Pasakojimai turi savo planus

Stebint atidaromas ekspozicijas kartais ima atrodyti, kad yra nematoma jėga, kuri rūpinasi bendro vaizdo prasmingumo ryšiais. Einant iš vienos parodos į kitą, istorijos klojasi, ritasi lyg iš vieno ritinio. Pirmiausia atidaryta Giedrės Jankevičiūtės kuruotoji paroda MO muziejuje „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ atskleidė Antrojo pasaulinio karo metų miestą, iš kurio visi buvo išvaryti vejant, tremiant, žudant: lietuviai, lenkai, žydai, gudai. Visų ir niekieno Vilnius tapo vizija, prarastu rojumi, legenda. Tai liudija ir miestą idealizuojanti kūryba: Ludomiro Sleńdzińskio Vilnius kaip šviesus sapnas, Leono Kosmulskio – it ant kalno tvarkingai architektūros paminklais aplipdytas polis, Antano Gudaičio ir Viktoro Vizgirdos miestas pats tarsi užsnūdęs tarp šlamančių medžių. O Vlado Drėmos „Gedimino kalnas“ įvairiais metų laikais (1943) – kelios dešimtys to paties vaizdo variacijų – jau leidžia kalbėti apie traumos fenomeną labiau tiesiogiai. Nors dailininkas irgi tarsi nusukęs žvilgsnį į peizažą, mechaniškas vaizdo kartojimas įspėja apie užstrigimą, terapijos poreikį. (Andy Warholas savo Marilyn Monroe tiražuos tik dar po gero dvidešimtmečio.) Nerami ir Drėmos kompozicija – kamienų įstrižainės kuria kapotą ritmą.

Jankevičiūtė mažais epizodais pasakoja, kaip grėsmės, neramumų akivaizdoje dailininkai reagavo, kaip kūrė. Kaip norėjo įprasto, modernaus gyvenimo, jo ilgėjosi iki gyvenimo galo. Bet labiausiai užkabina suvokimas, kad pačiomis skaudžiausiomis aplinkybėmis kūryba buvo išgyvenimo forma, kai niekas nebepanašu į gyvenimą, o jis stebuklingu būdu lieka gyvenimu. Rozos Suckever darbai žydų gete yra to pavyzdys.

Vilniuje gimęs, augęs lenkų tapytojas Andrzejus Wróblevskis (1927–1957) Jankevičiūtės parodoje yra vienas iš išvarytųjų lenkų. Kai rusai su vokiečiais sutarė depolonizuoti kraštą, jo tėvas neteko darbo Stepono Batoro universitete, per kratą namuose mirė nuo širdies priepuolio, o dailininkė bei intelektualė mama suprato, kad Vilniuje be teisės dirbti ir mokytis gyvenimo nebus, ir išvyko į Krokuvą. Didžiojoje MO parodoje „Sunkus amžius“ Andrzejus Wróblewskis tampa vienu iš trijų ryškių lenkų kūrėjų, apie kurių vidinius kūrybos ryšius tvirtą pasakojimą sukūrė dailėtyrininkė Anda Rottenberg. Permąsčius aplinkybes, viduje paerzinimui ištraukiamo lozungo „Wilno nasze“ energija virsta į supratimą „taigi čia mūsų lenkai“, su kuriais bendrų patirčių, ko gero, daugiau nei skirtumų.

Didžioji paroda „Sunkus amžius“ kaip tik tai ir patvirtina – išgyvenimų panašumų ir sąsajų tarp mūsų ir jų labai daug, ir ne tik todėl, kad trauma mus veikia vienodai. Parodoje Wróblewskio tapyba, Alinos Szapocznikow (1926–1973) skulptūra ir objektai, kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016) filmų ištraukos ir jų visų piešiniai pirmą kartą Lietuvoje taip gerai išeksponuoti kartu, kaip visuma ir kuratorinis kūrinys, tačiau Lietuvos kultūros lauką veikė metų metais. Ypač Wajdos filmai, bent dalis jų, o ten minimas ir Wróblewskis. Szapocznikow pas mus mažiau matyta, bet rezonuoja su stipriausios feministinės (kūniškosios) kūrybos bloku, veikia it kirtis – iš karto, dailės madų kaita poveikio nepalietė nė per plauką, nes kūriniai skausmingai asmeniški. Szapocznikow figūros nė iš tolo nepanašios į graikų ir romėnų atletus ir nimfas, tai kažkas atvirkščio. Kartais tai – tik kūno dalys, sužeistos, sergančios, pilnos instinktų ir neramių impulsų. Kartais iš kūno lieka tik augliai, įgavę veidus. Be Szapocznikow paroda prarastų pusę krūvio, šiuo atveju pasakojimas iš abiejų lyčių perspektyvos buvo būtinas.

Wróblewskio ir Szapocznikow makabriškiems kūriniams, kuriuose vaizduojami kūnai staiga ar lėtai vis keliauja į mirtį, daugiau pasakojimo struktūros suteikia Wajdos kino epizodai, rodomi tiesiai ant sienų. Nei per dideli, nei per maži, nei per ilgi, nei per trumpi. Jie veikia it sakiniai, metaforos, kurios įkontekstina kūrinius.

