7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gilintis, kelti klausimus, tikrinti

Monika Krikštopaitytė kalbina dailės istorikę Rasą Žukienę

Nr. 3 (1368), 2021-01-22
Dailė
Rasa Žukienė. K. Čyžiūtės nuotr.
Rasa Žukienė. K. Čyžiūtės nuotr.

Iš pokalbių ciklo su Lietuvos menotyrininkais (-ėmis), kurio tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas.

 

Kalbinu Rasą Žukienę – dailės istorikę, kritikę, parodų kuratorę ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoją. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. 1986 m. baigė Lietuvos dailės institutą, 1987–1993 m. dirbo Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, nuo 1991 m. dirba Vytauto Didžiojo universitete, 2001–2008 m. buvo Menotyros katedros vedėja, nuo 2013 m. profesorė.

 

Kaip pasirinkote dailėtyros mokslus?

Mokiausi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Dailės istorijos egzaminui ruošdavomės vartydami kalnus dailės kūrinių reprodukcijų. Jas buvo sukaupęs mūsų puikusis dėstytojas Albertas Nemčinskas. Kartą, įsisukęs į auditorijoje besimokančių merginų būrelį, tiesiog pirštu parodė į mane sakydamas: „O tu tai būsi meno istorikė.“ Taip buvo įvardinta perspektyva, kurią paversti tikrove pasirodė ne visai paprasta, nes norinčiųjų studijuoti menotyrą anais laikais būta daug. Padirbėjau siuvimo fabrike metus kitus, ir pagaliau VDI durys atsivėrė.  

 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurį išsamiai tyrinėjote ir pristatėte monografijoje „M.K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo“ (2004, „Versus aureus“) bei daugybėje straipsnių iš visokių perspektyvų Lietuvos ir įvairių šalių mokslinėje bei plačiojoje spaudoje, dabar atrodo kaip visuomet stūksojusi duotybė, superžvaigždė, vienintelis oficialus šalies genijus. Tačiau taip buvo ne visuomet, net atvirkščiai. Kaip teko sužinoti iš Jūsų tekstų, gyvas būdamas pripažinimo ir adekvataus vertinimo stokojo, o ir po mirties dažnai interpretuotas paviršutiniškai, pagal ideologines aplinkybes. Už jo pripažinimą ir ypač supratimą teko ne vienam menotyrininkui, muzikos tyrinėtojui, muziejininkui pakovoti. Sąryšio su kontekstu baruose kaip tik daug ir nuveikėte. Kaip vertinate Čiurlionio suvokimo situaciją šiandien mokslo ir plačios visuomenės kontekste? Ko norėtųsi daugiau?

Tiesiog keista, kad MKČ vis dar atrodo kaip „stūksanti duotybė“ ir „superžvaigždė“, tai stereotipiška. Man visad rūpėjo priešintis klišėms, o jomis, ir aukštinančiomis, ir žeminančiomis, ši asmenybė tikrai apkrauta – juk jo tyrimų istoriografija apima jau 120 metų. Požiūris į šį anksti mirusį (1911) menininką visad labai priklausė nuo kultūrinio klimato ir šalies politinės raidos tendencijų. Kita vertus, daugiau nė vienas lietuvių menininkas nesulaukė tiek daug menotyrininkų dėmesio Lietuvoje ir už jos ribų, kaip Čiurlionis. Po 1990-ųjų prasidėjo Čiurlionio kūrybos parodos užsienyje. Didžiuosiuose pasaulio muziejuose šis dailininkas pristatomas kaip naujas atradimas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios meno istorijoje, kaip pamirštas ir atrastas giminaitis, labai įdomus, bet vis tiek nevisiškai suprantamas ir todėl nesavas, kaip visa Rytų Europos kultūra. Mokslo, ypač simbolizmo tyrinėjimo, sferose Čiurlionis jau įsitvirtino kaip svarbiausias Baltijos kraštų simbolistas, vienas reikšmingiausių Rytų ir Vidurio Europoje, drąsiai rikiuojamas šalia Františeko Kupkos, Edwardo Muncho, Wojciecho Weisso, nors išoriškai jie nepanašūs.

