7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nė velnio tu nesupranti

Arba vargas dėl sovietinio palikimo

Ugnė Marija Makauskaitė
Nr. 15 (1294), 2019-04-12
Kultūros tribūna
Juozas Mikėnas, Petro Cvirkos paminklas
Juozas Mikėnas, Petro Cvirkos paminklas

Kodėl apie sovietinį palikimą šnekame šiandien, o ne, pavyzdžiui, dešimtmečiu anksčiau? Nesutinku, jog sovietinio meno šalinimas iš viešų erdvių yra vien „žaizdų išsivalymas“ ar „sovietinio mąstymo nyksmo apraiška“. Mano galva, tai susiję su esamuoju laiku. Amerikiečių rašytojo ir aktyvisto Gregory Sholette’s teigimu, šiandieninis kapitalistinis gyvenimas pripildytas visais „anti-“, kurie tapo svarbia medijų žodyno dalimi. Ir tai nėra tik kultūros lauko problema: prisiminkime gydytojus (o tiksliau – skiepus), aplinkos išsaugojimą (o tiksliau – miškų kirtimą) ir netruksim pastebėti vyraujantį susipriešinimą. Tik su kultūra bėda ta, jog nors jos sąskaita dažnai yra taupoma (o apie tai būtų galima parašyti ne vieną atskirą straipsnį), ji daro įtaką politiniam gyvenimui. Per daug nesiplečiant, vertėtų prisiminti filosofo Derrida išsakytą mintį, jog „be archyvų bei atminties kontroliavimo nėra ir politinės galios“. Vis dėlto, kaip 2015 m. aptardama Žaliojo tilto skulptūrų situaciją viename tekste rašė menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, diskusijai dėl sovietinio meninio paveldo vertėtų pereiti iš politikos plotmės į istorijos lauką. Kadangi tai yra vienas svarbiausių šios temos konflikto priežasčių, kartoju: diskusijai dėl sovietinio meninio paveldo vertėtų pereiti iš politikos į istorijos lauką.

 

Deja deja, greičiausiai jau nieko nebestebina kone taisykle tapęs teiginys, kad kas garsiau šaukia, tas dažniausiai laimi. Žinia, labiau šaukia tie, kurie nelabai supranta. Nors menotyrininkai, paveldosaugininkai ir kiti savo sričių profesionalai kalba ir diskutuoja apie sovietinį palikimą kaip atminties objektą, didžioji visuomenės dalis turi savo, kardinaliai kitokią nuomonę sovietinio palikimo klausimais. Dar 2014 m. per vieną diskusiją Marija Drėmaitė netgi išvardino kelias antraštes, kai paveldosaugininkai ar menotyrininkai buvo apkaltinti sovietinio laikotarpio ilgesiu, nes norėjo pabrėžti ir tokio paveldo svarbą. Retorika nelabai pasikeitė: politologė Kamilė Šeraitė apie savo 2019 m. iškeltą iniciatyvą „Už Petro Cvirkos paminklo nukėlimą“ teigia: „Kadangi Lietuvoje yra dar gana nemažai sovietinės sistemos šalininkų, kuriems sunku skirtis su šio režimo reliktais, nenorėdama iššaukti jų reiškiamo nepasitenkinimo, sostinės valdžia neskuba svarstyti klausimo dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo, kuris jau keltas ne vieną sykį.“ Tiesa, ačiū K. Šeraitei, jos iniciatyva paskatino mane iškelti oponuojančios nuomonės iniciatyvą.

