Iš darbų chaoso

Iš beveik prieš tris dešimtmečius nuosekliai peržiūrėtos Jono Meko retrospektyvos ryškiausiai (ir nuolat) prisimenu vieną epizodą. Jis prasideda automobilyje važiuojančios merginos plaukais. Jie spurda vėjyje. Niujorko avangardininkai atvyksta į kino festivalį, bet jų nepriima. Jie nakvoja savo furgone žvilgčiodami į viešbučio langus, už kurių parpia priimtieji. Nepatogumai ir šaltis trukdo miegoti, tad jie dalyvauja aušros misterijoje. Apsisiautę apklotais lyg šventųjų mantijomis atlieka apeigas. Centre – Mekas su kamera. Jis iš arti filmuoja gėles, lyg smilkalais mosuoja virš pievos, sukasi, vėl braukia per rasą. Ekrane blykčioja ir jo nufilmuota pieva.

Toks Mekas man ir liko – su kamera rašantis poeziją, kurios neįveikia gausus būrys sekėjų. Tada Šiuolaikinio meno centre mačiau ir visą krūvą Niujorko kino avangardo kūrėjų darbų. Paskui buvo nemažai Meko paveikto kino. Net šiek tiek bijojau eiti į parodą Nacionalinėje dailės galerijoje – nerimavau, kad poveikis bus nusidėvėjęs. Tačiau bijoti nereikėjo. Perskaičiusi daugybę kuratorių Inesos Brašiškės ir Luko Brašiškio pateiktų dokumentų ir peržiūrėjusi „pagalbinę“ dokumentiką, prisėdau vienoje iš juodųjų salių žiūrėti Meko „Prarasta prarasta prarasta“ (1976) ir „Voldeno (dienoraščiai, užrašai, eskizai)“ (1969). Anų dienų patirtis grįžo, kinui nieko neatsitiko. Ir vėl negalėjau atsitraukti, kol nesibaigė galerijos darbo laikas. Nežinau, kodėl Meko kinas veikia. Čia nepadės techninių priemonių vardijimas, kurios (tikrai ne visos) paminėtos viename iš parodoje eksponuojamų dokumentų: „intensyvus kadrų jungimas, uždėjimai ant viršaus, skirtingi filmo greičiai, tarpiniai titrai...“ Taip, tai – laisvo kino kalba, kuria Mekas naudojosi puikiai ir išradinėjo vis naujus jos „žodžius“. Bet mano įsimintas kino apeigų epizodas techniniu požiūriu gana paprastas, taip pat kaip ir „Voldeno“ sunumeruoti fragmentai, kartais itin trumpi, kartais pakomentuojami tik vieno žodžio kartojimu: rytas rytas rytas; paukščiai paukščiai paukščiai; upė upė upė. Matai miške užšalusią upę, į kurios properšą tuoj bris maudytis du jaunuoliai – ir viskas.

Bet dabar žiūrint tuos kadrus mano galvoje murma ir kiti žodžiai, kurių ką tik prisiskaičiau. Jie sukuria socialinį kontekstą mekiškam vaizdų plevenimui, bet tas kontekstas atrodo svetimas. Pavyzdžiui, pradžioje minėtas Meko su visa kompanija nepriėmęs kino festivalis greičiausiai nebuvo Trečiasis tarptautinis kino festivalis Knokke-le-Zoute Belgijoje, bet jį prisiminus „nekaltos“ filmavimo apeigos tampa politiniu manifestu. Mat Belgijoje buvo atmestas Jacko Smitho filmas „Liepsnojančios būtybės“ (1963) ir dėl to Mekas atsistatydino iš vertinimo komisijos nario pareigų. Smithą kaltino tuo, kad jis rodo nuogus kūnus ir netradicines tapatybes – androginus ir transvestitus, kad gadina moralę. Niujorke filmą atkakliai rodęs Mekas kartu su kitais menininkais buvo du kartus areštuotas.

