip tik tapo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lūžio dalyviais ir liudininkais, aistringai puolusiais į performansų, videomeno tyrus, nusispjovusiais į tradicines modernistines stabilios, originalios, autentiškos, „mandagios“ formos vertybes. Linas ilgainiui grįžo prie tapybos, tačiau ir vėl vis dažniau eksperimentuoja su medijomis (taip jis prisistato ir šioje parodoje).

 

Vis dėlto maišto „esencija“ parodoje silpnoka, tik kai kuriais atvejais žadinanti vujaristinį smalsumą ar verčianti suklusti socialinę-etinę žiūrovo savimonę. Tai – atviri kūno vaizdiniai Laisvydės Šalčiūtės kūryboje, instaliacija su besisukančiomis vištų iškamšomis (autorius – Audrius Gražys), apanglėjęs Česlovo Lukensko nukryžiuotasis, provokuojantis tikėjimo-netikėjmo tema, primenantis prieš pusšimtį metų Josepho Beuyso studijoje sudegintas duris.  Dar – estas Andrus Joonas, kurio agresyvus video su daužoma „šprotų“ skardine atrodo toks lukenskiškas arba „postarsiškas“. Taip pat – estų tapytojas August Künnapu.  Nors jo kūryba formos požiūriu yra visiškai tradicinė – tai tiesiog tapybiniai paveikslai, tačiau juose juntamas ryšys su XX a. trečiojo dešimtmečio naujojo daiktiškumo (Neue Sachlichkeit) banga – groteskiškais, emocionaliais, aštria socialine kritika išsiskiriančiais Otto Dixo, Maxo Beckmanno, George’o Groszo vaizdiniais. Jei šių tapytojų kūryba literatūroje neretai vadinama „buržuaziniu bestiariumu“, tai, pavyzdžiui,  Künnapo paveikslas „Leszekas“ su išsišiepusiu sportininku, kurio prototipą, pasak menininko, jis  atrado sename čekų sporto žurnale, vadintinas šiuolaikinio gyvenimo būdo, sveiko kūno kulto, modernybės dekadanso karikatūra.  Įdomus yra sapniškas Džiugo Katino video,  Martos Vosyliūtės filmas, kurį ji sudėliojo iš savo tapybos darbų, piešinių pasakodama tragikomišką moters – humanitarės – istoriją. Ne itin džiugi atrodo ir ukrainiečių Mykolos Bilouso, Ievgenijaus Petrovo, Michael Merfenko pasaulio vizija. Kita vertus, kaip pastebėjo Liandzbergis, karo draskomos Ukrainos menininkai trokšta ne tiek išreikšti savo emocijas ir išgyvenimus šokiruojančiais vaizdiniais, kiek ieško harmonijos, ramybės nerimo persmelktoje realybėje. „Haliucinogenines“ vizijas tapo Vytautas Vasiliūnas, o Nerijaus Ermino kūryba  žavi rastų gamtos objektų iškalbingumu. Šįkart tai – Šv. Jono gatvės galerijos rūsyje kybančios šaknys, tarsi prasminga site specific instaliacija, o kartu – daugiaprasmė aliuzija į individą, pasaulį, socialines, dvasines struktūras ir jų priežastingumą.

 

Tačiau menininkų-provokatorių ekspozicijoje trūksta, tarkime, kad ir Jurgos Barilaitės, o ypač Evaldo Janso,  Benignos Kasparavičiūtės, Kęstučio Šapokos. Tiesa, parodoje ryškėjo ir kitas, „kamerinis“ arba asmeninis provokacijos, maišto aspektas, kuris nebuvo deklaruotas parodos pristatyme, tačiau ne kartą skambėjo vėliau, menininkų, kuratorių  tarpusavio pokalbiuose. Tai yra mėginimas peržengti patį save, pabėgti nuo asmeninio konvencionalumo arba reabilituoti tai, ką esi daręs anksčiau. Pavyzdžiui, sugrįžęs į kadaise plėtotą ryškiaspalvę poparto estetiką, parodoje pasirodo Kęstutis Grigaliūnas, o minėtas Audriaus Gražio kūrinys, nors tikrai ne pats stipriausias parodoje, taip pat atrodo naujas gana margos, eklektiškos šio menininko kūrybos kontekste.

 

Dėl kai kurių darbų sąveikos su parodos tema kilo abejonių. Pavyzdžiui, elegantiška, rafinuota, įtaigi Arūnės Tornau tapyba – ją labiau derėtų „įdėti“ į visai kitą, abstrakčiosios lietuvių tapybos, „lentynėlę“. Dekoratyvūs ir beveik neutralūs temos atžvilgiu atrodo latvių tapytojo Kasparo Zarinšo natiurmortai. O tekstiniai Arvydo Žalpio manifestai labai tiktų kokioje nors konceptualią lietuvių dailės praktiką atspindinčioje ekspozicijoje. Parodos, išsiplėtojusios keliose erdvėse, architektūra nebuvo iki galo vientisa ir logiška. Neabejotina, kad Šv. Jono gatvės galerijoje kuratoriams pavyko sudėlioti organiškesnį pasakojimą. Tuo tarpu baltas Pamėnkalnio galerijos „kubas“,  matyt, kiek sutrikdė kuratorius ir tarsi apmalšino protesto dvasią. Joje parodos pasakojimas atrodo pernelyg nuosaikus ir kartu trūkinėjantis.

 

Tačiau yra ir kitas svarbus šios parodos aspektas. Linas Liandzbergis ir jo bičiulių ratas Lietuvos parodų lauke vis „prasisuka“ tarsi planeta, tačiau kaskart vis su kitais „satelitais“. „Planeta“ – tai pirmiausia pats Linas ir dažniausiai jo kuruojamose parodose dalyvaujantys Vytautas Vasiliūnas, Artūras Valiauga, Džiugas Katinas. Nebe pirmą kartą šią kompaniją papildo ir Česlovas Lukenskas. O šiųmečiai „satelitai“, arba „naujokės“ – Marta Vosyliūtė, Rima Blažytė. Pastaroji, nors turi tapytojos diplomą ir šeimininkauja VDA rektorate, užaštrino savo stebėjimo ir humoro smaigalį ir mėgaujasi linksmais komiksiniais mūsų gyvenamos realybės vaizdeliais. Taip pat – ir kai kurie ukrainiečių, estų, latvių menininkai. Ko gero, kuratorinė veikla ir jos rezultatas – parodos – šiuo atveju atlieka ir tam tikrą socialinį vaidmenį lokalioje Lietuvos menininkų bendruomenėje. Net „Lietuvos ryto“ žurnalistams Evaldas Jansas tiesiai šviesiai sako, kad Liandzbergis šiomis parodomis tarsi atlieka Šiuolaikinio meno centro funkciją, nes išjudina savo kartos kūrėjus, kaskart pasikviečia jaunesnės kartos kolegų, taigi tuo pačiu vykdo ir jų kūrybos sklaidą. Tai yra gerai, tegul parodos kartais ir kiek „žalios“, ne iki galo išgrynintos. Tačiau procesas vyksta. Ir ne kas kitas, o patys menininkai kuria simbolinę erdvę savo kūrybai.  

 

Kristians Brekte (Latvija). Organizatorių nuotr.
Kristians Brekte (Latvija). Organizatorių nuotr.
Margrieta Dreiblate (Latvija). Organizatorių nuotr.
Margrieta Dreiblate (Latvija). Organizatorių nuotr.
August Künnap (Estija). Organizatorių nuotr.
August Künnap (Estija). Organizatorių nuotr.