 

Labai svarbu suvokti Čiurlionio kūrybą tarpdiscipliniškai, kaip muzikines ir vizualias vizionieriško pasaulio konstrukcijas, ir jam lygių nėra. Tirti tarpdiscipliniškai, vienodai gerai išmanant ir vizualumą, ir muzikinius principus, mažai kam pavyksta. Laikui bėgant vis aiškiau, kad Čiurlionis yra simbolistas, tik intuityviai užčiuopęs kažką modernistiška. O simbolizme daug erdvių interpretacijoms ir nepagrįstam filosofavimui prastąja šio žodžio prasme. Tai štai, Čiurlionio tyrimai ir ypač sklaida smarkiai nukenčia nuo per daug plačių ir dažnai niekuo nepagrįstų individualių interpretacijų. Kitas nesmagus dalykas, kad tyrėjų mintys neretai kartojasi, sukasi vis apie tą patį. Kuo Čiurlionio dailė populiaresnė, ypač užsienyje, tuo daugiau norinčių pasisakyti ar pradėti tyrinėti, nors kartais „tiria“ ir aukštyn kojomis apverstą paveikslo reprodukciją (tikras atvejis, įvykęs vienoje konferencijoje Vilniuje). Kalbant rimtai, naujesnius metodologinius raktus Čiurlionio dailei kol kas sunkiai bepritaikome. Populiarinimo baruose taip pat daug ką būtų galima nuveikti. Ko šiais laikais reikėtų labiausiai – tai daryti viską, kad ekspozicijose atsikratytume to, kaip jūs sakėte, „vienintelio oficialaus šalies genijaus“ štampo ir sugebėtume pagarbiai parodyti Čiurlionio kūrybos įvairiapusiškumą, unikalumą ir reikšmę pasauliui.

 

Kaip manote, kokių pliusų ar minusų Čiurlionio „vienišo genijaus reputacija“ ir lyginimas su Vincentu van Goghu populiarinimo tikslais galėtų turėti? Paskaičius Virginijaus Kinčinaičio pasakojimą apie van Gogho kulto veikimą kaltės principu („Šventumo pėdsakai meno rinkoje“, Nr. 30, 2020-09-11, 7md), atrodytų, kad meno rinkos dividendus padidinti įmanoma, tačiau galbūt, žvelgiant į Jūsų pastangas Čiurlionį suvokti labiau savojo laiko kontekste, toks populiarumas padarytų daugiau žalos?

Menininko ir vietovės ryšio puoselėjimas būtų ypač naudingas Druskininkams, šis miestas turi teisę aktyviau naudotis Čiurlionio vardu, bet, atrodo, pakankamai nesinaudoja. O lyginimai su garsiais ir atpažįstamais vardais yra spekuliatyvūs ir skirti masiniam vartotojui. Meno istorijoje daug tragiškų asmenybių, kurių gyvenimas ilgainiui apveliamas intriguojančiais pasakojimais. Bet net ir šiuo aspektu Vincentas van Goghas ir Čiurlionis nelygintini. Ir jų gyvenimo intrigos, ir paslaptys visiškai skirtingo pobūdžio, nors abiejų gyvenimas trumpas ir panašiai tragiškas. Vis dėlto rastume ir daug kitų panašių gyvenimo istorijų. Apskritai menininkų kūryba ne visada tiesiogiai koreliuoja su jų gyvenimiškomis istorijomis, nebūtinai jas atspindi. Noras sugretinti van Goghą ir Čiurlionį kažkam kilo sovietmečiu, kai čia taip trūko informacijos, rimtų knygų ir kultūrinės nuovokos, kai inteligentijai reikėjo jos nuotaikas atliepiančio „kenčiančio genijaus“, o ideologiniams vadukams – priimtino nacionalinio herojaus, kurį būtų galima šlovinti, taip demonstruojant valdžios rūpinimąsi lietuvių nacionaline kultūra. Iš tiesų sovietmečiu buvo kuriamas Čiurlionio kultas. (Apie tai visai neseniai parašiau straipsnį į VDA „Acta“). Jo atgarsių esama iki dabar. Tai atskira didelė tema ir rimtas klausimas tyrėjams, menotyrininkams ir muziejininkams: kaip mūsų veiklas persverti rimtų tyrimų ir išradingos jų sklaidos pusėn, kaip ir kuo žymėti artėjantį apvalų Čiurlionio jubiliejų, kaip nedauginti tuščiažiedžių garbintojų ir jų produkcijos žiniasklaidoje. Grįžtu prie jūsų klausimo ir palyginimo su van Goghu. Kadangi mūsų tauta vis dar gerai nepažįsta Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos, dažniausiai žino kelis stereotipus (teigiu tai remdamasi savo gidavimo praktika), tai ir jokios kaltės prieš jį dauguma nejaučia, yra linkę tiesiog didžiuotis juo. Tiesa, kai kas bodisi Čiurlionio garbinimo atgarsiais viešumoje, bet neranda argumentų pagrįsti jo kūrinių vertei. Todėl dažnai teiraujamasi paveikslų kainos. Deja, ir čia lyginimas su van Gogho paveikslų kainomis nieko neduotų. Čiurlionio kūrinių beveik nepasitaiko meno rinkoje, tad ir tikimybės, kad menininko vertę aiškiai ir vienprasmiškai atskleis skaičiai, taip pat nėra.

