„Vilnius Jazz Homemade“

33-iasis džiazo festivalis „Vilnius Jazz 2020“ vyko ne itin geru laiku. Įvairūs neaiškumai dėl viruso valdymo priemonių, žmonių baimė, ribojimai – visa tai tikrai nepadėjo renginiui. Tačiau įrodė festivalio populiarumą, nes, nepaisant nieko, žmonių vis dėlto susirinko (gal ir ne per daugiausiai). Festivalio vadovas Antanas Gustys, manau, puikiai išsprendė minėtas kliūtis, festivalį pavadindamas „Homemade“ („namų gamybos“) ir pakviesdamas į jį geriausius Lietuvos naujojo džiazo atstovus su naujais projektais. Taigi, spalio 15-ąją renginys prasidėjo.

Pirmoji diena buvo skirta „Improdimensijai“ – naujosios improvizacinės muzikos meistrų Liudo Mockūno ir Arno Mikalkėno suburtam orkestrui. Per pasirodymus abu pasikeisdami kolektyvui ir dirigavo. „Improdimensija“ – tai improvizacija, eksperimentai ir edukacija. Būtent tam skirta ši kūrybinė platforma, atverianti vartus į dar nepramintus garsinius laukus, kuriuose savo kūrybines galias demonstruoja ne tik scenos senbuviai, bet ir jaunosios kartos kūrėjai. Laisvojo džiazo ir improvizacinės muzikos koncertų ciklo „Improdimensija“ idėja gimė 2011 m. Kaune pianistui, perkusininkui ir kompozitoriui A. Mikalkėnui, kuris kartu su bičiuliais ėmė organizuoti koncertus įvairiausiose miesto vietose. 2017-aisiais „Improdimensija“ kiek pakeitė savo veiklos vietą ir veidą. Prie A. Mikalkėno prisijungus pasaulyje gerai žinomam saksofonininkui ir kompozitoriui L. Mockūnui ir įrašų studijos „MAMA Studios“ savininkui bei garso režisieriui Arūnui Zujui, „Improdimensijos“ koncertai suskambo pastarojo studijoje Vilniuje.

„Improdimensijos“ scenoje jau pasirodė ne tik Lietuvos džiazo ir improvizacinės muzikos korifėjai Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas, Dalius Naujokaitis, Juozas Milašius, Arkadijus Gotesmanas, Tomas Kutavičius ir daugelis kitų, bet taip pat pasaulinės naujosios muzikos žvaigždės Matsas Gustafssonas, Barry Guy, Nate’as Wooley, Peteris Evansas ir kt. Beveik visi užsienio improvizuotojai vedė ir meistriškumo pamokas jauniesiems Lietuvos džiazmenams. Šis judėjimas plėtoja improvizacinę muziką Lietuvoje, kurioje dalyvauja ir LMTA Šiuolaikinės muzikos magistro programos studentai, tampantys ir Vilniaus „undergroundinio“ muzikinio gyvenimo dalimi. Tarp jų visada išvysime ir patyrusių muzikų, padedančių jaunimui pajausti tokio meno pagrindus. Noriu pažymėti puikią šio festivalio „Improdimensijos“ kompoziciją, gražų tembrinį sprendimą, gerai numatytas solo vietas, apgalvotą formos darną.

Kalbėdamas apie L. Mockūną, negaliu nepaminėti naujos vinilo plokštelės, kuri netrukus išvys dienos šviesą. Tai „Nox“ su L. Mockūnu, A. Gotesmanu, B. Guy ir N. Wooley. Labai jos laukiu. Kol kas turiu tik man padovanotą CD demonstracinę versiją ir ta muzika man patinka.

Festivalį pradėjęs projektas „DJ Extended“ su Kazimieru Jušinsku ir Kristupu Giku (taip pat „Improdimensijos“ orkestro nariai) nebuvo taip tobulai sukonstruotas. Klausydamas jų negalėjau atsikratyti kažkokio paviršutiniškumo ir kompozicinio neišbaigtumo, netikslumo įspūdžio.

Antroji festivalio diena buvo labiau teatrališka. Vien jau pirmojo projekto „Low Blow“ idėja parodyti visus žemiausio skambesio instrumentus yra šauni. Čia pasireiškė ir vizualumas, ir įdomios garso modifikacijos. Išgirdome net du suzafonus (instrumentas, pavadintas Johno Philipo Sousos vardu), tūbą, bosinį saksofoną, bosinę gitarą ir būgnų komplektą. Vietomis jų visų drauge išgaunamas skambesys priminė snaudžiantį milžinišką žvėrį, apsunkusį nuo savo didumo, retkarčiais prabundantį ir užriaumojantį, lyg bandantį supykti, tačiau netrukus vėl nurimstantį. Projekto autorius – nepailstantis improvizuotojas, saksofonininkas Dovydas Stalmokas, neseniai subūręs šį netradicinės sudėties ansamblį, atskleidžiantį beribes pučiamųjų instrumentų galimybes. Šis projektas man paliko puikų įspūdį.