Savo patirtį areštinėje jis aprašė spaudoje. Dabar, po menininko mirties, po vieno žymiausių pasaulio menininkų iš Lietuvos garbinimo dešimtmečių, po visų jam pagarbą reiškusių festivalių ir bienalių, po to, kai išsaugomos net servetėlės su jo ranka užrašytais trumpučiais manifestais, keista skaityti tą pasakojimą, lyg jis būtų netikras: „Kai padėjau visus savo turimus daiktus ant stalo ir ten stovėjau nuogas, policininkas paėmė mano rašiklį ir įmetė į šiukšlių dėžę. „Kodėl tai padarėte?“ – paklausiau jo. Nuėjau prie šiukšlių dėžės, paėmiau rašiklį ir padėjau jį atgal ant stalo. Už tai buvau aprėktas, mane pagrasinta primušti.“ Ne ką geriau sekėsi ir teisme, kur teisėjas „laidė kandžias ir idiotiškas pastabas apie „meną“, balso tonu ir grimasomis nuduodamas, kad menas yra pats nereikalingiausias, kvailiausias ir žemiausias dalykas. Būtų kas kita, jei mus būtų apkaltinę žmogžudyste!“ Čia – Niujorkas, laisvoji Amerika, 1964-ieji – hipių, roko, bitnikų laikai. Ne sovietmetis. Ne dabartinė Lietuva, kurios moralei kenkia vyrus mylinčių vyrų ir moteris mylinčių moterų mažuma. Ne Vilnius, kur menininkių performansas, palydintis nukeliamą paminklą su sovietų valdžia kolaboravusiam rašytojui, valdininkų išvadinamas „chuliganizmu“ ir „šiukšlinimu“. Anuomet Meko rašytą manifestą būtų galima žodis į žodį spausdinti šiandienos lietuviškuose laikraščiuose. Čia pakaks vienos taiklios pastraipos: „Sielos, kurias gali suerzinti grožis, turi būti labai ligotos; įtartina yra moralė, kurią grožis gali suerzinti ir „sugadinti“. Nebūkime juokingi. Miesto ir valstybės cenzoriai: PALIKITE MUS RAMYBĖJE.“

Susidūrimo su baudžiančia ir moralizuojančia valdžia patirtį išreiškia filmas „Daboklė“, už kurį Mekas laimėjo Venecijos festivalio Didįjį prizą dokumentinių filmų kategorijoje. 1964 m. Mekas nufilmavo Judith Malina ir Juliano Becko vadovaujamos „Gyvojo teatro“ trupės baigiamą rodyti spektaklį pagal Kennetho Browno pjesę. Visą valandą daboklės prižiūrėtojai muštruoja kalinius, tyčiojasi iš jų, kiekvienu veiksmu kiekvieną minutę naikina jų savivertę. Mažame narve uždaryti kaliniai ilgai stovi atsivertę visi tą pačią knygą – „skaito“. Paskui patikrinimui paimami jų „užrašai“. Reaguodami į komandas kaliniai virsta prisukamais žaisliukais ar šliužais – ar kuo tik pareikalaus tapti jų prižiūrėtojai. Nežinau, ar kas nors pažiūrėjo visą filmą, nes tiek daug ankštą patalpą sprogdinančio brutalumo sunku ištverti. Šalia rodomame filme apie filmo kūrimą Mekas su kamera sukiojasi aplink narvą, filmuoja, sako: „Įsivaizduokime, kad tai – tikras kalėjimas, o aš esu kino kronikos reporteris.“ Iš tiesų, kol dar neperskaitai, kas čia ir kaip, atrodo, kad stebi tikrą kalėjimą.

Pažiūrėjus filmą, kažkas mano viduje rėkia kartu su Meku: „Ne, ne, sušukau, nebenoriu kurti filmų apie smurtą, apie brutalumą; nenoriu matyti tos tikrovės net kine – noriu kurti gražius filmus, kažką tokio gražaus, kad tai jus pripildytų laimės vietoje minčių apie siaubą. Būtent tai noriu dabar daryti, o visa kita mane verčia vemti. Tiek daug bjaurumo aplink mus, tiek daug bjaurumo. Kodėl turėčiau dar daugiau prie to prisidėti, net jei tai menas!“ Jis taip ir daro: nuo tada kuria grožį, persmelktą praradimo – buvusio, esamo ir būsimo – jausmo. Šią kryptį nusako ir jo 2000 m. sukurto filmo pavadinimas „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“. Kas Mekui yra grožio blyksniai? Buvimas kartu su draugais, gimtadieniai, sniegas, kūdikis, lietuvišku žvyrkeliu einanti senutė jo mama, prie gryčios ratu šokančių giminaičių kojos, stotelėje autobuso laukiantys žmonės, Niujorko gatvėmis važiuojantys automobiliai, katė, žaidžianti su ką tik sugauta pele. Kamera filmuoja viską ir paverčia tuo, ką Mekas pavadins atsivėrimu „grynos vizualinės ir kinestetinės patirties konkretumui, šviesos ir judesio „realizmui“, grynajai regos patirčiai, kino medžiagai“. Bet šis namų kino grožis veikia todėl, kad jo – tik atkirpti fragmentai, blyksniai. Tarsi paties Meko mintyse gyvenimas prabėgtų trūkčiojančiu ritmu išspjaudamas brangius prisiminimus be priežasties, be pasekmių, be prasmės. Ir be tęstinumo, kuris jau reikštų pretenzijas į amžinybę. Tačiau minėto filmo nėra parodoje. Yra kitas „grožio blyksnių“ filmas – 1992 m. „Zefiro Torna, arba vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“. Mačiūnas kaip Monteverdi apdainuotas Zefyras atpučia į Niujorko meno avangardą pavasarį, nors jis pats jau miršta – „sugrįžk, Zefyre“, sako jų bendro gyvenimo gabalėlius sudurstęs draugas.

