Kinas
Režisierė Ramunė Rakauskaitė pastaraisiais metais sukurtose juostose, tiek ankstesnėje „Kelionės namo“ (2019), tiek naujausioje „Sugrįžę iš Niujorko“, renkasi įdomų ir netikėtą požiūrio tašką, gilindamasi į Amerikos lietuvių patirtis ir išgyvenimus. Net nežinau, ar tikslu šių filmų herojus vadinti Amerikos lietuviais, gal greičiau tai žmonės, neatsiejamai susiję tiek su Lietuva, tiek su JAV, kad ir kur gyventų.
„Kelionės namo“ pasakojo tragikomiškas, kartais neįtikėtinas istorijas, išgyventas Amerikos lietuvių, pasiryžusių aplankyti Lietuvą sovietiniais metais. Vieniems tai buvo kelionės namo, kitiems – kelionės į beveik pasakų kraštą, susikurtą iš tėvų ar senelių pasakojimų.
Filmas „Sugrįžę iš Niujorko“ perkelia jau į naujesnius laikus. Iš pradžių į nepriklausomybės pradžią, kai tik griuvus geležinei uždangai ir atsivėrus sienoms daug jaunų žmonių, ypač menininkų, išdūmė į Vakarus. Ten, kur, atrodė, laukia laisvė, galimybė kurti, patirti „tikrą“ gyvenimą. Tarp tokių – ir du pagrindiniai šio filmo personažai: fotografas Arūnas Kulikauskas ir tapytojas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Tada jiems, jauniems maištininkams, buvo visiškai nepriimtina sovietinė realybė, nusistovėję meno kanonai, parodų cenzūravimas. „Kai tik ta siena pradėjo poškėti, mes į „žigoną“, ir išvarėm“, – prisimena Eugenijus. Tie filmo herojų kiek ironiškai pasakojami prisiminimai, kaip jie pirmą kartą atsidūrė Niujorke, tų laikų nuotraukos, lydimos svaigių džiazinių garsų takelio, tiksliai perteikia nepriklausomybės pradžios jaunimo pasaulėjautą, pasiryžimą pirmai progai pasitaikius „išvaryti“ bet kokia kaina ir neturint supratimo, kas laukia.
Pirma filmo dalis ir rodo, kas laukė ten, kur „pažįstamas buvo tik mėnulis danguje“, anot Arūno. Visa kita – nepaprastai spalvingas, gyvybingas ir visiškai kitoks pasaulis. Maištauti nebebuvo prieš ką, reikėjo pačiam išsiaiškinti, kas esi, ir rasti vietą naujoje aplinkoje, milžiniškame mieste. Centrinė figūra, įvedusi abu filmo herojus į niujorkietišką gyvenimą, padėjusi pajusti jo dvasią, buvo Jonas Mekas. Jo filmų antologija tapo jų namais ir tiesiogine (kurį laiką gyveno už ekrano ar rūsyje), ir perkeltine prasme. „Lietuvių mafija“, kaip juos juokais vadino. Abu filmo herojai sutartinai kartoja, koks svarbus Meko vaidmuo jų gyvenime ir kūryboje. Gal jis net vienintelis Mokytojas. Ilgametis bendravimas su Meku, išgertos kartu statinės vyno, bendri kūrybiniai šėliojimai išmokė mėgautis gyvenimu, laisvai kurti užsiimant bet kuo.
Buvimas Niujorke filmo herojams atskleidė visą pasaulio spalvingumą ir išmokė tiesiog gyventi. Suteikė stiprybės eiti, eiti ir nesustoti iki mirties. Ir, atrodė, niekada neteks palikti Niujorko. „Va jūs mane iš čia iškrapštysite“, – nuskamba iš tik atvykusiųjų į Niujorką lūpų.
Bet pačioje filmo pradžioje pasirodęs geriantis baltąjį vyną Jonas Mekas tarsi perspėja: „Siela ir pilvas yra labai arti.“ Filmuojantieji Joną tuo nenori patikėti: negali būti, pilvas ir siela juk taip nesusiję. O vyne, kaip žinome, slypi tiesa...
Tas „pilvas“ – žemiški reikalai ir rūpesčiai – matyt, ir tapo tiek Arūno, tiek Eugenijaus grįžimo į Lietuvą priežastimi. Kodėl jie grįžo iš Niujorko, praleidę ten vienas vienuolika, kitas dvidešimt dvejus metus, filme užsimenama gana punktyriškai, per daug nekonkretizuojant, (ne)sąmoningai vengiant dramatizmo, gilinimosi į neabejotinai būtus tamsesnius ir sunkesnius herojų gyvenimo momentus. Filmo intonacija visą laiką išlieka gana lengva, ironiška, žaisminga. Gal taip bandyta parodyti, kad Niujorkas, jo dvasia buvo ir bus filmo herojų gyvenime. O gal ne visai suvaldyta filmo dramaturgija, neišlaikyta įtampa ar intriga žiūrovų dėmesiui reikalinga. Gal labiau norėta filme išsaugoti tą žaismingą niujorkietišką intonaciją, o ne gilintis į filmo veikėjų likimus ir atskleisti, ką gi iš tiesų jų gyvenime reiškė sugrįžti iš Niujorko ir kodėl taip įvyko.
Filmas gana aiškiai skyla į dvi dalis, ir antrojoje herojus dabar supa nebe didmiesčio dangoraižiai, o lietuviško kaimo peizažas ar Kauno aplinka. Arūnas su šeima įsikūrė kaime, įsirenginėja namą, augina avis, rengia parodas, semiasi ramybės iš dvasinių praktikų. Eugenijus Kauno dirbtuvėje tapo, muzikuoja. Tačiau akivaizdu, kad Niujorkas jų nepaleido. Ne tiek iš pokalbių su jais, kiek iš intonacijos, gestų, užfiksuotos aplinkos, muzikinio fono matyti, kad Niujorko išlaisvinta galia nuolat kurti, džiaugtis gyvenimu, laisvai elgtis niekur nedingo. Niujorko vaizdai, jų patirtys giliai įsispaudę filmo herojų gyvenime. O ir Niujorkas bei draugai nebe taip toli – skaipu susijungęs Eugenijus muzikuoja su Daliumi Naujokaičiu.
Filmas dar turi ir labai svarbų trečią herojų – Joną Meką. Jo filme tiek daug, ir filmuojančio ir filmuojamo, apie jį tiek kalbama, jo vaidmuo abiejų herojų gyvenime toks reikšmingas, kad kartais atrodo, jog filmas labiau apie Meką ir jo suburtą „lietuvišką mafiją“ Niujorke. O ji tai jau tikrai negrįžo iš Niujorko.
