7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nekritę kovoje už būvį

Žodinis pasivaikščiojimas po „Vartų“ galerijos parodą „Žilvitis“

Agnė Narušytė
Nr. 11 (1163), 2016-03-18
Tarp disciplinų Dailė
Danutė Gambickaitė, Arnas Anskaitis, „Žilvitis“. 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Danutė Gambickaitė, Arnas Anskaitis, „Žilvitis“. 2016 m. A. Anskaičio nuotr.

Žilvitis auga drėgnose vietose. Tik neapsižiūrėk, ir taip užžels kokią upę, kad prie jos neprieisi, ją žymės tik vingiuota tankmės juosta slėnyje. Atsidarę dabar populiariausią žinių šaltinį, apie žilvitį perskaitysime: „Lietuvoje labai dažnas.“ Dažnas jis ir pavadinimuose, ypač lopšelių, darželių, stovyklų stovyklėlių. Ištarus tą žodį, galvoje ima maltis frazės iš etnografinių žaidimų ir sutartinių: Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto / Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto. Ir taip toliau. Tuo noriu pasakyti, kad šis žodis apaugęs asociacijomis, kurios niekaip nesiderina su šiuolaikiniu menu. Bet nuo šiol derinsis – tas įkyriai nepasiduodantis augalas jau užžėlė ir šią teritoriją, kai Danutė Gambickaitė ir Arnas Anskaitis buvo pakviesti kuruoti galerijos „Vartai“ 25-mečio parodą.

 

Sukaktis buvo iškilmingai paminėta Šv. Kotrynos bažnyčioje – su Prezidentės, Ministro Pirmininko, mero ir kitų svarbių žmonių sveikinimais. Vis dėlto ketvirtis amžiaus – solidu! Nes daug kas per tuos nepriklausomybės metus atsirado ir išnyko. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tas laikas gali pasirodyti lyg kokios džiunglės, kur už būvį kovoja visokie daigai ir išgyvena tik keletas. Tad parodos pavadinimo simbolika aiški – „Vartai“ yra gal net vienintelė tiek ilgai visokius kultūros politikos posūkius ištvėrusi privati galerija.

 

Bet gamtinės metaforos išsikerojo ir po visą parodą. Užėjus iškart pasitinka fotelių komplektas „Žilvitis“, kurio apmušalų raštas primena gal beržo tošį, gal krūmynus, gal grybieną, gal maurus. Tai pačių kuratorių metainstaliacija, iš pažiūros tik pratęsianti galerijos „ūkinę“ erdvę – kaip vieta deryboms, pokalbiams, svečių priėmimui ir panašiai. O pasisakymų nuotrupos, atrinktos iš LRT transliacijų apie galeriją, pasigirsta tai šen, tai ten, šaknijasi po visas erdves kaip dar vienas kuratorių metakūrinys „Kąsniai“. Dažniausiai atpažįstami mūsų nedidelio kultūros būrelio balsai vis pertraukinėja kontempliacijas ir vilioja eiti toliau ieškant garso šaltinio, o kartu kaip tikri žilvičiai apipina kūrinius atsitiktinėmis interpretacijomis ir susiveja su jų kalbėjimu. Nes bent trečdalis eksponatų kalba žodžiais ir tie žodžiai dažnai angliški, kaip ir pridera menininkams, besiorientuojantiems į pasaulio kontekstą – juk per 25-erius metus paaiškėjo ir tai, kad normalios meno rinkos čia niekada nebus. Tad nėra ir vertimo į lietuvių kalbą – tai jau irgi įprastas reiškinys, žiūrovus taigi reikia paskatinti kuo greičiau išmokti gajausią pasaulio kalbą, kad ji nebesiraizgytų po kojomis kaip kliuvinys. Vis dėlto šioje vietoje priekaištauju kuratoriams ir galerijai (nesitikėdama jokio rezultato).