 

O jei rimtai, mano giliu įsitikinimu, šiuo klausimu negali būti juoda arba balta, nes yra keli niuansai. Viena vertus, sovietmetis ir jo palikimas yra skaudus mūsų istorijos tarpsnis, kita vertus, vengiame jį reflektuoti. Kaip teigia menotyrininkė Giedrė Mickūnaitė: „Paveldosauga turėtų vadovautis praeities negrįžtamumo principu ir saugoti paveldą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokio norėtųsi.“ Kitaip tariant, tam tikrą savo istorijos dalį norime pamiršti, tik bėda ta, kad ji vis tiek yra mūsų dalis. Maža to, šnekėdama apie nostalgiją, rašytoja, mokslininkė ir intelektualė Svetlana Boym išskiria vieną jos rūšį – restauruojamąją. Mes stengiamės išskirti „didįjį“ Lietuvos istorijos laikotarpį, pavyzdžiui, tarpukarį, vengdami reflektuoti tai, ką mums skauda. Mokslininkės teigimu, tai atliepia tautos negebėjimą susitaikyti su savo praeitimi. Kaip rasti kompromisą? G. Jankevičiūtė siūlė tokio paveldo neutralizavimą jį dekontekstualizuojant. Anot menotyrininkės, reikėtų šmaikščiai, protingai, meno priemonėmis keisti tokio paveldo objektų prasmę, bet ne vietą. Tačiau, kaip visi žinome, skulptūros buvo nukeltos ir išgrūstos į Grūto parką – tai rodo mūsų negalią suvokti dabartinę, visiškai pakitusią realybę. Žinau, dabar man gresia būti labai nepopuliariai, bet, kaip jau greičiausiai supratote, nesutinku su radikaliomis pozicijomis, o tarp jų – neva „visi, kurie yra už tai, kad Žaliojo tilto skulptūros liktų, yra vatnikai“.

 

Okupantai, viešojoje erdvėje statę skulptūras, kūrė tiesiogiai angažuotą politinį meną, o tie, kurie jas dabar eliminuoja, paradoksaliai, remiasi ta pačia logika. Deja (laimei), jaunesnė karta nebesivadovauja šiais kriterijais. Pavyzdžiui, minėtos Žaliojo tilto skulptūros – tai istorijos pamokų medžiaga, kurią realiai galima buvo paliesti. Asmeniškai aš apie sovietmetį taip ir sužinojau, kai tėvai pasakodavo rodydami į ant tilto (tiesa, kito) pūpsančius sovietmečio ženklus. Suprantu, tiems, kurie gyveno tuo metu, kyla visai kitos asociacijos, bet galvojant apie ateitį, kai apie sovietmetį sužinosime jau tik iš istorijos vadovėlių, neabejotinai galima rasti tikrai įdomių sprendimų, kaip tokį paveldą dekontekstualizuoti ne taip pažodžiui: prieš akis Audriaus Ambraso ar Gedimino Urbono pasiūlymai.

 

Eisiu dar toliau: tais pačiais, kaip ir sovietmečiu, principais „puoselėjama“ lietuvybė mums taip pat ne kažin ką sako. Cvirką pakeisdami Vyčiu mes pakeičiam vardą, bet ne turinį ir formą. Turiu omeny, kad, pavyzdžiui, vietoj Cvirkos uždėjus Basanavičiaus vardą, ta skulptūra man taip pat kaip lig šiolei nieko nesakys ir eidama gatve aš jos lygiai taip pat nepastebėsiu. Jei manote, jog apie meno (ir ne tik) institucijų interaktyvumą šnekama tiesiog šiaip sau, labai klystate, nes norint jaunosios kartos atstovą paskatinti domėtis ar suvokti Lietuvos istoriją nebeužteks vieno žmogaus formos akmens luito pakeisti kitu. Sąmoningumas ugdomas klausimais ir abejonėmis.

 

Teksto pavadinimas skirtas aptartais klausimais radikalias pažiūras turinčiai visuomenės daliai pašiepti bei siekiant, jog pastaroji pagaliau suvoktų, kad paveldosaugininkai, architektai, istorikai ir menotyrininkai kalba ne šiaip sau.

Juozas Mikėnas, Petro Cvirkos paminklas
Juozas Mikėnas, Petro Cvirkos paminklas