2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“

2019 m. gegužės 28 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaroma Camillos Borghese fotoinstaliacija „Miesto dialogai / Dialoghi urbani“ (2014). Tai 16 spalvotų fotografijų kompozicija, reprezentuojanti XX a. vidurio Romos modernizmo architektūrą per vieno tipo pastato – keliabučio gyvenamojo namo, kuris itališkai vadinamas palazzina, fasadus.

Kodėl apie sovietinį palikimą šnekame šiandien, o ne, pavyzdžiui, dešimtmečiu anksčiau? Nesutinku, jog sovietinio meno šalinimas iš viešų erdvių yra vien „žaizdų išsivalymas“ ar „sovietinio mąstymo nyksmo apraiška“. Mano galva, tai susiję su esamuoju laiku. Amerikiečių rašytojo ir aktyvisto Gregory Sholette’s teigimu, šiandieninis kapitalistinis gyvenimas pripildytas visais „anti-“, kurie tapo svarbia medijų žodyno dalimi.

Vilniaus 20-ojoje knygų mugėje švytėjo vietinės knygų pasaulio žvaigždės, pasaulinio ryškumo šviesulių teturėjome du: prancūzę Marion Bataille ir japoną Katsumi Komagata. Tai vieni garsiausių šiuolaikinių erdvinės knygos kūrėjų, popieriaus inžinerijos virtuozai. Marion ir Katsumi atvyko į Vilnių „Knygų šalies“, tiksliau, jos valdovės Sigutės Chlebinskaitės dėka. Ačiū Sigutei už šį nepaprastą susitikimą, kuris turėjo tapti mugės sensacija, bet netapo. Ką gi, pasirodė, kad Marion ir Katsumi atstovauja tam pasauliui, kuris nuo mūsų vis dar atokus. Ne geografiškai, bet kultūriškai. Tai platesnės, gilesnės kultūros dalis. Tokia kūryba – tarsi aukštesnė civilizacijos pakopa, ant kurios mes pradedame dėti vieną koją, bet ji dar tik pakilo į orą. Jie iš ten, kur vertinamas tikslumas, precizija, lakoniška išraiška, konceptualumas, tyros, išgrynintos formos estetika, o emocija tyli ir taupi.

Algimantas Švėgžda, Laimės šulinys | Well of Joy, sudarytoja ir katalogo komentarų autorė Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: VDA leidykla, 2019, 400 p., svoris 1,91 kg. Tai labai svarbus ir ilgai lauktas leidinys, nes Algimantas Švėgžda yra vienas svarbiausių savo kartos dailininkų, knygoje vadinamas legenda.

Gražina Pajarskaitė. 2018 m. J. Stauskaitės nuotr.

Ne mes vieni 2018-aisiais švenčiame nepriklausomybės 100-metį. Šie metai jubiliejiniai ir lenkams, ir čekams, ir suomiams, ką ir kalbėti apie latvius ir estus. Visi permąsto savo nacionalinės istorijos pagrindinį pasakojimą, jį pildo, kažkiek ir keičia. Konferencijos rengėjai subūrė menotyrininkus, kuriems per savo disciplinos prizmę siūlė papasakoti, ką davė valstybingumo statyba ir jo praradimai Europai per praėjusį šimtmetį, kaip architektūrą ir dailę veikia dabartinė tikrovė, nulemta kintančių valstybingumo koncepcijų. Kitaip sakant, susitikimo tema buvo menas ir politika per šimtą metų nuo 1918-ųjų.

Lapkričio 30 d. iškilmingame Vilniaus dailės akademijos senato posėdyje dailės istorikei Ingridai Korsakaitei suteiktas VDA garbės daktaro vardas. Iškilmėse dalyvavo ypač daug Ingridos kolegių ir kolegų. Korsakaitė – pirmoji moteris, tapusi VDA garbės daktare. Tikėsimės, kad tai bus vienas iš daugelio žingsnių pagerbiant vizualinio meno lauko veikėjas – menininkes, meno istorikes ir kritikes. VDA bibliotekoje surengta Ingridos Korsakaitės gyvenimą ir profesinę veiklą pristatanti paroda. Per jos atidarymą kalbėjo dailės tyrėjai Algė Andriulytė, Helmutas Šabasevičius, Laima Laučkaitė, Giedrė Mickūnaitė, Korsakaitės bičiulis ir jos tekstų herojus Juozas Galkus, vaikų ir jaunimo literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba, grafikų bendruomenės vardu Ingridą pasveikino Ramunė Vėliuvienė. Vakarą vedė viena parodos rengėjų – VDA bibliotekos vedėja Rūta Kuodienė. „7 meno dienos“ spausdina Giedrės Jankevičiūtės rašytą parodos anotaciją.

Lenkų muziejininkai iš Tatrų muziejaus Zakopanėje Kaune pristato parodą „Angelas ir sūnus. Witkiewicziai Zakopanėje ir Lietuvoje“. Negalėtume teigti, kad šie du dailininkai, tėvas Stanisławas (1851–1915) ir sūnus Stanisławas Ignacas (1885–1939), yra visiškai nepažįstami Lietuvos inteligentiškajai publikai. Tėvas prisimenamas visada, vos prireikus apibūdinti liaudiškąjį Zakopanės stilių.

Lietuvos menotyrinis kuravimas, t.y. kai meną tiriančiajam tenka tvarkytis su įvairesne, istoriją turinčia medžiaga, į rengiamas parodas žiūri dvejopai. Vienam labai rūpi papasakoti kontekstą, prie kūrinių privalo būti paaiškinimai, kurie atskleis, kodėl iš pažiūros neįdomus eksponatas yra ypač svarbus, o už įdomaus vaizdo visada tūno dar kokia nors istorija. Čia šventas žodis yra tyrimas. Ekspozicijos dažnai paremtos moksliniais darbais.