 

Kita Jūsų reikšmingai išplėtota tyrimų kryptis – išeivijos dailininkai, kurie, kaip sakot, visi skirtingi, bet juos jungia tai, kad paliko savo namus, ir tas išsivietinimo motyvas vienaip ar kitaip veikė jų gyvenimą, kūrybą. Rašydama apie įvairių pasitraukimo bangų herojus ir herojes vis pabrėžiate, kad menininkams apskritai būdingas veržimasis į įmagnetintus meno centrus, o judėjimas yra ir tobulėjimo bei naujų galimybių forma. Vis dėlto ir laisvojo klajojimo po šalies nepriklausomybės atgavimo, ir politinio bei ekonominio pasitraukimo pasaulinių karų fone galime skaičiuoti tik išimtis sėkmingų dailininkų ir dailėtyrininkų, kurie įsiliejo į pasaulio meno reiškinius, reikšmingai į juos įsirašė. Daug talentingųjų (pvz., Mikalojus Vorobjovas) nerado vietos, pritrūko sėkmės ar vis dar yra nepakankamai vertinami. Ką iš tokių talentingųjų, mažai ištirtųjų paminėtumėte pirmiausia, dėl ko skauda? Kokios tyrimų kryptys turėtų būti aktualiausios?

Klausimas geras, bet labai platus. Tiriant lietuvių išeivijos dailę Šiaurės ir Pietų Amerikoje, mūsų menotyrininkų Stasio Goštauto, Ingridos Korsakaitės, Elonos Lubytės, Jolantos Bernotaitytės, Lauros Petrauskaitės padaryta labai daug. Kad ir kaip būtų keista, mažiau tyrėjų dėmesio sulaukė personalijos ir dailininkų veikla Vokietijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje. Vienas įdomesnių šios srities atradimų – dailininkė Aliutė Mečys, gyvenusi Hamburge, kūrusi siurrealistinius tapybos darbus ir scenografiją Vakarų Vokietijos operos teatruose. Aliutė Mečys sukūrė kostiumus ir scenovaizdžius Gyorgi Ligeti operos „Didysis siaubūnas“ („Le Grand macabre“) pirmajam pastatymui Stokholme (1978). Prieš keletą metų kartu su kolega Osvaldu Daugeliu surengėme jos tapybos ir piešinių parodą M. Žilinsko dailės galerijoje. Šiurpiųjų Ligeti atvaizdų ten būta, bet neliko vietos vizualiam pasakojimui apie šviesųjį lietuvės ir Vengrijos žydo meilės romaną Vokietijoje, nors medžiagos yra. Apskritai dar reikėtų rimtai patyrinėti mūsų dailininkų ir dailininkių ryšius su Vakarų Europos šalių menine terpe bei meno rinka. Pokario išeivių menininkų darbai Europos muziejuose, bažnyčiose, knygų leidyklose dar laukia dailėtyrininkų žvilgsnio. Didžių personalijų jau turbūt neatrasime, bet įdomūs kūrybinio bendradarbiavimo su įvairiataute publika faktai tikrai atsiskleistų.

 

Ar išeivių dailės tyrimai suteikė progų akademinėms kelionėms? Kokia jų buvo įdomiausia, vertingiausia?

Nesu akademinio turizmo šalininkė, mėgstu dirbti savo kabinete, bet kartais tekdavo keliauti patikrinti archyvų, apžiūrėti kūrinių natūroje. Išeivijos archyvai pasklidę tarp Vilniaus, Kauno, Freiburgo, Čikagos, Niu Heiveno. Darbas juose buvo nenuobodus, pilnas mažų atradimų, kurie vėliau susiklosto į netikėtą vaizdą, griaunantį išankstines nuostatas. Rašant knygą apie Vytautą Kazimierą Jonyną, kartu su jo dukra Giedra aplankėme labai daug bažnyčių su Jonyno vitražais įvairiose Amerikos vietovėse. Dabar nemaža dalis jų jau nebeveikia, o kūrinių likimas nežinomas.