Pasirodymui „Words and Letters“ susirinko puikūs muzikantai – Mindaugas Vadoklis, Dovydas Stalmokas, Domas Žeromskas ir kiti, nors paties muzikavimo jiems teko gal kiek mažiau. Pagrindine projekto figūra tapo aktoriaus balsas (Dainius Gavenonis), skaitantis Jono Meko laiškus ir eiles. Beje, atskiro paminėjimo tikrai vertas garso menininko, improvizuotojo, eksperimentinių, elektroakustinių instrumentų kūrėjo, garso performansų autoriaus Simono Nekrošiaus darbas. Jo sukonstruoti savadarbiai, garsus išgaunantys instrumentai kūrė unikalią nuotaiką. Pats jis tomis savo „skulptūromis“ ir grojo. Šis projektas buvo demonstruotas jau anksčiau, o dabar atnaujintas.

Trečias vakaro projektas, kurį teko įgyvendinti kitaip nei sumanyta, buvo nuostabus. Stebėjome Daliaus Naujokaičio atsiųstą filmą, kuriame skambėjo tikrai gera grupės „Užupis“ muzika. Pandemijos sąlygos neleido Kenny Wollesenui, Williamui Shore’ui, Jonathonui Haffneriui, na ir pačiam D. Naujokaičiui atvykti iš JAV ir pagroti gyvai. Labai gaila. Džiaugiuosi šią muziką išgirdęs nors iš ekrano. Nuostabus vibrafonų skambesys, gražus jų derinys su saksofonu ir mušamaisiais, puikiai pajausta kūrinių forma. Pati muzika gal kiek nuosaikesnė.

Festivalio šeštadienis prasidėjo popietę – buvo pristatyta dar nespėjusi pasirodyti 1993 metais Vilizau (Šveicarija) džiazo festivalyje („Willisau Jazz Festival“) įrašyta ir dabar „No Business Records“ firmos leidžama plokštelė, kurioje skamba originali Juozo Milašiaus, Tomo Kutavičiaus ir D. Naujokaičio kūryba, atliekama dalyvaujant Vytautui Labučiui, Vilijai Naujokaitienei, Vaidui Urmilevičiui ir Gintarei Skėrytei. Apie ją prabilsime, kai plokštelė bus išleista. O štai festivalis jau prabilo ir kasmetinę premiją už nuopelnus Lietuvos džiazui įteikė firmai „No Business Records“.

Vakariniame koncerte išgirdau tai, ko labiausiai laukiau. Buvo nepaprastai malonu klausytis pianisto Dainiaus Pulausko akustinio klasikinės sudėties trio – fortepijonas, kontrabosas ir mušamieji. Čia pasijautė klasikinė D. Pulausko mokykla ir jo sugebėjimas groti absoliučiai visokią muziką. Šio trio (D. Pulauskas, Armanas Isojanas, Augustas Baronas) veikla tik prasideda, jis yra surengęs vos porą koncertų. Pirmą kartą muzikantai scenoje susitiko prieš dvejus metus tame pačiame festivalyje, D. Pulausko akustiniame kvintete, suburtame projektui „The 3 Sounds of Komeda“ („Trys Komedos garsai“). Tada jie puikiai interpretavo lenkų džiazo pianisto ir kompozitoriaus Krzysztofo Komedos muziką. Trio jau išleido kompaktinę plokštelę „DAA“, kurią irgi gavau dovanų. Kompozicijos iš plokštelės ir skambėjo koncerte.

Kitas vakarinis projektas atrodė šiek tiek teatrališkas, dekoratyvus, sumaniai sukomponuotas ir pavadintas „Prayer“ („Malda“). Pasirodymas skirtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams. Projekte ryškiai pasijuto Arkadijaus Gotesmano siekis gerai išstudijuoti žydų folklorą, rasti jo panašumų su lietuvių liaudies muzika. Tam pasitarnavo Petro Vyšniausko dalyvavimas projekte, jo puikūs saksofoniniai komentarai bei papildymai kantoriaus Shmuelio Yatomo giedojimams. Labai gražiai įsikomponavo trikampių instrumentų instaliacijos skambesys. Ypač man patiko ir stilistiškai čia derėjo trijų ansamblio „Rakija Klezmer Orkestar“ muzikantų pasirodymas. Dėl formos ir kompozicijos momentų būtų galima diskutuoti, tačiau toks buvo autoriaus sprendimas.

Paskutinę festivalio dieną išgirdome konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ finalo dalyvius ir pernykščio konkurso laureatą, o vakare sužinojome, kad šių metų konkursą laimėjo grupė „Juzt“. Jiems buvo įteikta keletas prizų.

Vakarinę koncerto dalį pradėjo unikalus ir labai įdomus Gailės Griciūtės ir Juozo Milašiaus projektas. Po dešimties minučių iškalbingo pastovėjimo tyloje ir prietemoje, muzikantai susėdo prie savo „įrankių“. Preparuotas fortepijonas nėra šios dienos išradimas ir nieko nebestebina, užtat labai išradingas jo panaudojimas sužavėjo ir parodė, kad G. Griciūtė yra labai sumani kūrėja. J. Milašių pažįstu jau ne vieną dešimtį metų, tačiau negaliu nepripažinti, kad jo pasirodymai scenoje mane kaskart sužavi ir nustebina. Šį kartą garso išgavimo technika, beveik šokio judesiai tą garsą išgaunant ir muzikavimo išraiškingumas tikrai privertė suklusti ir mąstyti.

Kitas projektas – Arno Malikėno trio – buvo kur kas nuosaikesnis ir įprastesnis, tačiau kupinas gražios muzikos ir gero grojimo.

A. Gustys, be abejo, šaunuolis, kad ir tik „namų“ sąlygomis sugebėjo surengti labai gerą festivalį. Sėkmės jam ir visai komandai!