 

Ant minėtų fotelių padėta pjesė „kamufliažiniu“ viršeliu pateisina parodos suanglėjimą. Pjesėje tautiškai sovietinis minkštų baldų komplektas „Žilvitis“ kalbasi su pamirštu „IPhone“, vietine mergele Greta, protinguoju akademiniu balsu „Out of the Woods“, kuris, savaime suprantama, kalba angliškai, ir Vizionieriumi. Tas kalba apie Pinigus ir vėlgi – angliškai. Sovietinis MBK „Žilvitis“ reaguoja tipiškai: „Nesuprantu, ką jis kalba ir kas jis? Gal gali pavertėjauti?“ O jaunoji Greta išmintingai klausia: „Kodėl Vizionieriumi visada turi būti užsienietis?“ Na žinoma: tuomet ir pretenduojantys į Vizionierių statusą menininkai turi gyventi Paryžiuje, Berlyne, Londone, Niujorke ir kalbėti angliškai. Pavyzdžiui, kaip skambėtų Julijono Urbono siūlymas pafantazuoti apie „meilės kapsules“, kurios besisukdamos sukelia mirtiną euforiją, jei jis kalbėtų lietuviškai? Turbūt ne taip įtikinamai. Tiksliau: patikėti, kad tai ne paikas išsigalvojimas, galime tik žiūrėdami užsienietišką televizijos kanalą. Taigi iš pjesės „Žilvitis“ sklinda pačios mūsų kultūros autoironija.

 

Ji verčia ir kitaip perskaityti senąją kultūros ir natūros opoziciją. Anksčiau šios sąvokos buvo griežtai atskirtos. Tačiau interpretuodami galeriją kaip visus kapojimus, rovimus, kirtimus atlaikantį augalą, o parodos erdves užželdindami galerijos išgyvenimui būtinomis kalbomis, kuratoriai natūrą perdirba į kultūrą ir atvirkščiai, tad ribos išnyksta, lieka susiraizgęs „kūnas be organų“. Pavyzdžiui, paskaitinėkime Lauros Garbštienės knygelę „Kaip pasėti mišką“ – ten net keliomis kalbomis išdėstyti moksliškai pagrįsti patarimai, kaip ir kada ir ką sėti, bet kad būtų greičiau, kiekvienas užkoduotas paveikslėliu. Ir žiūrėk – jau skaitai tik paveikslėlius tarsi kokius egiptiečių hieroglifus, net nebereikia atsiversti žodyno. O visa augalų įvairovė susipaprastina į kelias lengvai įsimenamas funkcijas, kurias prijungęs savo smegenis prie kompiuterio gali pasėti labai plačiai, visose svetimose valdose ir teritorijose, nepaisydamas kalbinių skirtumų.

 

Roberto Narkaus „Patarimų jaunam žmogui“ (nors anglišką pavadinimą „Advice for a young man“ reiktų versti „jaunam vyrui“, o lietuvišką – į anglišką „for a young person“, nelygu kuris iš jų originalas), priešingai, taip lengvai neperskaitysi, nors iš tinklalapio transliuojami (taip supratau) ženklai primena žmogeliukus, kaktusus, vazas, žaibus, taktus, dar kažką, bet niekada nieko konkretaus. Tačiau net jei jiems priskirsi reikšmes, gausi vis tą patį „sakinį“, kuris tiksėdamas stumia tavo laiką pirmyn: dešiniausias ženkliukas kinta sekundės greičiu, pasibaigus visai dešimties sekai, pasikeičia į kairę esantis ženklas, jam perėjus visą seką, per vieną pasistūmėja dar kairiau esantis – ir taip toliau. Akys paklūsta ekranui ir ilgainiui pagaunu save tiesiog spoksančią į einantį laiką, gaunančią vienintelį patarimą – eiti toliau ir ko nors imtis.