 

Pastebėjau, kad Jūsų tekstuose vis pasitaiko kvietimas pagalvoti, kas būtų, jeigu būtų. Tam provokuojate straipsnyje „Žmonės be vietos: pabėgėliai“, publikuotame leidinyje „Pasakojimas tęsiasi: modernizacijos traukinyje. Lietuvos šimtmetis: 1918–2018“ (sud. Giedrė Jankevičiūtė, Nerijus Šepetys, 2018, VDA leidykla). Ar tokia strategija taikoma siekiant „plėsti suvokimo ribas“? Kaip tai naudinga?

Visa yra susiję su aplinkybėmis ir sąmoningais pasirinkimais. Tyrėjas negali teisti ar kritikuoti jau įvykusių sprendimų. Gali tik išryškinti kontekstus ir paaiškinti, kodėl taip viskas susiklostė. Svarstydama, „kas būtų, jei būtų“, provokuoju save matyti plačiau. Argi neįdomu pasvarstyti, kaip galėjo susiklostyti, pavyzdžiui, Čiurlionio likimas, jei 1908 m. būtų nuvykęs ne į Sankt Peterburgą, o į Paryžių? Gal būtų kartu su Antanu Žmuidzinavičiumi ir kitais lietuvių studentais deginęs Henry Matisse’o iškamšą prie Panteono, o gal sėdėjęs Gertrudes Stein salone kartu su Pablo Picasso? O kokia būtų šiandien Kauno meno mokykla ir kelios menininkų kartos, jei nebūtų buvę okupacijos?

 

Žiūrint iš šių dienų perspektyvos matyti, kad Vakaruose laimėjo nepabūgusieji atsiskyrimo nuo lietuvių bendruomenės ir nevengę svetimos aplinkos. Broliai Jonas ir Adolfas Mekai, dar gyvendami Vokietijos dipukų stovykloje, savo leidinyje „Žvilgsniai“ rašė: „Tik išėjęs iš savo asmeniškumo ir regionalumo celės, įsijungdamas į laiką, jo idėjas, troškimus, ieškojimus, kūrėjas tampa visos žmonijos venų krauju.“ Man įdomu svarstyti, kaip būtų buvę, jei daugiau tautiečių būtų įsiklausę į jų mintis. Gal turėtume daugiau pasaulinio lygio menininkų. Daug lietuvių išeivijos dailininkų svečiose šalyse gyveno su tautinio meno puoselėjimo idėja. 1986 m. „Santaros–Šviesos“ diskusijose su kartėliu buvo konstatuota, kad lietuvių kultūrinė veikla apskritai yra nesėkminga, rastas ir kaltininkas – amerikietiškoji aplinka. Įsiklausančiųjų į Mekus ar į sociologą Vytautą Kavolį, kuris siūlė nekonfrontuoti su nauja aplinka, nebūta daug.

 

Aktyviai veikiate kaip dailės kritikė. Galbūt yra kas nors, ko labai pasigendate dailėje, jos kritikoje ar sklaidoje?

Nesu dabar aktyvi dailės kritikė, nors domiuosi, seku dailės vyksmą ir menotyros tendencijas. Dailės kritika kaip dailėtyros dalis man atrodo šiek tiek apnykusi, praradusi spalvingumą ir temperamentą, lyginant su XX a. paskutiniais dešimtmečiais. Kartais itin krenta į akis kritikos šališkumas, domėjimasis tik centru, Vilniumi, nors Kauno, Klaipėdos ar Šiaulių meninėse erdvėse neretai vyksta įdomesni arba aštrių diskusijų verti dalykai. Šiuo metu, kai taip išaugo kuratoriaus vaidmuo ir veiklos, labai pasigendu kuratoriaus vaidmens analizavimo ir vertinimo. Perfrazuojant garsiąją frazę, kone kiekvienas meno lauko veikėjas ar veikėja yra kuratorius, tik ar visad tai pateisinama kokybišku veikimu?

 

Didelę dalį Jūsų darbo užima dėstymas. Ką šiuo metu svarbu skiepyti jauniems menotyros profesionalams?

Galiu studentams tik šiek tiek padėti, jiems tampant profesionalais. Kad tai vyktų, kaip dėstytoja siūlau niekada nenustoti gilintis, kelti klausimus sau ir menininkams, ir netingėti tikrinti. Šiais laikais pernelyg dažnai einama priešingu keliu.

 

Labai ačiū už mintis!

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Rasa Žukienė. K. Čyžiūtės nuotr.
Rasa Žukienė. K. Čyžiūtės nuotr.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Nojaus arka“. 1909 m. Valstybinis rusų muziejus, Sankt Peterburgas
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Nojaus arka“. 1909 m. Valstybinis rusų muziejus, Sankt Peterburgas