Apie parodą ir eksponuojamus darbus labai sunku kalbėti ir todėl, kad žiauriai sunkus turinys, ir dėl per potyrius, pasąmonę einančio efekto, tačiau norisi pabrėžti, kad pagrindinės mintys yra labai aiškios, intuityviai suvokiamos be dvejonių. Neįtikėtina ir tai, kaip tokia charakteringa MO architektūra pakeista į visiškai neatpažįstamą erdvę. Pilkos sienos, galerija su šoninėmis arkomis didžiąją salę padarė dar ir kinematografiška erdve, kuri veikia lyg pasikartojantis sapnas, lyg siurrealistinės tapybos prisiminimas. Susisiejančiose erdvėse, kurios nevirto atskirais kambariais, vaizdiniai rezginiai rodo skirtingų autorių motyvų atsikartojimus. Didesnioji salė, kurioje sukasi Wajdos karuselė (ji sukosi Varšuvoje per geto sukilimą ir įsirėžė kaip ironiška metafora), panaši į miestą su savo gyventojų galerija. Rottenberg meistriškai priverčia patirti, kaip paauglystėje karo traumuota, šios traumos apsėsta karta gyvena, kaip gyvenime įdarbinta kūryba. Po parodos karantino nemalonumai atrodo kur kas nereikšmingesni, tik mirčių skaičiai vis įgauna veidus.

It kita, šviesioji, monetos pusė – Nacionalinėje dailės galerijoje Aleksandrai Fledžinskaitei-Kašubienei, Kasubai (1923–2019) skirta paroda „Formuojant ateitį“ (kuratorė Elona Lubytė). Dailininkė tos pačios kartos kaip ir MO muziejuje pristatomi autoriai, tik jos istorija veda į įvairiapusį išsipildymą, net tolimos ateities vizijas. Sovietų išvyta iš tėvų namų Ginkūnų dvare, pamačiusi, kad mokslai ir gyvenimas karo sutrikdytas, 1944 m. drauge su savo tik ką sutuoktiniu tapusiu skulptoriumi Vytautu Kašuba nusprendė pasitraukti iš Lietuvos, nes suprato, kad gyvenimo čia nebebus. Daugiau gyvenimo detalių ir vaizdinio pasakojimo rasite puikiame parodos kataloge (sud. Lubytė) ir fantastiškoje parodoje, kur pasakojimas pirmiausia paremtas Kasubos gyvenimo chronologija. Pradedama nuo Ginkūnų dvaro, mokslų Kaune, Vilniuje, Jurbarke, vėliau kelionė link Amerikos ir tada palaipsnis augimas, atsivėrimas, eksperimentai, didelės idėjos ir dideli pastatai.

Parodos architektai (Rokas Kilčiauskas ir Aleksandras Kavaliauskas), ko gero, teisingai nusprendė pasirinkę niekaip neskaidyti didžiosios salės erdvės, nes erdvinių įspūdžių ekspozicijoje ir taip apstu. Akis traukia gausiai pristatomi Kasubos architektūros idėjų maketai, tampriųjų audinių eksperimentų rezultatai, įgyvendintų buveinių be nė vieno stataus kampo nuotraukos, autorės namų saulėtoje Naujojoje Meksikoje vaizdai, erdvių vizijos koliažuose, dangoraižių sienų ir miesto aikščių plačios perspektyvos. Tai kitas pasaulis, kuriame Kasuba skleidėsi ir stebino, kur apsilankydavo Jonas Mekas ir atkeliaudavo laiškai iš Algirdo Juliaus Greimo. Nors dalis maketų įgavo laiko patinos, Kasubos idėjos, paremtos darna su gamta, atrodo absoliučiai gaivios ir aktualios.

Kaip ir šio teksto autorė, menininkė Emilija Škarnulytė, visiškai sužavėta Kasubos kūrybos ir idėjų, salės gale atskirtoje erdvėje pristato vaizdo instaliaciją „Daugdara“. Darbas yra tiesiogiai inspiruotas Kasubos, jai ir dedikuotas. Tai per visą aukštį ant kelių gylių sienų projektuojami vaizdai iš Naujosios Meksikos, Kasubos namų. Mastelis judančius reginius kartais paverčia sunkiai atpažįstamais, todėl veikia ne tik akis, bet ir žiūrovų vestibuliarinį aparatą. Manau, kad atskirai, kitame kontekste rodoma instaliacija veiktų dar magiškiau, nes dabar ji tarsi akomponuoja viskam, ką matėme einami link jos. Išeina toks sviestas sviestuotas, o juk turiu privilegiją rinktis čia pat esančius originalus, net užsukti į atkurtą Kasubos sumanytą baltą buveinę salės centre. Ką gero padaro Škarnulytės instaliacija, tai paryškina mintį, jog Kasuba buvo ne šiaip šauni taikomosios dailės rūšies kūrėja, o pirmiausia atidi mąstytoja, vizionierė, tyrinėjusi laiko ir erdvės sampratas.

Labai įdomu tai, kad MO su NDG šį kartą tarsi apsikeitė įvaizdžiais. Paprastai vis ieškantys būdų, kaip apie turinį papasakoti patraukliai ir linksmai, MO šį sykį per Rottenberg kalba absoliučiai rimta, išsamiu menotyriniu tyrimu paremta kalba. O NDG su naujomis parodomis įgavo ypač daug patrauklių atspalvių: kaip parodos dalis sukurtas ir kompiuterinis žaidimas („Utility for the Soul“), interaktyvios instaliacijos ir t.t. Po keturių mėnesių renginių, darbo, mokslo ir sporto per kompiuterį, atrodo, žmonės džiaugtųsi beveik bet kuo, tačiau manau, jog mums visiems labai pasisekė, kad iškart gavome tokias ryškias, nuostabiai parengtas ir turtinančias parodas.