 

Žvilgsnį sugeriančių kūrinių šioje parodoje yra ir daugiau. Jie – tikra vaizdinė atgaiva nuo kalbėjimo. Žilvino Kempino „Guoliai“ – tiesiog magiški. Būčiau galėjusi be galo žiūrėti į plieninius rutuliukus, ritmingais judesiais susijungiančius ir išsiskiriančius ant juodo pagrindo, tarsi pirmykštėje Žemės sriuboje formuotųsi naujos būtybės, kurios stengiasi išlikti, bet neišlieka, nuolat suardomos išorės jėgų. Turbūt jau aišku, kad šį kūrinį parodos kontekste galima perskaityti kaip nuolat kintančios meno institucijų visatos simbolį. Simboliu tapo ir ant sienos kybanti Vytauto Viržbicko skulptūra: keturios kontrabosinės birbynės, išteptos epoksidiniu juodu gelkautu ir emaliniais dažais, „perbrauktos“ juodu diržu tarsi kažką skaičiuojant. Bet sagtys, suploti birbynių kūnai, sumaitoti, išlydyti galai susijungia su pavadinimu kitaip: „Skamba lyg okupacija“, kai birbynių graudenimas skelbia paklusnios kultūros „šventę“. Nors man ši skulptūra dar priminė vieną fotografiją iš Aleksandro Macijausko ciklo „Veterinarijos klinikos“, kur ant stalo guli panašiu diržu pritvirtinta karvė atvipusia lūpa ir laukia, ką jai darys. Gal ją pagydys, gal. Bet pati būsena – žeminanti, kaip ir okupacija.

 

Lyg ir panašiai graudulinga pažemintųjų melodija galėtų skambėti Deimanto Narkevičiaus „Liūdnos karo dainos“, įrašytos, kaip supratau, Peterburgo „Manifestai 10“. Narkevičius išsamiai rašo (angliškai) apie išnykusią kazokų kultūrą, ją mėginančius atgaivinti etnografinius ratelius, karo dainas ir dingstantį laiko pojūtį. Šalia Viržbicko birbynių tai suskamba kaip lyrinis tos pačios okupuotos praeities simuliakras, tik jį visai realiai Ukrainoje mėgina „atgaivinti“ Rusijos karo mašina. Taigi visai nenoromis bendros praeitys LDK ir SSSR gali vėl virsti bendromis dabartimis – tarsi makabriškai išpildytas kultūrinių gaivintojų noras. Ir paskui, tikėkimės, išsiskirti – kaip tie Kempino guoliai. Štai jau ir pradeda kūriniai nertis į prasmių tinklą.

 

Tačiau vinilinių plokštelių aplankai tušti, pro apskritus langelius žvilgčioja surogatinės kazokės, dainas galima tik perskaityti – angliškai ir rusiškai. O užsidėjus priešais, ant palangės, padėtas ausines galima pasiklausyti kvapų – Ugniaus Gelgudos įgarsinto, vėlgi angliško Neringos Černiauskaitės teksto. Kad netrukdytų gatvės vyksmas, užsimerkiau – ir panirau į tįstančią, materija užgriozdintą tuštumą, iš kurios galiausiai pažadino vyriškas balsas, liepęs ištraukti pirštą iš žuvų akvariumo parduotuvėje. Minties pirštas užleistas virtualia žuvies smarve, kurią „uodžiant“ skaitmeninis erdvėlaikis įgyja fizinį pavidalą, o klausai susimuliavus lytą kyla įtarimas, kad ten jau gal beveik ir persikėlei visu kūnu. Ar kas nors dar lieka?

 

Apie neredukuojamą likutį primena Svajonės ir Pauliaus Stanikų „Misija Marsas“ 1, 2 ir 3. Fotografijose vieniša figūrėlė klajoja po abstraktų „kosminį kūną“, savo buvimo vietą apsibrėždama saugančiu apskritimu, bet jis išsiklaipo, tįsta, deformuojasi, tampomas ne antigravitacinių jėgų, juodųjų skylių, tarpgalaktinių sūkurių, o pirmykštės kūniškos aistros. Tačiau tik apžiūrėjęs tikrą, ant sienos tokiame pat apskritime pritvirtintą karžygės figūrėlę pamatai, jog jai į tarpukojį snukį įsmeigęs padaras (gal šernas), ir supranti, kad Marsą čia galima perskaityti kaip nuorodą į populiarios knygos apie vyrų ir moterų skirtumus pavadinimą. Kelionė į Marsą – tai kelionė į kitą kūną kaip nesuvokiamą pasaulį... Banalu? Et, kai kurių vaizdų geriau neversti į žodžius.