Iš itin trumpų fragmentų sudaryti ilgi trijų ar penkių valandų Meko filmai galėtų tęstis ir dar, bet jie menininkui baigiasi, kada baigiasi. Jis nepripažįsta nustatytų formatų ir reikalavimų, kad pasakojimas būtų sklandus, įtraukiantis, padedantis užsimiršti. Jau nuo pat pradžių tokį pasakojimą Mekas laiko patenkintųjų priebėga. Jis pats deklaruoja nepasitenkinimą. Jo tekstas, pristatantis filmo „Medžių ginklai“ premjerą 1961 m., įtvinkęs nepritarimu pasaulio tvarkai. Iki šios parodos neįsivaizdavau taip siautėjančio Meko, ne draugiškai pasakojančio savo kasdienybės smulkmenas, bet pykstančio. Ir, kaip liudija suėmimo istorija, pykti buvo dėl ko. Juo labiau kad meną idiotizmu laikančiame pasaulyje jam teko nuolat rūpintis naujojo kino, kino kooperatyvo, kino archyvo reikalais. Ne viename laiške draugams jis paskelbia, kad jau viskas, jis jau nebegali visko vežti, jau privalo pradėti kurti, todėl mes tuos rūpesčius. Kituose laiškuose ir atsišaukimuose jis prašo tiems reikalams pinigų. Jo su broliu Adolfu 1954 m. „be dolerio kišenėje“ pradėtas leisti žurnalas „Film Culture“ yra beprotiškas sumanymas. Bet žurnalo numeriais nukloti stalai rodo, kad kažkaip jiems pavyko, nes tos popierinės mąstymo apie kiną erdvės reikėjo daugeliui. Visa tai paskaitinėjus neatrodo keista, kad Mekas ne tiktai grožėjosi, bet ir žadėjo revoliuciją: „Mano pyktis neparduodamas, mano pyktis čia yra tam, kad padirbėtų. Pagaliau juk kiekvienas poetas yra pavojingas. Pagaliau kiekvienas poetas nori pakeisti žmogaus dvasios būseną, pažadinti jo sąmonę, net jei norėdamas tai pasiekti, jis turi nuversti valdžią. Ar kurioje nors šalyje šiandien yra valdžia, kuri neitų prieš žmogaus sąmonę?“

Ir tikrai – nėra tokios valdžios. Tik menininkai, kuriems ji daugiau ar mažiau trukdo. Todėl man itin iškalbingas atrodė iš visos popierių krūvos ištrauktas Niujorko 7-ojo dešimtmečio žemėlapis, kurį Mekas iš atminties nupiešė 2011 metais. Meko mieste nėra nei valdžios, nei verslo struktūrų, nėra net transporto ir parduotuvių. Yra tik jo draugų menininkų – Nam Jun Paiko, Patti Smith, Jurgio Mačiūno, La Monte-Youngo, Yoko Ono, Andy Warholo ir kitų – buvimo vietos bei jiems aktualios institucijos: muziejai, galerijos, filmavimo vietos, kino teatrai, barai, kavinės. Tyrinėdama šią alternatyvią geografiją matau, kad ji ir yra Niujorko tikrovė, kitiems paprasčiausiai nepažįstama. Dingteli, kad Meko filmai galbūt traukia tuo, kad neužsikabindami už mums įprastų kasdienių tikrovės atramų rodo tikrovės grindiniu cirkuliuojantį menininkų buvimą kartu, kurio tikslas nežinomas. Nežinomybė ir yra tikslas. „Vėl mąsčiau apie savo suskilusį, fragmentuotą, į vieną kadrą telpantį pasaulį, kur visos monolitinės idėjos nyksta, kur sąmonė tampa vis atviresnė, turinti daug centrų – kur tik retkarčiais pasitaiko taikių žalių plotų salos, visa kita įmesta į nuolatinį, nerimastingai ieškantį judėjimą, į nuolatinį procesą link kažko, ko dar nežinau, bet ko desperatiškai ilgiuosi“, – kadaise rašė Mekas.

Paroda veikia iki 2022 m. vasario 20 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)