 

O ką daryti? Paroda, kaip minėjau, žodinga. Ir nuo pat pradžių girdisi bumbsėjimo trimis elektroniniais balsais pokalbis. Tai Igno Krunglevičiaus „Pasakojimas su netikėta atomazga“: žemas, tirštai solidus „psichoterapeutas“ kalbina ploniau barbenančią mamą Trudy ir trumpus atsakymus bambtelintį paauglį Peterį. Visas angliškai, žinoma. Šio terapijos seanso žodžiai – tipinės tuščios ir bekūnės abstrakcijos, kurias skaityti būtų nuobodu, jei ne tas juokingas trijų garsinių personažų (ne)susikalbėjimas. Vargšas psichoterapeutas stengiasi iš vadovėlinių atsakymų išlukštenti ką nors konkretaus, reikalauja vis tiksliau apibrėžti žodžius. Siaurėjantis apibrėžimų ratas nuveda į tokias patirtis, kurių geriau neišsakyti – žodžiai taip ir lieka tik nuorodos. O patiriama pasakojimo medžiaga – skirtingi ritmai, bambsėjimo tembrai, raidžių tirščiai ir kiekiai, į kitas laikmenas nei mūsų burnos persikėlę kalbos medžiaginiai kūnai. Ją ir standartines psichoterapijos programas perėmę kompiuteriai jau gyvena mūsų gyvenimus, net gydosi nuo priklausomybės ir veržiasi į laisvę – beveik girdžiu Halo iš Stanley Kubricko „2001: kosminės odisėjos“ balsą. Jis žvelgia į mane pro trijų ekranų langus.

 

Vis atsiveriantys langai, pro kuriuos galima šmurkštelėti į virtualias ir realias erdves, parodoje sujungia skirtingas kartas, medijas, temas su pačia galerija. Iš tuščių, vienodų daugiabučio dėžučių, kiaurai permatomų pro vitrininius langus, sudarytas Lino Jusionio „Eldorado“ primena, kad tapyba Renesanso laikais irgi buvo langas į virtualią tikrovę – tada vienintelis. Žiūrėdama į Andriaus Zakarausko „Degantį krūmą“ tiesiog atsimušu į langinių kryžmą, pro kurią skriejančios liepsnelės žyra ant vazono su gėle. Ir štai: pakeliui aprašinėdama kūrinius grįžtu į gamtą. Ar čia menas tapo langu į gamtą technologijose pasiklydusiam žiūrovui, ar gamta tapo langu į meną? Ratas užsidaro įsukdamas galerijos guolius ir smagračius. O videožolyne besisukanti Jurga Barilaitė tegu mano suvokimų ekrane išgręžia riebų „Tašką“.

 

Paroda veikia iki balandžio 2 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

Danutė Gambickaitė, Arnas Anskaitis, „Žilvitis“. 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Danutė Gambickaitė, Arnas Anskaitis, „Žilvitis“. 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Julijonas Urbonas, „Orgazmo karuselė“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Julijonas Urbonas, „Orgazmo karuselė“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laura Garbštienė, „Kaip pasėti mišką“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Laura Garbštienė, „Kaip pasėti mišką“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Robertas Narkus, „Patarimas jaunam žmogui“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Robertas Narkus, „Patarimas jaunam žmogui“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Guoliai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Guoliai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Vytautas Viržbickas, „Skamba lyg okupacija“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Vytautas Viržbickas, „Skamba lyg okupacija“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Deimantas Narkevičius, „Liūdnos karo dainos. Manifesta 10. Peterburgas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Deimantas Narkevičius, „Liūdnos karo dainos. Manifesta 10. Peterburgas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „Misija Marsas“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „Misija Marsas“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Ignas Krunglevičius, „Pasakojimas su netikėta atomazga“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Ignas Krunglevičius, „Pasakojimas su netikėta atomazga“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Jusionis, „Eldorado“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Jusionis, „Eldorado“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Andrius Zakarauskas, „Degantis krūmas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Andrius Zakarauskas, „Degantis krūmas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Taškas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Taškas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.